Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Ak, bičiulė, pone Beinbridžai. — Monro balsas buvo klasiškas baritonas, pasodrintas jam įprasto sarkazmo.

— Taip, ir aš atsiprašau. Mat pasakiau...

— O, dėl Dievo meilės, Filipai, — staiga pertraukė Laura. — Pati galiu kalbėti, juk žinai, nesu vaikas. — Ji pasigręžė į Monro, kuris sekundėlę atrodė šiek tiek nustebęs. — Pareigūne...

— Vyresnysis inspektorius detektyvas.

— Vyresnysis inspektoriau detektyve... Monro? Atleiskite. Filipas man pasakė likti vietoje. Man buvo..

— Smalsu?

— Taip, turbūt...

— Dabar, žinoma, suprantate, ponia Niven, kad čia žmogžudystės, ir dargi labai žiaurios, vieta. Visuomenės atstovai...

— Vyresnysis inspektoriau detektyve, aš galiu garantuoti už Laurą, — atkakliai laikėsi savo Filipas. — Manau, ji supranta, kad nederėjo kištis, bet...

Jį staiga nutraukė žmogus balta apranga, pašaukęs:

— Vyresnysis inspektoriau? Manau, turėtumėte tai pamatyti.

Monro apsisuko ir žengė du žingsnius prie automobilio. Filipas rūsčiai sužioravo į Laurą ir buvo besižiojąs kažką sakyti, bet ši, jo nepasitenkinimui, nusekė įpėdžiui inspektoriaus.

— Radau čia pat, žaizdos viduje, — pasakė teismo medikas. Tarp pirštinėto nykščio ir smiliaus jis laikė kruviną monetą.

Monro irgi pirštinėta ranka paėmė šią ir iškėlė prieš šviesą. Laura suspėjo gerai įsižiūrėti monetą, o tada Monro, piktai susiraukęs, privertė ją pasitraukti žingsnį atgal. Moneta, didumo sulig amerikietiškais 25 centais, atkreiptoje į juos pusėje turėjo pavaizduotą gražiai iškaldintą sceną su penkiomis nuogomis moterimis, laikančiomis iškeltą dubenį.

— Man atrodo, kad ji lyg iš gryno aukso, — pasakė teismo medikas. — Bet tai teks patvirtinti laboratorijoje.

Monro atsargiai įdėjo monetą į jam paduotą atvirą plastikinį maišelį. Paskui apsisukęs išvydo vos už poros žingsnių Laurą ir metė gaižų žvilgsnį į Filipą.

— Pone Beinbridžai, — tarė perbraukdamas pirštu sau tarp marškinių apykaklės ir kaklo odos. — Jeigu jūs čia baigėte, gal būtumėte toks malonus ir palydėtumėte ponią savo bičiulę atgal į automobilį ir važiuotumėte namo?

— Ką gi, labos nakties ir jums, vyresnysis inspektoriau detektyve, — atsikirto Laura, kai Monro, apsisukęs ant kulnų, atgręžė jai nugarą. — Malonu buvo susipažinti. 3 skyrius

— Kaip manai, ką, po šimts velnių, tu veikei? — užriko Filipas. Buvo labiau įpykęs, nei kada nors ji prisiminė. — Tai mano darbas, Laura. Per tokius pokštus galėčiau būti išvytas.

— Ak, dėl Dievo meilės, Filipai, nusiramink. Aš tik vogčia žvilgtelėjau pro palapinės atvartą. Tas faras gerokai viską sumovė, kad atvesdino mane vidun, tiesa?

Filipas pasisuko mirksnį pažvelgti į ją, paskui vėl piktai įbedė akis į kelią.

— Supranti, kai kada...

— Kas?

— Nusikaltimo vieta nėra atvira žiūrovams, kol policija neduoda leidimo. Tu, po šimts, labai gerai tai žinai, Laura.

— Gerai jau, gerai. Apgailestauju. Būčiau atsiprašiusi — tik negavau progos.

— Tau pasisekė, kad Monro susirūpinęs.

Trumpam juodu nutilo.

— Taigi ką tu apie tai manai?

— Man nevalia laisvai tai aptarinėti, Laura.

— Ak, liaukis, Filipai — juk tai aš, prisimeni?

Ji stebeilijo į kelią, ir Laura iš žandikaulių linijos atspėjo, koks yra įsitempęs.

— Na, tai kas per reikalas? Užsisklendei nuo manęs vien todėl, kad sulaužiau taisykles?

Filipas ir toliau tartum jos negirdėjo.

— Tipiška, — pasipūtė ji.

Staiga Filipas numynė stabdžius ir išsuko automobilį į kelkraštį. Palikęs variklį dirbti laisva eiga, jis pasigręžė ant sėdynės veidu į Laurą.

— Klausyk, — tarė nepajėgdamas tramdyti pykčio balse. — Laura, kad ir kaip tave myliu, kartais gebi būti itin įkyri išpuikusi kalė.

