Майкл Уайт: Ekvinokcija

Ir taip kalbėjo žmogus, didžiąją dalį savo gyvenimo mąsliai stebėjęs — ar veikiau priverstas stebėti — išvirkščiąją senovinio miesto pusę. Mat ilgus metus jis buvęs laisvai samdomas fotografas, o dabar didžiumą pajamų pelnėsi iš Temzės slėnio policijos, dirbdamas nusikaltimo vietos fotografu. Per šį laikotarpį jis regėjo marias kraujo ir buvo liudininkas kraštutinio sielvarto ribų. Todėl žinojo, kad iš esmės, žmogiškąja savo dvasia, Oksfordas lygiai toks pat pietų centrinis Los Andželas ar Londono Ist Endas. Jis tebemylėjo šią vietą, bet suvokė, kad, kaip ir visų kitų mirtingojo pasaulio vietų, Oksforde bet kas dieviška suteršta daugelio lavonų krauju ir smegenimis. Tiesiog toks gyvenimas, suvokė jis, ar tai būtų Venecijos paplūdimys, Aštuntoji aveniu ar Aukštoji3 angliškos vasaros vakarą.

Pastatęs automobilį Sent Džailze, jis nubėgo prie Sent Džono bendrabučio sargo būdelės, kur jo laukė Džo. Su išblukusiais džinsais ir firminiu „Ralph Lauren” odiniu švarkeliu ji atrodė nepaprastai gražiai — kaip iš Artūro Rekamo4 paveikslo: rusvi plaukai, standžiomis sruogomis krintantys ant pečių, akys — padeginto medžio spalvos, blyški oda, aukšti skruostikauliai ir putnios lūpos.

— Atleisk, susivėlinau.

— Tėti, juk aš jau tave pažįstu, — šyptelėjusi atsakė Džo — kimoku balsu, kuris būtų galėjęs pralaužti gynybą bet kurio vyro, sugebėjusio atsispirti jos išvaizdai.

Gūžtelėjęs pečiais Filipas atkišo parankę.

— Puiku. Vadinasi, mudu pasirengę motinos burblenimams?

— Pasirengę, — nusijuokė ji.

Juodu patraukė per Sent Džailzą.

— Nagi sakyk. Ilgiesi Niujorko? — paklausė Filipas.

— Dar ne.

— Niekad nekalbi apie senąjį savo gyvenimą.

— Manau, nėra ką daug kalbėti. Ir, tėti, „senasis gyvenimas” skamba nevykusiai. Juk aš čia — kiek? Šeši mėnesiai?

— Toks jausmas tartum visą gyvenimą.

— Oho, dėkui! — Džo pasisuko į Filipą prasižiojusi iš nuostabos.

— Tavimi dėtas užsičiaupčiau.

Džo papurtė galvą kiek įsižeidusi.

— Ne, čia gerai. Grinvič Vilidže jaučiausi šiek tiek klaustrofobiška. Šauni vieta, bet, supranti, toks „per-mažas-butas-staiga-išgarsėjusiai-rašytojai-motinai-ir-paauglei-dukrai” sindromas.

— Taip, gana dažna vienokios ar kitokios formos socialinė liga. Džiaugiuosi, kad man nereikia turėti su ja reikalų — turbūt vienas iš privalumų, kai esi užkietėjęs viengungis.

Džo metė į jį skeptišką žvilgsnį.

— Taip manai? Bet vis dėlto nepajėgia atsverti minusų, a? Jau anksčiau tau sakiau, kad viena iš mano misijų prieš paliekant šias šlovingas sienas — tai pririšti tave prie kokios nors geros moters. Tokios, kuri tave prižiūrėtų.

— Tai jau atsiprašau. Nejau manai, kad man reikia dar sustorėti? — Filipas pasiplekšnojo per kiek iškilą pilvą.

Juodu perkirto kelią ir nuėjo pro senąjį Kvakerių susirinkimų pastatą. Šaligatvis buvo siauras: po kairei — metalinės tvorelės skersiniai, po dešinei — kelias. Ant šaligatvio rikiavosi seni dviračiai, prirakinti spynomis prie tvorelės. Pakeliui kažkoks apdriskęs gatvės artistas, padaręs šį lopinėlį nuosavu, negrabiai žongliravo apelsinais. „Gal turite atliekamų smulkių?” — viltingai nutęsė šis, jiems einant pro šalį.

Priekyje, už dvidešimties jardų, juodu išvydo Laurą, laukiančią jų prie Brauno restorano durų.

Padavėja nurinko lėkštes ir vėl pripildė jiems taures. Skeptiškai peržvelgdama valgiaraštį, Laura kiek nugėrė vyno. Kadangi sėdėjo netoli virtuvės durų, personalui zujant vidun ir salėn, jie tolydžio suspėdavo pamatyti už šių tvyrantį valdomą chaosą. Iš rūkomojo sklido cigarečių dūmų kvapas, o apie šimto valgytojų pokalbiai sudarė neaiškų žmonių balsų ūžesį, susiliejantį su vos girdimais aitraus džiazo garsais, sklindančiais iš garsiakalbių.

