Майкл Уайт - Ekvinokcija

Laura stengėsi pagauti siužetą, kurį jau buvo apmetusi, pasinerti į fantazijos pasaulį. Tai gudrybė, kuria naudodavusi ir anksčiau, ir dažnai tai padėdavo nuo nemigos, bet šiąnakt, regis, niekas nepajėgė atitraukti jos nuo einamojo momento.

Paskui ji vėl sugrįžo į regėtąją nusikaltimo vietą... Monro, paimantis lateksu apvilktais pirštais tą monetą. Ši blizgėjo prožektorių šviesoje, blizgėjo, išskyrus tas vietas, kur buvo sukrešėjęs ir išdžiūvęs kraujas. Niekad nebuvo regėjusi ką nors tokio panašaus. Moneta atrodė nepaprastai sena. Ir neįgudusioms jos akims tikrai atrodė esanti auksinė, iš seno aukso. Kodėl, mąstė ji, kam nors reikėjo palikti paskui save tokį daiktą? Neskaitant fakto, kad moneta suteikianti įkalčių, dar tikriausiai turėtų būti verta viso lobio.

Filipas buvo visiškai teisus, kad taip užpyko ant jos, bet Laura suvokė ten buvus dar kažko gerokai daugiau. Joks sutapimas, kad jo pykčio proveržis įvykęs išvakarėse prieš jai grįžtant namo į Niujorką. Buvo vėl beiškylančios į paviršių senosios nuoskaudos. Filipui atrodė, kad prieš visus tuos metus ji pametusi jį, nors juk abu žinoję, — ir dabar tikrai tebežiną, — kad niekaip nebūtų pajėgę drauge ištverti. Šios pastarosios trys savaitės buvusios nuostabios, ir ji galėjo pripažinti, kad kai kada pagaudavo save nuslystant į fantaziją, kurioje jie iš tikrųjų esą šeima, kad ji gyvenanti šiame septynioliktojo šimtmečio name, kaimelyje netoliese Oksfordo, kad Džo užaugusi kartu su jais abiem. Fantazija išties maloni.

Laura buvo taip paskendusi šiose mintyse, jog iš pradžių neišgirdo apačioje, priemenėje, skambant telefoną. Paskui trinktelėjo atveriamos Filipo kambario durys ir sudunksėjo sunkūs jo žingsniai, kol apgraibomis moklino koridoriumi ir žemyn stačiais įvijais laiptais. Ji girdėjo jį kalbant, bet nepajėgė atskirti žodžių. Paskui ragelis buvo padėtas į vietą, ir ji išgirdo Filipą kopiant laiptais atgal. Dabar jis judėjo sparčiai. Po kelių sekundžių skubiai pabeldė į jos duris, ir šios plačiai atsilapojo vidun.

— Skambino dėl Džo, — pasakė Filipas. Krintančioje iš koridoriaus šviesoje jo veidas atrodė išblyškęs, visai bekraujis. — Pateko į autoįvykį. Nuvežta į Džono Radklifo ligoninę. 5 skyrius

Kembridžas: 1689-ųjų vasaris

Praeitą naktį Izaokas Niutonas buvo tiek pavargęs, jog nė neišsipakavo daiktų. Jo tarnas, Ilajas Perivinklis, atvilko sunkią skrynią, pilną naujų pirkinių, per keturkampį kiemą ir viršun įvijais akmeniniais Šv. Trejybės koledžo laiptais į kambarius, kuriais Niutonas dalijosi su seniausiu savo bendradarbiu Džonu Vikinsu.

Po to, kai atleido tarną, paduodamas fartingą ir sumurmėdamas kelis padėkos žodžius, Niutonas vos rado savyje jėgų nukišti neatidarytą skrynią į laboratoriją greta asmeninio savo kambario, nusiauti batus ir numesti purvu aptaškytą apsiaustą ant kėdės, o paskui nukrito ant čiužinio ir tučtuojau nugrimzdo į gilų miegą.

Pabudo prieš pat septintą, pirmiesiems blausios žieminės saulės spinduliams įsiliejus pro jo kambario langus, išeinančius į rytus. Po kelių minučių prisistatė Perivinklis su alaviniu dubeniu karšto vandens ir švariu lininiu rankšluosčiu. Vandeniu buvo malonu praustis. Niutonas juto šį geriantis į sausą odą. Pagavęs savo atspindį mažame veidrodyje, kurį buvo pastatęs ant palangės, pagalvojo, kad atrodąs apgailėtinai: kaip žmogus, kuriam sveikas, kietas, be sapnų miegas buvo bemaž užmirštas dalykas.

Kai papilkėjęs vanduo buvo išneštas, likęs vienas pats, Niutonas pasikeitė marškinius, užsitempė aulinius ir pasigraibęs išsitraukė iš kišenės raktą nuo laboratorijos. Beeidamas pasiėmė tarno paliktus pasidabruotus lėkštę su puodeliu. Ant lėkštės buvo obuolys ir duonos riekė, puodelyje — šviežias drungnas vanduo.

