Майкл Уайт: Ekvinokcija

Be to, visa tai nutiko kritišku Laurai metu. Ji ką tik buvo perėjusi į reportažų apie nusikaltimus kūrimo darbą ir dar nebuvo išmokusi ramiai išgyventi purvą ir kančias, kuriuos gaudavo kasdien matyti. Po to, kai buvo pasiųsta nušviesti atvejo, kuriame viena prostitutė nukandusi savo klientui penį, o paskui pati nusišovusi, Laura ėmė vartoti antidepresantus ir lankyti savaitinius psichoterapijos seansus.

Tas tarpsnis praėjo, ir Laura tapo labiau atspari niūriai realybei, iš kurios turėdavo kuo apmokėti savo sąskaitas. Bet tiek daug kartų ji apgailestaudavo dėl savo pasirinkimų; ir kaskart, kai susitikdavo su Filipu, vėl suvokdavo, kaip viskas būtų galėję pakrypti kita vaga, kaip iš tikrųjų mylėjusi jį ir koks kitoks būtų galėjęs būti jos gyvenimas. Bet kassyk, kai taip galvodavo, ji taip pat suvokdavo, kad jųdviejų gyvenimai slenka atskirai, kad vis sunkiau, o ne lengviau netgi svarstyti alternatyvią tikrovę, kurioje jie trise — Džo, Filipas ir ji pati — galėtų būti drauge.

Sekundėlę viskas, ką ji šįvakar pasakiusi ir padariusi, atrodė keistai simptomiška. Laurai buvo nepaprastai liūdna, ir ji vos pajėgė sutramdyti ašaras. Nežinojo ką atsakyti į Filipo klausimą. Ar būtų pasielgusi kaip nors kitaip?

Giliai atsidususi tarė:

— Atleisk, Filipai. Pasielgiau neprotingai.

Kelias sekundėles Filipas žvelgė į ją. Laura nesugebėjo atsakyti į jo klausimą, bet jis galėjo tai suprasti. Pats irgi neturėjo atsakymų. Įtarė, jog kartais Laura gailėdavosi, kad viskas nesusiklostę kitaip. Taip pat ir jis — dažniau nei būtų sutikęs tai prisipažinti netgi sau pačiam. Ir kai iš tiesų ilgiau susimąstydavo šia tema, įsakmus balsas užbaigdavo tą vidinį pokalbį, logiškai pareikšdamas, kad viskas jau per vėlu, ir kas įvykę — įvykę.

Jis staiga nusišypsojo ir tarė:

— Ak, gerai, neabejoju, Monro tai nuris. Jis geras faras, bet pernelyg šoka į akis, šunsnukis.

Laura prisilenkė ir pabučiavo jį į skruostą, o Filipas įstūmė pavarą ir išvairavo atgal į kelią.

— Taigi tu man pasakysi, ką žinai?

Filipas sunkiai atsiduso, bet pyktis jau buvo išgaravęs.

— Dievuliau, moterie, tu niekaip nepasiduodi?

— Ne, — nusišypsojo Laura. — Paprastai ne.

— Na, tiesą sakant, žinau neką daugiau nei tu. Ji buvo jaunas vaikutis, apie dvidešimties, važiavo namo paviešėjusi pas draugą. Pasimirė šįvakar maždaug tarp septintos ir pusės devintos. Aptikta kažkokio vyrioko, vedžiojusio šunį. Artimiausias namas už poros šimtų jardų. Niekas nieko negirdėjo nei matė.

— Betgi žaizdos... — pradėjo Laura ir jos balsas nutrūko. — Beveik penkiolika metų tenai namie nušvietinėju nusikaltimus ir niekada nemačiau ko nors panašaus.

— Ne, tikrai ne itin gražu.

— Esu pripratusi prie „ne itin gražaus”: pokštus, kai kekšėms išpjaunami liežuviai, kai galvos ištaškomos iš pusautomačių, — ir kitų panašių dalykų. Bet kad merginai būtų išplėšta širdis, dievuliau. Chirurgiškai išimta, kruopščiai atlikta.

— Žinau, juk aš fotografavau.

— Man toks įspūdis, jog tai anaiptol ne paprasta žmogžudystė, kokios pas jus pasitaiko, Filipai. Veikiau... ar tik... ne kokia ritualinė, taip spėju.

— Taip, galimas daiktas, — sutiko Filipas, atidžiai žvelgdamas priekin į kelią. — Nesu faras.

Kurį laiką juodu tylėjo, o paskui Laura prašneko:

— Ir dar ta moneta. Kokį velnią tai reiškia?

— Ko čia taip susidomėjai? — nekantriai atšovė Filipas.

— Apieškok mane. Regis, ten, giliai širdyje, tebesu sena nusikaltėlė. 4 skyrius

Filipo namuose vėjas brazdeno Lauros kambario langus, ir ji tai nugrimzdavo į neramų miegą, tai vėl prabusdavo, susapnavusi tą pat kaip ir visada panašiomis naktimis kaip šioji: sapną, kuris buvo ne sapnas, o veikiau iškreipta atmintis.

