Майкл Уайт: Ekvinokcija

— Tad kaip paslaptingasis vienuolis Bredvordainas?

— Ak, vis dar mane domina. Beje, Filipai, jis niekad nebuvo vienuolis, — nusišypsojo Laura. — Tik aš galiausiai supratau, kad jis niekaip negalėjo būti įsivėlęs į sąmokslą nužudyti karalių. Tiesiog ne toks buvo žmogus — labai religingas ir didžiausias savo meto matematikas, ilgainiui tapęs Kenterberio arkivyskupu, o ne joks Rembo. Šiaip ar taip, nieko baisaus, dar ne per toliausiai nuėjau su šiuo sumanymu. Be to, esama daug kitų istorijų, visos taip ir sklando ore laukdamos, kad jas kas nors pasigriebtų. Ir aš manau, kad kurią nors dieną Bredvordainas vėl galėtų sugrįžti į radarą — aš tik kol kas tą viską sandėliuoju.

— Skamba lyg mano paties pasakyta, — atšovė Filipas.

— Aha, na, gal visus tuos metus esu buvusi per griežta kai kuriems smulkiems tavo asmenybės bruožams. — Laura atsilošė krėsle ir šiek tiek nugėrė vyno. Filipas nusigręžė į šalį norėdamas atkreipti padavėjo dėmesį, ir ji, trumpam akimis pagavusi jo profilį, liko priblokšta fakto, kad jau praėję daugiau nei dvidešimt metų nuo tada, kai juodu susipažinę. Per tą laiką Filipas beveik nepasikeitęs. Žinoma, dabar kupetoje neklusnių tamsių garbanų nemažai žilų plaukų ir veidas putnesnis, akys labiau pavargusios. Bet Filipas tebeturėjo tą pačią savimi pasitikinčio, gyvenimu persisotinusio žmogaus šypsenėlę, — kuri jai pasirodė tokia patraukli, kai jam buvo dvidešimt dveji, — tas pačias neatremiamas akis.

Gyvendama kitame pasaulio krašte tiek daug apie jį galvojusi. Taip ilgai buvusi toli, jog atrodė bemaž neįmanoma, kad juodu gali sėdėti čia drauge, šiame lankytojų pilname restorane, kai lietus teškena į langus ir lauke žioruoja geltoni gatvės šviestuvai.

Regėdama dabar Filipą, Laura suprato, kodėl iškart juo susižavėjo, kodėl jam atsidavė taip, kaip niekad anksčiau ar paskui. Sekundėlę ji negalėjo patikėti, kad nuo to visko pasitraukusi.

— Kavos?

Atokiomis akimis ji pažvelgė į jį.

— Ei! Kavos?

Padavėjas stovėjo prie staliuko, o Filipas mojavo jai prieš veidą ranka.

— Ak, taip, hm... atleisk. Man kavos su pienu, be kofeino... dėkui.

— Buvai kažkur už šimtų mylių. Bredvordaino ir Plantagenetų šalyje?

— Turbūt, — pamelavo ji.

— Tad ką ketini veikti? — paklausė Filipas, kai padavėjas pasišalino.

— Iš tiesų šią minutę nežinau. Bet tikrai ką nors sugalvosiu. — Laura sąmoningai vengė tiesiai atsakyti, ir Filipas tai suprato. Jau rengėsi toliau tęsti pokalbį, kai suskambo jo mobilusis.

— Filipas Beinbridžas, — atsiliepė jis. — Taip... taip. — Į telefoną jo balsas skamba nebūdingai šiurkščiai, pagalvojo Laura. — Tvarka. Esu vos už mylios ar dviejų. Galėčiau prisistatyti po — kiek? — penkiolikos minučių... gerai? Tvarka. — Jis uždarė telefoną.

— Problema?

— Ne, tik šiaip įkyrybė. Skambino iš nuovados. Manęs jiems reikia, kad padaryčiau keletą nuotraukų, įvykis netoli Perčo. Nieko daugiau nenorėjo man pasakoti. Apgailestauju, teks paprašyti sąskaitos. 2 skyrius

Filipas neturėjo laiko pirma pamėtėti Laurą pas save į namus. Trisdešimties metų senumo jo MGB salone buvo be galo šalta, ir Laurai palengvėjo, kai priekyje išvydo mėlynus švyturėlius. Juodu pasuko iš kelio ir dar pariedėjo purvinu kelkraščiu, kol galiausiai sustojo dešimt jardų nuo skaisčiai apšviesto kokių penkiolikos kvadratinių pėdų dėžės pavidalo palapinės, žyminčios įvykusio nusikaltimo vietą.

Filipas išjungė variklį, ir pažvelgusi pro purviną priekinį stiklą Laura suspėjo pamatyti netoliese praeinant kažkokį žmogų balta apranga su atspaustomis ant nugaros žaliomis raidėmis juodame fone TEISMO MEDIKAI.