— Mums tavęs stigs, Laura, — viršum vyno taurės krašto pasakė Filipas ir pažvelgė iš pradžių į ją, paskui į jųdviejų dukterį.

Lauros viešnagė Oksforde pralėkė kaip viena akimirka, ir kitą rytą ji turėjo išskristi atgal į Niujorką. Nors ir nekantravo vėl išvysti tvarkingą ir erdvų savąjį butą Grinvič Vilidže, kita jos dalis traukė atgal, mygo pasilikti čia. Taip pat jai stigsią Oksfordo ir dviejų žmonių, užvis svarbiausių pasaulyje: Filipo ir Džo.

— O, neabejoju, greitai aš vėl sugrįšiu, — atsakė Laura, nubraukdama sau už dešinės ausies kelias šviesių plaukų sruogas. — Pirmiausia teks nenuleisti akių nuo šios mažytės.

— Aha, tikrai — lyg man reikėtų priežiūros. — Džo metė į motiną priekaištingą žvilgsnį.

— Ką gi, už laimingą kelionę. — Filipas pakėlė taurę. Džo pritarė palinkėjimui, bet pasižiūrėjusi į laikroduką jau buvo besikelianti iš krėslo.

— Ei, mam, tikrai man gaila, bet turiu skirtis. Tomas jau dešimt minučių manęs laukia.

— Nuostabu, — atsakė Laura. — Lėk. Pasveikink nuo manęs mylimą bernužėlį.

Džo pabučiavo Filipą į skruostą.

— Rytą pasimatysiu su tavimi — vien tam, kad patikrinčiau, ar turi savo bilietą ir pasą. — Su ironiška šypsenėle ji vėl pasigręžė į motiną, paskui prasispraudė vingiuojančiu takučiu pro tankiai sustatytus staliukus.

Nuo durų atsisveikindama pamojo. Pasiųsdama žvilgsnį per restoraną, Laura prisiminė, kiek kartų pati čia, pas Brauną, sėdėdavusi. Studentystės laikais tai buvo nuolatinė jos lankymosi vieta, ta, kurioje turėjo pirmą pasimatymą su Filipu ir kurioje pranešė jam naujieną, jog esanti nėščia — besilaukianti Džo. Jai patiko niekad nesikeičiantis dekoras — kreminės spalvos sienos ir seni veidrodžiai, poliruotos ąžuolinės grindys ir didžiulės palmės. Žvelgdama per salę, prie gretimo staliuko bemaž regėjo jaunesnę save pačią ir skaisčiaveidį Filipą, spoksantį į ją.

— Taigi kelionė apsimokėjo? — paklausė Filipas. — Ar suradai, ko ieškojai?

Laura vėl nugėrė gurkšnelį vyno, padėjo taurę ant stalo ir ėmė žaisti su šios koteliu.

— Taip ir ne, — atsiduso ji. — Ką gi, jei atvirai, tai iš tikrųjų ne. Jaučiuosi lyg įstrigusi aklagatvyje.

— O?

— Na, žinai, kartais taip pasitaiko.

— Ar tai reiškia, kad laikas nuėjo perniek?

— Ne, — pabrėžtinai atsakė ji. — Tik tai, kad gavau sunkiau padirbėti. — Laura trumpam nutilo, paskui kalbėjo toliau: — Po teisybei, nieko gera. Manau, atsisakysiu šio sumanymo.

Filipas atrodė nustebęs.

— Betgi jis skambėjo tiek daug žadamai.

— Taip, bet tokia rašytojo duona. Manai, kad kas nors išdegs, ir kartais taip atsitinka. Kitais sykiais — visiškas šnipštas.

Po ilgų besistengiančios prasimušti žurnalistės metų Niujorke ir atliekamu laiku parašius pustuzinį romanų, kurių kiekvieną regėjo patiriant nesėkmę ir nugrimztant užmarštin, praeitais metais Laura staiga pataikė nuspausti visus reikiamus mygtukus. Restitucija buvo istorinis kriminalinis trileris, kurio veiksmas rutuliojosi septynioliktojo šimtmečio Naujajame Amsterdame5. New York Times pavadino jį „žaižaruojančiu”. Romanas pelnė grožinės literatūros „Baltosios Rožės” premiją ir buvo taip gerai perkamas, jog Laura galėjo atsisakyti padienio darbo. Žiniasklaida tuoj pat ją pasigavo, išreklamavo kaip gražios išvaizdos ir puikią karjerą padariusią žurnalistę, nušviesdavusią šiurpiausius nusikaltimus Niujorko mieste. Nusitvėrusi savo šanso Laura metėsi prie naujo projekto — romano, kurio veiksmas turėjo rutuliotis keturioliktojo amžiaus Oksforde ir kurio centrinis personažas buvo iš tikrųjų gyvenęs teologas ir matematikas Tomas Bredvordainas, įsivėlęs į sudėtingą sąmokslą nužudyti tuometinį karalių Eduardą II.