Майкл Уайт: Ekvinokcija

Iš anglų kalbos vertė

Jonas Čeponis

Turinys

Prologas

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

32 skyrius

33 skyrius

34 skyrius

35 skyrius

36 skyrius

37 skyrius

38 skyrius

39 skyrius

40 skyrius

41 skyrius

42 skyrius

43 skyrius

44 skyrius

45 skyrius

46 skyrius

Faktai už beletristinio pramano

Iliustracijų sąrašas

Padėkos

Apie autorių

Išnašos

Saviškiams – Lizai, Indijai, Nojui ir Finui

Prologas

Oksfordas: kovo 20, 19.36

Kol mergina mėgaujasi ankstyvais pietumis savo draugo namuose, jis perpjauna jos automobilio kuro žarnelę, o paskui stebi, kaip benzinas teška ant gudrono dangos ir nubėga nuo kalvutės, o kas likę — pamažu išgaruoja.

Po kažkiek minučių mato ją išeinant iš namo ir seka paskui automobilį ketvirtį mylios į laukus, tylomis žiūrėdamas, kaip vargšelė suka gęstančią mašiną į kelkraštį.

Išjungęs šviesas ir pasukęs uždegimo rakčiuką į padėtį „išj.”, jis leidžia savo paties automobiliui riedėti kelio juosta dar penkiasdešimt jardų, kol tyliai už jos sustoja. Klausosi, kaip mergina bergždžiai bando užvesti išdžiūvusį variklį.

Jis išlipa iš savojo automobilio ir lėtai eina keliu, vengdamas mėnesienos ir laikydamasis languotų šešėlių.

Ji vos šmėkšo kaip siluetas, o citriniškas mėnulio spindesys liejasi automobilio stogu ir apšviečia šakas bei lapus viršum šio.

Plastikiniai jo batų apvalkalai šliurkši minkštu gruntu. Jis girdi reguliarų savo paties alsavimą, atsimušantį į dengiančio veidą plastikinio priekakčio snapelio apačią, ir paspartina žingsnius.

Mergina nustoja sukiojusi uždegimo rakčiuką ir pro langus apsidairo aplinkui, bet nepamato jo, tirštais šešėliais žengiančio jos automobilio link.

Jis pastebi ją pasiimant iš kažkur nuo keleivio sėdynės mobilųjį. Dar du žingsniai, ir jis jau prie durelių. Atplėšęs jas, puola vidun su atkištu pirma savęs skalpeliu.

Suklikusi mergina išleidžia iš pirštų telefoną, šis jos priekiu nuslysta ant automobilio grindų. Vienu sklandžiu judesiu užpuolikas prisilenkia ir iškelia ranką. Merginai nematyti jo veido, ir taip jau tamsinamo organinio stiklo.

Nejučia mergina ima drebėti, ji prasižioja bežadė iš siaubo. Buvo besuklinkanti, bet užpuolikas laisvuoju delnu stipriai užspaudžia jai burną. Jo veidas dabar vos keli coliai nuo josios — jai matyti plačių plačiausi juodi jo vyzdžiai.

Skausmas prasideda it smeigtuko dūris, bet akimirksniu užplūsta jai krūtinę. Negalėdama patikėti, junta iš savęs srūvant skystį, merkiant palaidinukę. Geležtės metalas tartum stojasi piestu kaklo gelmėje, stumdamasis aukštyn perdurti jai smegenis.

Ji sutrūkčioja, ir iš gerklės išsiveržia gargesys, kuris suskamba mirtina gaida ir nuryjamas.

O paskui iš gerklės jai teišsiveržia kraujo srautas. Arterinė čiurkšlė perskrieja vairuotojo sėdynę ir aptaško priekinį stiklą.

Dar kelios sekundės ir mergina negyva.

1 skyrius

Iki Bodlio bibliotekos durų Laurą Niven palydėjo senas jos draugas vyriausiasis bibliotekininkas Džeimsas Laitmenas. Juodu dažnai matydavosi pastarąsias tris savaites — pirmąjį per ketverius metus jos apsilankymą Oksforde. Laura pabučiavo Laitmeną į skruostą, o šis išlaikė atstumą, tylomis atidžiai ją vertindamas: aukšta ir liekna, apsirengusi tamsiai raudonu švarkeliu su plačiais atlapais, išblukusiais džinsais ir švediškais žemakulniais, šviesius plaukus susirišusi laisvu kuodu.

Vyriausiasis bibliotekininkas pamažu pritariamai palingavo galvą.

— Malonu buvo vėl jus pamatyti, brangioji, — tarė jis. — Prašom per ilgai nedelsti ir vėl apsilankyti, gerai? — Gergždžiantis jo balsas nuskambėjo bemaž kaip šnabždesys.