Ji žiojosi užprotestuoti.

— Ne, nors kartą išklausyk mane, — Filipas kiek pakėlė balsą. — Čia toks mano gyvenimas. Tu gali ryt išplasnoti į Niujorką ir grįžti prie savo knygų ir savo asmeninio pasaulėlio. O aš turiu dirbti su šiais žmonėmis keletą dienų per savaitę. Tai mano duona su sviestu. Betgi žinai, kad niekad nejausdavai pernelyg daug pagarbos, ar ne?

— Ką? — metė Laura.

— Tiesiog visada darydavai kas tau patinka. Atvykdavai ir išvykdavai kada panorėjusi. — Jis nutilo, staiga pasigailėdamas, kad pasakęs per daug, ir suprasdamas, jog iš dalies jo pyktis neturi nieko bendra su Lauros poelgiu šį vakarą ir labai daug — su praeitimi.

Ilgai tvyrojo tyla.

— Iš tiesų nemanau, kad tai teisinga, — galiausiai prašneko Laura. — Pasiklausius tavęs viskas skamba pernelyg vienašališkai, Filipai. Jeigu kalbi apie Džo, apie tai, kaip mes pasirinkome gyventi, tai tu nė kiek ne mažiau susijęs su tais sprendimais.

— Nejaugi? — jau šiek tiek ramiau atrėmė Filipas. — Nejaugi iš tikrųjų? Ar būtum pasilikusi su ja Anglijoje, jeigu aš būčiau to paprašęs? Nemanau.

Laura nežinojo ką atsakyti. Paprastų paprasčiausiai juodu buvę vaikai. Ji — kilusi iš suskilusios šeimos, mat gimdytojai išsiskyrė. Džeinė, jos motina, antrarūšių kino filmų aktorė, tuomet gyveno poreabilitacinį laikotarpį vienoje San Luis Obispou6 komunoje, o tėvas laikytas aukščiausios klasės teisininku Los Andžele. Laura, ambicinga didelių siekių mergina, buvo laimėjusi Roudso stipendiją į Oksfordą studijuoti meno istorijos Magdalenos koledže.

O paskui ji pastojo: rytmetinis šleikštulys prieš pat baigiamuosius. Kai kitos po paskutinio egzamino maukė iš butelių šampaną, ji sugrįžo į savo kambarėlį paverkti ir dar išsivemti. Lauros gimdytojai atvyko į diplomų įteikimo iškilmes, ir ji prisivertė pasipasakoti motinai. Džeinė Niven žinią sutiko stoiškai ir nė nebandė pastūmėti Laurą kuria nors kryptimi. Pati metų metus grūmusis su savaisiais demonais, ir dvidešimt vienerių dukters nėštumas — didelio čia daikto. Dabar Lauros klausė savęs, ar nebūtų buvę geriau, jeigu jai tuomet būtų padėję apsispręsti.

Filipas stengėsi elgtis kaip suaugusysis, bet pats buvo neką daugiau kaip vaikas. Baigęs mokslus metais anksčiau, gyveno nuomojamuose kambariuose vargais negalais sukrapštydamas pragyvenimui — fotografuodavo vestuves bei krikštynas ir svajodavo apie nuosavas parodas, kurioms iš tikrųjų buvo lemta įvykti dar tik po dešimtmečio. Jis buvo beskatikis, nesubrendęs ir nenutuokė ką daryti. Kai gimė kūdikis, Laura svarstė galimybę pasilikti Anglijoje ir kur nors susirasti kokį darbą. Gal ji ir Filipas būtų kaip nors išsivertę, būtų galėję gyventi kartu, bet kažkas jai viduje kuždėjo, kad tikriausiai nieko neišdegtų. Prieš tai, kai jųdviejų dukteriai sukako šeši mėnesiai, Laura nusprendė kartu su ja sugrįžti į Ameriką.

Tačiau Laura su Filipu pasiliko draugais, jis kada tik galėdavo, atvykdavo į Valstijas. Kai galiausiai Laura susirado nusikaltimų reporterės darbą New York Post laikraštyje, pradėjo šiek tiek uždirbti, tad išgalėjo kelis kartus aplankyti kartu su Džo Angliją. Po trejų metų ji ištekėjo. Jos vyras, Rodąs Niukombas, buvo atkaklus ir ambicingas kino dokumentikos kūrėjas, ir juodu brandinę didžius planus dirbti kartu prie serijų apie nusikalstamumą tikrovėje. Rodąs buvo geras patėvis Džo, kuri augdama jį dievino, ir trumpą laikotarpį jie buvo laiminga šeima. Bet paskui, 1994-aisiais, Rodąs patraukė į Ruandą ir sugrįžo tėvynėn maiše lavonams gabenti. Džo tada buvo septynerių ir nepajėgė suprasti, kas nutiko jos patėviui ir kodėl viskas, kas iš jo dabar likę — tai tik paveikslėlis vaizdajuostėje.