Майкл Уайт: Ekvinokcija

Kaip ir kiekvienas alchemikas anksčiau jo, Niutonas grindė savo idėjas tąja magiškoje meno eksperimentatoriaus biblija, Smaragdinės lentelės doktrina. Jaunystėje jį Barou apšvietęs apie šio nuostabaus teksto egzistavimą ir kad tai — visų alchemikų vadovas. Jis buvo sukurtas antikos laikais, paaiškinęs Barou, tuomet, kai žmonės kur kas daugiau žinojo apie visatos funkcionavimą nei visi jo paties amžininkai intelektualai ir filosofai. Tie senovės žmonės išgrynino savo žinias į įrašus, kuriuos galima rasti Smaragdinėje lentelėje. Niekas nežino, kur dabar slypi lentelės originalas. Jis pradingęs iš paprastų mirtingųjų akių, bet įrašų vertimai buvo perteikiami iš alchemikų kartos į kartą, ir kiekviena sekė tuo, ką tikėjo esant absoliučia tiesa, kaip aprašyta senovės žmonių. Lentelė rodė jiems kelią į filosofinį akmenį, kaip jie privalą parengti savo pačių sielas ir apdoroti fizinę medžiagą, su kuria dirbą. Niutonas manė, kad ligi šiol nė vienam alchemikui nepavykę pagaminti savo svajonių objekto ne dėl senovės žmonių kaltės. Nei, žinoma, čia kuo nors dėta Gamta; paprasčiausiai nė vienas filosofas ar alchemikas nebuvo pakankamai apsivalęs savo sielą ir nė vienas Tiesos ieškotojas nebuvo atsidavęs tam uždaviniui pakankamai energingai ir užsibrėžtai.

Skirtingai nei visi kiti alchemikai, pradedant pačiu Hermiu Trismegistu22 ir baigiant savo paties artimų draugų ratu, Niutonas nė kiek netroško gaminti aukso paprasčiausiai savo asmeniniam labui. Jis nevertino neįsivaizduojamų turtų. Auksas galų gale jam tebuvo grynai žinios — žinios, kurias turi dievai, ir jis buvo pasiryžęs viskam, kad tik jų įgytų. Tai buvo jo gyvenimo motyvacija. Daugelį metų jis stovėjo prie krosnies tyrinėdamas mikrokosmą ir siedamas šį su makrokosmu, matomu per savojo teleskopo lęšius, kruopščiai išgvildeno šių tarpusavio ryšius ir iškėlė holizmo sampratą iki naujų mąstymo aukštumų.

Per tą laiką jis ėmė save laikyti pusiau dievybe, kad buvęs atsiųstas į žemę su vieninteliu tikslu — surasti filosofinį akmenį ir išaiškinti Tiesą. Dievas, manė jis, parinkęs jį, išskyręs kaip neprilygstamą ir suteikęs galios, apdovanodamas didžiausiu savo kartos intelektu, kad jis, Izaokas Niutonas, Kembridžo universiteto Luko fundacijos matematikos profesorius, galėtų įvykdyti savo Tėvo įsakymą ir atskleisti visai žmonijai tikrąją egzistencijos prasmę, slapčiausią Gamtos veikseną, visatos mechanizmą.

Niutonas atkėlė dangtį, ir skrynios vyriai sugirgždėjo. Viduje buvo kruopščiai supakuoti stikliniai indai, suvynioti į vilną, kad apsaugotų juos nuo kelio iš Londono duobių. Taip pat stiklainiai su chemikalais. Vienas talpino pilkai aptrauktų metalinių cilindrų strypelius, panardintus į gelsvą aliejų. Be to, tenai buvo tūbelė miltelių, juodų kaip pelenai, o šalia šios — kita, pripildyta tamsiai raudono talko. Paguldytas ant šono ir įsuptas į storą vilnonį įvyniokų, tūnojo didelis smėlio laikrodis.

Trečdalį skrynios užėmė tvarkingai sukrautos oda įrištos knygos. Niutonas pakėlė viršutinę ir apžiūrėjo nugarėlę: „Tomo Vono Rozenkreicerių brolijos šlovė ir išpažintys ”, — perskaitė jis garsiai, paskui atsargiai padėjo ant grindų šalia skrynios. Kita knyga viršelyje turėjo auksinėmis raidėmis įspaustą pavadinimą: Skeptiškasis alchemikas. Po pavadinimu stambiomis raidėmis ėjo autoriaus Roberto Boilio pavardė. Kelias sekundėles Niutonas pasklaidinėjo puslapius, o paskui padėjo knygą ant Vono.

Tada iškėlė iš skrynios likusius tomus ir nusinešė šiuos ant stalo, atremto į sieną po dešinei židinio, kur suskato visus dėlioti krūvomis, prieš perkeldamas į lentynas aukščiau. Kai paėmė į rankas ypač dailų tomą, įrištą žalia oda ir su įspaustu pavadinimu Alchemijos junginys: dvylika vartų, vedančių į filosofinio akmens atradimą ir autoriaus pavarde — Džordžas Riplis, iš po užpakalinio viršelio išslydo kažkokia pergamento skiautelė ir nukrito ant grindų Niutonui prie kojų.