— Deja, Laura, gausi likti čia. Vien policijos personalui. — Filipas išlipo iš automobilio, nuėjo prie bagažinės, iškėlė sunkų odinį krepšį su fotoįranga ir pasikabino šį ant peties. Grįždamas atgal prie MGB durelių pasirausė krepšyje. Čiupinėdamasis su savojo skaitmeninio „Nikon” lęšiais prisilenkė prie lango.

— Tu ne prieš palaukti? — paklausė. — Šiaip ar taip, nemanau, kad ten viduje bus labai malonu. — Ir nespėjus jai atsakyti jis pasuko šalin.

Kelias minutes Laura sėdėjo automobilyje, bet paskui paėmė viršų smalsumas. Ji išžengė į purvyną ir patraukė palapinės atvarto link. Nieko aplinkui nebuvo, kas ją sustabdytų. Tik trumpam kyštelsianti galvą vidun, tarė sau.

Patraukusi mažumėlę į šalį plastikinį atvartą, ji pro tarpelį dirstelėjo vidun, bet tepamatė dviejų policijos pareigūnų nugaras ir pasilenkusį teismo mediką, su pincetu dedantį į plastikinį dėklą kažką tokio neaiškaus. Už jo stovėjo nedidelis raudonas automobilis atdaromis durelėmis ir purvu aptaškytais posparniais.

Laura nuleido atgal palapinės atvartą ir pirštų galais nutipeno aplink jos kraštą. Atsitūpusi prikišo akį prie skylutės plastike. Automobilis stovėjo vos už kelių pėdų, ir jai buvo aiškiai viskas matyti tiesiai pro atdaras dešiniąsias dureles.

Ant užpakalinės sėdynės dryksojo jaunos moters kūnas iškėtotomis rankomis ir kojomis, užversta galva, atviromis nereginčiomis akimis, įbestomis į automobilio salono stogą. Vilkėjo paprasta palaidinuke ir sijonu, — viskas permirkę krauju. Kūnas buvo baltut baltas, lyg netekęs viso kraujo, o oda atrodė dar blyškesnė nuo galingų prožektorių šviesos palapinės viduje. Automobilio vidus ištepliotas krauju, arterinė čiurkšlė aptaškiusi langus ir kreminės spalvos prietaisų skydą.

Mergina atrodė labai jauna, apie Džo amžiaus. Kadaise buvusi labai daili: ilgi šviesūs plaukai kaskadomis krintantys ant sėdynės atlošo, bet irgi sulipę nuo kraujo ir gniužulais prikibę prie pečių. Per kaklą nuo ausies ligi ausies ėjo gili raudona prorėža, o dar kita tęsėsi nuo gerklės iki bambos. Krūtinės ląsta žiojėjo atverta ir kaulai įlaužti vidun.

Laura atsistojo. Jau seniai ji tarėsi pakankamai prisižiūrėjusi nusikaltimo vietų, kad niekas nepajėgtų kada nors ją paveikti, bet dabar staiga pajuto kylant šleikštulio bangą ir pamanė tuoj susivemsianti. Dideliais gurkšniais įkvėpė oro, ir palengva šis pojūtis atlėgo. Jau buvo besprunkanti atgalios į MGB, kai išgirdo šalimais balsą:

— Labą vakarą.

Staigiai apsisuko ir išvydo spoksantį į ją jauną policininką. Tikriausiai atrodanti bjauriai, nejučia pagalvojo ji. Oda atšalusi ir, juto, visas kraujas nuslūgęs jai iš veido, o prakaito lašai išpylę kaktą.

— Aš eee...

— Prašom čionai. — Policininkas suėmė ją už alkūnės.

Vos tik įžengęs į palapinę, jis pašaukė čia pat stovintį pareigūną civiliniais drabužiais. Laura dabar liko sukaustyta vaizdo, atsivėrusio priešais ją automobilio viduje.

— Na, sveika. — Pareigūnas nužvelgė ją nuo galvos ligi kojų. — Ir kas gi atneša jus čia tokią bjaurią šaltą naktį kaip ši?

Ji jau buvo beatsakanti, o tada Filipas dirstelėjo jų pusėn, nuleido fotoaparatą ir sunkiai atsiduso.

— Mėšlas, — išgirdo jį sumurmant sau po nosimi. — Inspektoriau Monro, — Filipas pasistengė nesusidurti su ja akimis. — Tai sena mano bičiulė Laura Niven.

Džonas Monro, aukštas, plačiapetis, raumeningas vyras, vilkįs prastai gulinčiu rudu kostiumu ir ryšintis tartum garstyčių spalvos, gerokai jau panešiotu kaklaraiščiu, perkopęs keturiasdešimtį buvo nuplikęs, išskyrus tamsių plaukų lopinius abipus galvos, nuskustus vien tik iki šerių. Kadaise buvęs daug vilčių teikiantis sprinteris, bet leido sau prarasti formą. Stambi jo galva kėpsojo ant storo kaklo. Įstabiausias jo bruožas ir bent šis tas, suteikiantis jam nors menkiausią fizinio patrauklumo užuominą — tai didelės juodos akys, leidžiančios numanyti protą ir ištvermę, bet nė kiek — švelnumo ar humoro jausmo.