Tyrinėdama susiraukšlėjusį malonų veidą Laura nusišypsojo. Visiems kitiems Laitmenas atrodė panašus į senstantį vėžlį, kurio kiautas — Bodlio biblioteka, glaudžianti nuostabiausią pasaulyje knygų kolekciją. Prieš apsisukdama uždėjo ranką jam ant peties, o paskui toliau leidosi laiptais žemyn. Apačioje sustojo ir atsigręžė, bet seniokas jau buvo dingęs.

Laura mėgo šį miestą, ir nuo minties, kad netrukus keliausianti namo, smilktelėjo paširdžiuos. Oksfordas buvo įsigėręs jai į kraują, kai daugiau nei prieš dvidešimtį metų čia studijavusi. Buvo tapęs jos dalimi, visai kaip ji pati buvo tapusi mažutėle jo dalimi, dalelyte to akimis neaprėpiamo, sudėtingo žmonijos gobeleno, kokia buvo šio miesto istorija.

Ji pasuko Plačiąja gatve, pražingsniavo pro Šeldono teatrą ir buvo jau bekertanti kiton pusėn. Bet neapsidairė į šalis: kažkokia minanti senovišką juodą „Hercules” dviratį jauna moteris tamsiais drabužiais vos neužvažiavo ant jos. Paskutinę akimirką dviratininkė suspėjo staigiai pasukti į šoną, įnirtingai sužvangindama skambučiu. Jausdamasi keistai pagyvėjusi, Laura stebėjo šią nulekiant Sent Džailzo1 linkui. Prieš dvidešimtį metų tai būtų buvusi ji pati, tyčia gąsdinanti amerikiečius turistus.

Galbūt ilgiuosi savosios jaunystės, pagalvojo ji. Bet ne vien tik jos pačios asmeninė istorija, tas jos lopinėlis gobelene, žadino Lauros meilę šiai vietai, o ir dar... kas? Ką gi ji mylėjo? Nepajėgė tiksliai apibrėžti: tai buvo vienas iš tų nenusakomų žmogiškųjų jausmų, toks pat mįslingas kaip garbė, altruizmas, sentimentalumas.

Kai čia studijavusi, Laura rašydavusi ilgus laiškus į Ilinojų ir Pietų Karoliną, savo draugams ir namiškiams į Kaliforniją apie tai, ko išmokusi. Gyrusis apie šią vietą, nes jautusis tapusi jos dalimi. Oksfordas Laurai buvo svajonių miestas, tiesiog nereali vieta, gausiai apdovanojanti neprilygstamais turtais pašaliečius ir įpučianti tau į plaučius gaivaus oro. Tai paprasčiausiai vieta, dėl kurios verta gyventi, mąstė ji, kirsdama Sent Džailzą pakeliui į restoraną, kur buvo susitarusi pusę devynių susitikti.

Tą pačią akimirką Filipas Beinbridžas Oksfordą vaizdavosi visai kitaip. Buvo atvažiavęs į centrą iš namų Vudstoko gyvenvietėje apie penkiolika mylių nuo senojo miesto sienų pasiimti dukters Džo iš Sent Džono koledžo bendrabučio šalia Sent Džailzo aikštės. Per skiriamąją juostą surūdijusiu „Rover 216” jam užtvėrę kelią trejetas pernelyg aktyvių jaunuolių iš Blekberd Lizo priemiesčio — varguomenės kvartalo, dryksančio vos kelios mylios nuo snaudžiančių miesto smailių. Paskui prie šviesoforo buvo išplūstas „Mini Metro” vairuotojo, kuris apkaltino Filipą užtvėrus jam kelią iš šalutinio įvažiavimo į pagrindinę miestan vedančią magistralę. Po kelių akimirkų kažkoks girtuoklis Banberi Roude žengė į gatvę prieš pat automobilio nosį, vos tik jam pajudėjus nuo kito šviesoforo — o dar nebuvo nė pusės devynių vakaro.

Bet Filipas buvo prie to pripratęs. Mėgo šį miestą, tegul ir su visomis ydomis, ir buvo jį įsimylėjęs nuo pat tada, kai 1980-aisiais atvyko čia studijuoti filosofijos, politikos ir ekonomikos — FPE — Beiliole2. Dabar, daugiau nei ketvirtį šimtmečio vėliau, jis niekaip nepajėgė įsivaizduoti, kad gyventų kur nors kitur pasaulyje, visiškai rimtai tvirtindamas, kad jeigu Oksfordas turėtų Viduržemio jūros kraštų klimatą, šį būtų galima vadinti Tikru Rojumi ir jis galėtų čia leisti amžinybę.