Jis prasidėdavo tuo, kad ji skrendanti virš Los Andželo. Naktis, ir ji ketinanti aplankyti savo gimdytojus, abu jų atskiruose namuose Kalifornijoje, netrukus po to, kai buvo persikėlusi atgal į Niujorką. Jie skrido dar virš tolimųjų priemiesčių, pilotui kol kas netgi nepranešus, kad lėktuvas pradeda leistis. Po dešimties minučių ji buvo viršum paties miesto ir lėktuvas pamažu darė viražą šiaurėn, skriedamas lygiagrečiai kranto linijai. Dabar buvo matyti miestas, visas nutviekstas žiburių, nelyginant galaktika, nelyginant vienas iš tų neįtikėtinų vaizdų per Hablo7 teleskopą. Ir kiekvienas automobilis — žvaigždė, o kiekvienas namas — maža Saulės sistema, žibintų šviesų Saulės sistema. Nuo oro užterštumo jos mirguliavo ir dilo.

Žinia, Laura ir anksčiau skrisdavusi šiuo reisu, galbūt kokį tuziną kartų, bet niekad naktį, ir reginys buvo tiesiog stulbinamas. Ir tuomet ji pamatė tai. Spoksojo į šviesas, tą iššūkio demonstraciją — žmonijos, iškėlusios pirštą dievams, tikrą akiplėšiškumą. Jis stojosi piestu, tas I-4058, su milijonu savųjų automobilių. Bet iš trijų tūkstančių pėdų aukščio visai neatrodė panašus į kelią. Jai nebuvo matyti nei saugos barjerų, nei gudrono dangos, nei kelkraščių, vien tik juodas ruožas tarp žiburėlių. Ir taškučiai natrio šviesų — nejaugi tai galėjo būti automobiliai? Buvo tapę atsieti nuo materialaus pavidalo — tik priekiniai žibintai, judantys savo pačių valia, vienos šviesos. Ir kaip tik tuomet tai pribloškė ją, visas tas vaizdas, stambesnis kadras — ilgi ruožai su visomis tomis šviesomis, visos judančios griežtomis kolonomis, po šešias eismo juostas į abi puses, taškutis po taškučio ir vėl taškučio, visi judantys kartu. Akimirką tenai apačioje anie buvę metaliniai konteineriai, gabenantys Staną ar Džimą, arba Tabitą, padedantys šiems parsirasti namo pas mažuosius Džimį, Dorotę ir Deloresę: anie buvę tik šviesos, žmonijos pūslelės, kokonai su besiliejančia iš radijų muzika. Anie buvę — bent jos sąmonėje — minčių ryšulėliai, ilgesių, troškimų ir prisiminimų, rūpesčių ir netikrumų paketėliai. Bet paskui toji akimirka praėjo ir dabar tie taškučiai tapę kažkuo kitu. Autostrada tapusi kraujagysle, o šviesos taškučiai, atskirti nuo materialaus jos šaltinio, tapę kraujo kūneliais: raudonaisiais — stabdžių lempučių ir baltaisiais — priekinių žibintų, srūvantys pirmyn ir atgal arterija užtemdyto kūno, tikriausiai gulinčio kažkur apačioje, nematomo pašvaistėje.

Krūptelėjusi ji pabudo ir atsisėdo. Merkdamasi sugebėjo įspitryti į žadintuvą, kuris rodė 5.32 ryto. Lauke už lango ūžavo vėtra. Paskui ji prisiminė, kad kai juodu prieš pat vidurnaktį parvažiavo, Džo dar nebuvo namie. Ir negirdėjusi jos pareinant.

Laura dabar visiškai išsibudino ir mintis vėl užplūdo jos regėto automobilyje blyškaus kūno vaizdiniai. Visame automobilio salone ištisai būta vien kraujo ir bjaurasties. Prie tokių dalykų ji pripratusi, bet paskui prisiminė perskrostą merginos krūtinę — vaizdą, kurį išvydo stovėdama prie pat automobilio, greta Monro. Atrodė, lyg šonkauliai būtų buvę perpjauti kažkokiu specialiu instrumentu, kažkuo tokiu, kuriuo pasinaudotų chirurgas. Pjūvis buvęs padarytas visiškai tiksliai, be jokių nereikalingų pastangų. Ir ji vėl mintyse išvydo atskirtas arterijas ir venas, nupjautų širdies magistralių kraštus. Šios irgi buvusios nurėžtos tiksliai, įgudusia ranka.

Ji vėl nuleido galvą ant pagalvės nesutikdama išsižadėti miego, stengdamasi atsikratyti tų vaizdinių ir susitelkti į savo pačios gyvenimą. Jos lagaminai sukrauti ir stovi prie lovos kojūgalio. Dešimtą ryto išvykstanti į oro uostą. Rytojaus naktį jau miegosianti savajame bute Grinvič Vilidže, bandysianti atgaivinti nuvytusius augalus ir ieškosianti, kaip pradėti naująją knygą. Dievuliau, naująją knygą, kuri niekur neveda, staiga prisiminė ji, ir miegas visiškai išsiblaškė.