Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Suprantu, bet dabar?

— Na, dabar aš suintriguota. Metu Tomą Bredvordainą ir mąstau labiau nūdienos detektyvinio romano sąvokomis.

— Ak, ak. Ką gi, manau, tai sąžininga.

— Aš ne...

— Gerai, — švelniai pertraukė Filipas. — Ką nori žinoti?

— Na, visą tą kebelį, Filipai.

Jis nusikvatojo ir atsilošė į pagalves.

— Esi nuostabi.

— Taigi?

— Na, žinau ne per daugiausia... jie ne per daugiausia žino. Abi merginos buvo universiteto studentės. Pirmoji auka, ta mergina automobilyje, vadinosi Reičelė Sautgeit. Aštuoniolikos. Fuksė, vyskupo — Leonardo Sautgeito, našlio, gyvenančio Saryje — duktė. Reičelė turėjo tris vyresnes seseris. Mergina valtyje — Džesika Fulerton. Devyniolikos, vos pradėjusi antrą kursą. Oksfordiečių šeima. Gyvena name apie šimtą jardų nuo tos vietos, kur buvo aptiktas jos lavonas. Vienintelis vaikas šeimoje — abu gimdytojai nepaprastai didžiavosi savo dukra studente. Kaip jau sakiau tau praeitą vakarą, gyveno viena pati namuose, gimdytojai — Europoje. Vakar susisiekta su mama ir tėčiu. Turėtų jau būti sugrįžę į Oksfordą.

— Ar būta ko nors daugiau, kas siejo aukas? Neskaitant, kad abi buvo studentės? Kuriame koledže jos mokėsi?

— Jokio ryšio. Džesika Beiliole gilinosi į teisę, Reičelė Mertone studijavo anglų.

— O kaip fiziniai bruožai? Šeimos? Draugai? Ar jos buvo pažįstamos?

— Reičelė buvo blondinė, aukšta, liekna, Džesika — brunetė, žemesnė, apkūnesnė. Abi kilusios tartum iš viduriniosios klasės šeimų. Nežinia, ar jos buvo pažįstamos. Spėju, Monro vaikinai dabar tai aiškinasi, tokia įprasta tvarka.

Laura linktelėjo ir pro miegamojo langą pažvelgė laukan. Gaivus, vėsokas pavasario rytas — vakarykštis lietus jau buvo toli praeityje.

— Neką mums tepasako, ar ne?

— Praeitą vakarą paskambinau į nuovadą vienam vyriokui sužinoti kas nauja, — kiek patylėjęs prisipažino Filipas. — Teismo medikai nustatė, kad abi monetos — iš grynų brangiųjų metalų, bet ne senovinės. Jos nukaldintos neseniai ir padarytos, kad atrodytų senos.

— Originaliosios turėtų būti neįtikėtinai retos. Bet palikti jų kopijas žudikui turėjo reikšti kažką labai ypatinga. — Laura trumpam nutilo. — Galėtum nupiešti jų eskizus? Gal jose buvo kokios figūros?

— Dievuliau, leisk man pagalvoti.

Ji nuėjo prie komodos ir viename stalčiuje surado lapą popieriaus ir pieštuką.

— Po teisybei, šie mums nereikalingi. Galime padaryti geriau, jei tik tu neprieštarausi.

— Tavo fotoaparatas.

— Jeigu esi nusiteikusi pasportuoti, jis priemenėje.

Po poros minučių Filipas savojo „Nikon” atminties luste surado išsaugotus kadrus stambiu planu, išsirinko vieną, išdidino monetos mastelį ir apgręžė aparatą, kad Laura galėtų pamatyti iš šio antros pusės ekranėlį.

— Ta turbūt geriausia. Galiu ją tau išspausdinti.

Laura kiek įmanydama stengėsi nekreipti dėmesio į atviras įvairaus raudonumo atspalvio mėsas, supančias monetą, ir susitelkti į objektą vaizdo centre. Buvo matyti kažkokios galvos profilis, liesas, kampuotas dvilyčių bruožų veidas su ilga kilminga nosimi. Žmogus, pavaizduotas ant sidabrinės monetos, paliktos Džesikos Fulerton kaukolės viduje, turėjo ant galvos kažkokį stačiakampį dangalą.

— Esu tikra, kad ant pirmosios monetos buvo kažkokios moteriškos figūros.

— Taip, regis, buvo, — sutiko Filipas.

Laura pasičiupo bloknotą.

— Kažkas tokio panašaus, ar ne? — Ji parodė Filipui savo piešinį laisvomis sukniomis vilkinčių ir dubenį laikančių figūrų.

— Na, tai ne Rembrantas. Bet taip, kažkiek atitinka.

— Tad kaip tu manai, ką tai vaizduoja?

— Iš kur man žinoti?

— Ir ši figūra. Atrodo kažkaip pažįstama. — Ji parodė pirštu į skaitmeninį vaizdą. — Jis — ji — atrodo lyg būtų koks senovės egiptietis, faraonas, tu nemanai?

Filipas gūžtelėjo pečiais.