Laboratorija buvo ne itin erdvi: nors Niutonas jau dvidešimt metų dirbo Luko fundacijos profesoriumi9 Kembridžo universitete, koledžo valdžia nebuvusi jam pernelyg dosni. Bet vietos pakako. Abipus durų jis įžiebė deglus, kurie metė dulsvas šviesos dėmes į belangę patalpą, ir užrakino paskui save duris. Žinojo — Vikinsas lankosi pas savo šeimą Mančesteryje, bet jis nenorėjo rizikuoti, kad kas nors sutrukdytų ar kištų nosį į šią asmeninę jo valdą. Nužingsniavęs prie židinio, pakrovė šiek tiek malkų ir, pasitelkęs vieną iš liepsnojančių deglų, netrukus jau turėjo smagiai ūžiančią ugnį, kuri išsklaidė šešėlius ir leido jam matyti per tirštą cheminį ūką, visąlaik tvyrantį patalpoje.

Kambario sienas dengė lentynos. Niutono biblioteka buvo išaugusi iki kokių trijų šimtų tomų, bemaž vien tik liečiančių įvairius alchemijos ir šio magiškojo meno tradicijos aspektus. Pinigus, kasmet gaunamus iš šeimos dvaro Vulstorpe, Linkolnšyre, taip pat ir nemažą dalį savo profesoriškųjų pajamų jis išleisdavo įsigyti šiai kolekcijai; galbūt ji buvo puikiausia visame krikščioniškajame pasaulyje. Čia buvo galima rasti Džordano Bruno Pelenų trečiadienio vakarienę, Vatikano uždraustų ereziškų Galilėjaus veikalų vertimus, išrašus iš Smaragdinės lentelės, Rozenkreicerio draugijų manifestų, Michaelio Majerio10 Septimana Philosophica nuorašus ir Ramono Ljulio11, Roberto Flado12 ir Jakobo Biomės13 veikalų.

Ne visos lentynos buvo nukrautos Niutono knygų. Kai kurios glaudė krūvas popierių, jo užrašus ir eksperimentų protokolus; jais buvo užverstas ir stalas viename kambario kampe. Apie trečdalį vietos lentynose užėmė buteliai ir stikliniai indai. Kai kurie buteliai turėjo spalvotų skysčių, ir kiekviena talpa buvo užkimšta kamščiu bei pažymėta etikete. Viename kambario kampe stovėjo sudėtinga stiklinė konstrukcija, distiliacijos aparatas, o kitame — teleskopas ant stovo. Didžiulio akmeninio židinio viduje ant įtvirtintų į sieną kronšteinų kybojo metalinis katilas.

Įžengusiam į kambarį pašaliečiui kvapų maišalynė būtų pasirodžiusi pritrenkianti (netgi turintiesiems septynioliktojo šimtmečio uoslės jautrumą). Bet Niutonui kvapai buvo tapę bemaž nesuvokiami, ir jeigu kokia nors ypatinga išgarų mišrainė prasiverždavo per pažįstamumo slenkstį, jis paprasčiausiai traktuodavo šias kaip savaime suprantamas.

Šaltis tiesiog stingdė, bet židinys netrukus pavers patalpą tikra sauna. Prieš kažkiek metų Niutonas sumokėjo porai darbininkų, kad tie išorinėje laboratorijos sienoje pramuštų specialias ventiliacines angas, ir šis paprastas patobulinimas veikiausiai ne vienąsyk išgelbėjo jį nuo asfiksijos. Nužirgliojęs prie stalo, jis palaisvino vietą ir padėjo ten lėkštę su puodeliu, o paskui apsisuko ir pritūpė prie skrynios, kurią prieš tai naktį buvo pastatęs vidur laboratorijos grindų. Krapštinėdamasis su spyna, susimąstė apie paskutinę savo išvyką į Londoną dėl trūkstamo mįslės rakto, kuris, neabejojo, slypėjo ten. Jau bemaž ketvirtį šimtmečio jis ieškojęs — ieškojęs paslapčių paslapties visokiausios egzistencijos, prisca sapientia 14 . Mokslas buvo svarbiausia jo meilė, ir išsunkęs ją iki paskutinio kraujo lašo. Jo Principia mathematica 15 , išspausdinti prieš dvejus metus, padarė jį akademinės visuomenės įžymybe, bet jis visąlaik žinojęs, kad pasaulis — kai kas daugiau, o ne vien tik veržlės ir varžtai, mechanikos statinys, kurį stebėjęs ir aprašęs visuotinai pripažintame savo veikale.

Bemaž nuo pat tos akimirkos, kai 1661-aisiais atvykęs čionai, į Kembridžo universitetą, buvo įtrauktas į alchemijos ir okultizmo pasaulį. Senas jo mentorius ir pirmtakas Luko įsteigtojoje katedroje Izaokas Barou16 įskėlė pirmąją kibirkštį ir ši buvusi įpūsta iki siautėjančios ugnies didžiųjų praeities adeptų17, tokių kaip Kornelijus Agripa18 ir Ilajas Ašmolis19, Džonas Di20 ir Džordanas Brunas. Jų tyrinėjimai pavadinti Didžiuoju Darbu arba Magnum Opus, ir ilgus metus šie okultizmo genijai prirūkusiose laboratorijose vykdė sudėtingus alcheminius eksperimentus. Jie paaukojo savo gyvenimus paieškoms filosofinio akmens — legendinės medžiagos, kuri suteiktų adeptui galią bet kokį niekingą metalą paversti auksu, magiškosios sąsajos tarp to, kas fiziška ir kas metafiziška, kad alchemikas taip pat galėtų pasigaminti elixir vitae 21 ir šitaip rasti amžiną jaunystę.