Jis pakėlė ją ir atsargiai išlankstė. Nors pergamentas sudžiūvęs ir pageltęs, bet išblukusiu rudu rašalu paviršių marginantį raštą buvo galima įžiūrėti. Nuėjęs prie židinio, Niutonas prisikišo pergamentą arti akių, kad pajėgtų išskaityti braižą. Parašyta aramėjų, senovine semitų kalba, su kuria jis buvo susipažinęs. Mintyse versdamas, Niutonas kuždėjo pačiam sau žodžius:

O tu, ieškotojau, tu tiesos ieškotojau, neprarask drąsos. Nes, kai puolame ant kelių prieš lentelę žalumos, joje slypi kita ir dar gilesnė Tiesa. Draugai mano, esą aš regėjęs ją tik tartum sapne, bet dievai tvirtina ją esant tikrą. Kaip laukai yra žali, Viešpaties kraujas yra raudonas, rubino raudonumo. Ir kaip lentelė yra duotojo savo pavidalo, taip rubinas yra rutulys; nes iš tikrųjų aš esu regėjęs ją tartum sapne. Ir jeigu lentelės galia yra viena, tai rubininio rutultoji milijoną kartų stipresnė. Nuostabioji lentelė veda paskui save, rutulys atveria duris į pasaulį. Jeigu tavo siela bus tyra, ieškok rutulio, ir su juo tu įgysi senovės žmonių didybę.

Ieškok rutulio po žeme, jisai supamas akmens, didelis mokslas viršuje, o žemė apačioje.

DR.

Po šiuo tekstu buvo nupieštas rutulys su smulkutėlio rašto eilute, besitęsiančia stipriai suspausta spirale nuo vieno poliaus ligi kito. O lapo apačioje Niutonas pamatė vienintelę eilutę raidžių, skaičių ir alcheminių simbolių, kuriuos sumojo esant kažkokių užšifruotų okultinių instrukcijų formule. Galiausiai dešiniame žemutiniame kampe buvo smulkutėlė iliustracija, sudėtingas raštas persikertančių linijų, nelyginant mažutis raizginys.

Niutonas vos galėjo patikėti tuo, ką perskaitė. Jeigu tai tikrai buvo parašyta Riplio (o jis anksčiau buvo matęs to žmogaus braižą, ir šis atitiko), tuomet tai nepaprastai vertingas radinys. Jam kaip ir visiems alchemikams Smaragdinė lentelė buvo svarbiausias kelionės filosofinio akmens link vadovas. Bet, pasak Riplio, esama ir kai ko daugiau: šis rubininis rutulys — kur kas reikšmingesnis. Galbūt, nusprendė Niutonas, grįždamas prie stalo po knygų lentynomis, tai teikia užuominą, kodėl pagrindinės paslaptys ligi šiol vis buvo jam nepasiekiamos. Jeigu iš tikrųjų yra taip, tai čia pasireiškusi Dievo valia, kad Viljamo Kuperio knygyne, Liti Briteine, netoliese Šv. Pauliaus katedros, kur praleidęs didžiumą popietės prieš išvykdamas atgal į Kembridžą, jis turėjęs išsirinkti kaip tik šį tomą. Ir jeigu tai buvo Dievo valia, jam negali nepasisekti. Viešpats, žinojo, vesiąs jį šiuo naujuoju kelionės etapu. Ir neišvengiamai jis būsiąs atvestas prie Tiesos. 6 skyrius

Vėliau Filipas pasakysiąs, kad bemaž nieko neprisimenąs, kaip važiavę į ligoninę per kone visiškai tylią naktį. Jo protas dirbo maksimalia sparta, perpildytas nerimo ir raižomas blogų prisiminimų.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų jo paties tėvas Morisas žuvęs per automobilio avariją, ir tai buvęs skaudžiausias, viską pakeičiantis įvykis Filipo gyvenime, įvykis, kuris radikaliai pakreipė jį kita linkme. Jis turėjo dvidešimt dvejus ir tik prieš dvi savaites buvo sužinojęs, kad baigęs pirmuoju. Diplomų įteikimo iškilmių dieną pusryčiavo su savo bendrabutiečiais jų suklypusiame name prie Kauli Roudo, kai suskambo telefonas. Paskambino jo dėdė Gregas, tėvo brolis. Tėvo automobilis kaktomuša susidūręs su sunkvežimiu, kuris peršokęs magistralės skiriamąją juostą. Morisas žuvęs iškart vietoje.

Filipas manęs, kad iš tikrųjų nemylėjo tėvo, kad nestigs jo, kai šiam ateisiąs laikas numirti. Turėjo apie šį žmogų pernelyg daug nemalonių prisiminimų. Negalėjo pamiršti engiančio elgesio, fakto, kad pavertęs jo motinos gyvenimą kankyne, o paskui užsisklendęs savyje, apsigobdamas tylos skraiste nuo tada, kai ji paliko jį.