— Galbūt. Kitoje pusėje galėtų būti kokie religiniai vaizdai. Juk egiptiečiai buvo saulės garbintojai, ar ne? Galbūt šis dubuo, — ir Filipas parodė į Lauros eskizą, — vaizduoja saulę.

Laura įsistebeilijo į fotografinį vaizdą, o paskui į savo padarytąjį apytikrį eskizą.

— Aš išties norėčiau turėti to atspaudą. — Ji pabarbeno į ekranėlį. — Ir šiek tiek daugiau pasiknaisioti. 11 skyrius

— Draugužis Foteringėjus iš Sent Džonso papasakojo man apie Džo avariją, — prašneko Džeimsas Laitmenas, pasigręždamas į Laurą, kai juodu žengė koridoriumi į jo kabinetą. Sienos, grindys ir lubos buvo ištisai klintinės, ir aplinkui skambėjo jų žingsnių aidas. Laura nusekė paskui Laitmeną viršun plačia marmurine laiptine ir eidama pro vienas atdaras duris suspėjo pamatyti erdvioje salėje, į kurią krito ryškūs saulės spinduliai, aplinkui palei sienas knygų stelažus.

— Atleiskite, kad jums nepaskambinau, Džeimsai. Reikalai buvę, na, šiek tiek pakrikę.

— Viešpatie brangus, Laura, aš suprantu. Gera žinia ta, kad tai jus suturėjo pas mus bent kiek ilgiau. Juk vos prieš porą dienų jau sakėte man sudie.

— Tai suteikė man daugiau laiko tiriamajam darbui — dar bent savaitę.

Juodu pasiekė vyriausiojo bibliotekininko kabinetą ir Laitmenas atidarė Laurai sunkias ąžuolines duris. Ji įžengė vidun ir apsidairė aplink, priblokšta pažįstamo seno jausmų antplūdžio, kurį pirmą kartą patyrė būdama aštuoniolikos. Kabinetas — kambarys skliautinėmis lubomis, prikrautas senovinių knygų, antikvarinių retenybių ir šiaip įdomybių: pelėdos iškamša stikliniame gaubte, kažkokia varinė piramidė, keistai sustyguoti muzikos instrumentai ir marketri dėžutės iš Šiaurės Afrikos. Fone buvo girdėti tyli Bacho muzika.

Šiek tiek daugiau nei po savaitės, kai įstojo į Oksfordo universitetą, Laura praleido pirmą savo rytą Bodlyje mėgaudamasi faktu, kad turinti leidimą į pačią puikiausią pasaulio biblioteką. Ta patirtis buvusi itin įsimintina. Laura stovėjo ką tik atnaujintame meno istorijos skyriuje, kai čia pat jai virš galvos sugriuvo viena lentyna, visą užversdama krūva sunkių knygų.

Jai labai pasisekė — atsipirkusi tik keliomis dešinio žasto mėlynėmis, bet Džeimsas Laitmenas bemaž akimoju atsidūrė greta. Paimdamas viską švelniai, bet tvirtai, kaip jam buvo būdinga, į savo rankas, užsispyręs, kad Laura atsisėstų, ir patikrinęs, ar iš tikrųjų ji smarkiau nenukentėjusi. Tame pačiame kabinete pasiūlęs puodelį stiprios arbatos su biskvitu ir išklausinėjęs apie ją pačią. Taip prasidėjo tai, kam buvo lemta tapti artimais tarpusavio santykiais, palaikomais per visą Lauros laikotarpį Oksforde. Šie išliko ir jai sugrįžus į Ameriką bei nedažnai atsilankant Anglijoje. Kol studijavo universitete, Laitmenas jai buvęs nelyginant koks dėdė, tėviška asmenybė, kur kas artimesnė čia pat vietoje nei tikrieji jos gimdytojai už šešių tūkstančių mylių į vakarus. Nors juodu dirbo labai skirtingose srityse, intelektualiai puikiai sutapo. Nemenkas eruditas ir iškilus mokslininkas, Džeimsas Laitmenas pasaulyje buvo žinomas kaip geriausias antikinių kalbų specialistas, ypač besidomintis helenistine romėniškąja literatūra. Lauros mėgstamasis laikotarpis buvo Renesansas, atgaivinęs klasicizmo įtaką mene, ir ji sužinojusi apie Džeimsą Laitmeną iš knygos apie klasicizmo tapybą, perskaitytos, kai dar tebuvusi per ankstyvo brendimo penkiolikametė Santa Barbaros vidurinėje mokykloje.

Tik po kelių mėnesių pažinties su šiuo žmogumi Laura sužinojusi, kad Laitmenas kadaise buvo vedęs kilmingą paveldėtoją, ledi Sjuzeną Geting iš Brilio. Bet ji ir jųdviejų duktė Emili žuvusios per autoavariją 1981-aisiais — mažiau nei prieš metus iki Laurai atvykstant į Oksfordą. Emili būtų buvusi beveik tokio pat amžiaus kaip Laura, jeigu būtų likusi gyva.