Майкл Уайт: Ekvinokcija

Filipas nėrėsi iš kailio, kad įtiktų savo tėvui. Prieš įstodamas į universitetą, jis buvęs aistringas fotografas ir laimėjęs už savo darbus premijas — netgi buvo pradėjęs pardavinėti kai kurias nuotraukas. Bet šią jo gyvenimo pusę tėvas nuolatos menkino, sakydamas, kad iš fotografijos niekad neužsikalsiąs turto. Tad Filipas padėjo į šalį fotoaparatus ir nuėjo į Oksfordą studijuoti FPE, nuslopindamas savo paties viltis ir ambicijas, kad galėtų sekti tėvo jam nubrėžtu keliu.

Ir kai laidotuvių dieną Filipas šarvojimo salėje stovėjo prie atdaro savo tėvo karsto, pajėgė galvoti vien tik apie likimo ironiją. Visą gyvenimą siekęs šio žmogaus pritarimo; o paskui, didžiausio jo triumfo dieną, šunsnukis išvažiavo ir leidosi užmušamas. Tartum tėvas būtų padaręs tai tyčia, jo pykčiui, mąstė pačią iracionaliausią savo akimirką Filipas.

Bet vėliau, kai jau pajėgė mąstyti blaiviai, Filipas ėmė suprasti, kad tai kai kas daugiau nei vien tik paprastas emocionalus vertinimas. Žmogus buvęs engikas, bet taip pat ir apniktas perdėtos privatumo reikmės manijos, prisitvenkęs paranojiško įsitikinimo, kad pasaulis kiša nosį į jo gyvenimą. Žvelgdamas žemyn į buvusios žmogiškosios būtybės kiautą, jis nepajėgė atsikratyti minties, kad čia guli žmogus, kuris niekuo nepasitikėjo, kuris suplėšydavo savąją korespondenciją prieš išmesdamas šią į šiukšlių dėžę, žmogus, kuris kasnakt rakindavo savo namus trimis spynomis. O dabar štai guli čia visų parodai netekęs bet kokio orumo.

Kaip tik tai labiau nei kas nors kita įtikino Filipą pradėti viską iš naujo. Visą gyvenimą vergavęs tėvui, giliai viduje suvokė charakteriu esąs kur kas artimesnis motinai. Ji, Džoana Beinbridž, kadaise’ buvusi Džoana Ganmora, viena iš sėkmingiausių menininkių, gimusi Karibuose. Juodaodis jos tėvas dingo, kai Džoana buvo dar mažutė, ir ją užaugino motina škote Elizabeta, nuo šešerių metų amžiaus skatindama tapti tapytoja. Su Filipo tėvu ji susipažinusi 1957-aisiais, kai šis savo boso buvo pakviestas į pirmąją Džoanos parodą Niujorke. Filipas taip niekad ir nesuprato, ką jo motina įžvelgusi Morise. Jis buvo verslininkas, išties ničnieko nenutuokęs apie meną — ar bent ką nors apie kultūrą, jeigu jau apie tai kalbama. Visas jo gyvenimas buvo paskirtas skaičiams buhalterinės knygos lapuose, o Džoana buvusi visiška priešingybė: laisva dvasia, nė kiek nesidominti pinigais ar netgi šlove.

Filipas palaikė ryšius su motina ir kartkartėmis ją aplankydavo Venecijoje, kur gyvenusi dvidešimt penkerius metus su savo antruoju vyru, operos dainininku. Bet jis nesutiko būti įtrauktas į Džoanos gyvenimą, nors šis ir atrodė nepaprastai viliojantis. Po Moriso mirties Filipo sąmonėje staiga atsirakino virtinė durų. Po kelių mėnesių, kai atsiėmė pirmūno diplomą FPE fakultete, jis atmetė į šalį visus planus, kuriuos tėvas buvo jam nubrėžęs. Paniekinęs Sitį ir siūlytą šešiaženklį atlyginimą, vėl pasiėmė į rankas fotoaparatą ir pažadėjo sau paskirti gyvenimą fotografijai.

Bet permainos siekė dar giliau. Filipas niekad nerodė nė menkiausio domėjimosi bent kuo nors antgamtiška, bet metams baigiantis susižavėjo aura ir kirlianiškąja fotografija23. Perskaitė šia tema visas knygas, kokias tik į mane gauti, ir lankė seminarus bei kursus. Bet paskui, dvejus metus pasinėręs į tokią gyvenseną, staiga ją nutraukė. Jis taip niekad giliau ir nesusimąstė, kodėl visa tai paliko ir susitelkė į nusikaltimo vietų ir lavonų fotografavimą. Filipui tiesiog tai buvo būdas savo sąskaitoms apmokėti, bet tuo pat metu jis tęsė ir kūrybinę veiklą, dalyvavo parodose ir svajojo apie tarptautinį pripažinimą. Daugelį metų artimesni žmones supratę jo paskatas, bet verčiau nutylėdavę. Fotografuodamas lavonus, suvokė jie, Filipas kažkaip bandė aptikti kažką tokio, ko nepajėgė pamatyti negyvame savo pasimirusio tėvo kūne. Ką nors panašaus į sielą.

Artėjant prie ligoninės ėmė lyti, ir tai pažadino Filipą iš susimąstymo bei privertė susitelkti į šiurpią dabartį. Juodu įsuko į ligoninės teritoriją ir, pastatę automobilį pirmoje aptiktoje laisvoje vietoje, nubėgo į skaisčiai apšviestą priimamąjį, nepastebėdami priešais nuostabiai raudono saulėtekio gaiso.

Paskambinusi viena iš Džo draugių, Samanta, kuri važiavusi automobilyje kartu su Džo ir jos draugužiu Tomu. Pati Samanta patyrusi tik prakirtas ir sumušimus, bet nė kiek nenumanė, kokios būklės esą anuodu. Juodu aptiko ją priimamajame besikalbančią su kažkokiu jaunu daktaru; šis nuvedė juos koridoriumi į mažą palatą su keturiomis lovomis. Džo buvo tolimiausioje, atskirta nuo kitų užuolaida.

Laurai ir Filipui palengvėjo išvydus ją sėdinčią. Jos kakta virš dešinės akies buvo bjauriai prakirsta, o kairė ranka, gulinti virš antklodės, sutvarstyta iki alkūnės.

— Ji patyrė smegenų sukrėtimą, — paaiškino daktaras, pasižiūrėjęs į Džo medicininę kortelę. — Bet kompiuterinėje tomogramoje nieko bloga. Jai tereikėjo kelių siūlių, manau, gyvens.

Laura švelniai apsikabino dukterį, o Džo nusišypsojo Filipui, stovinčiam šalia lovos.

— Dieve mano, Džo, — pratarė Laura. — Aš maniau...

— Ne, mam, tebesu čia, — sukuždėjo Džo ir palietė Laurai skruostą.

— O tavo draugui Tomui viskas gerai? — paklausė Filipas ir pasigręžė į daktarą.

— Jam irgi labai pasisekė. Pora suskilusių šonkaulių, du lūžę pirštai ir daugiau prakirtų bei mėlynių. Jis lopomas už kelių palatų tvarstomajame.

— Tai kas gi, po velniais, atsitiko, Džo? Juk Tomas negėrė ką?

— Ne, mama, jis negeria, — atsakė Džo ir metė į motiną suirzusį žvilgsnį. — Tiesą sakant, tai aš vairavau.

Mirksnį Laura atrodė nustebusi, paskui liūdnai šyptelėjo dukteriai ir paėmė jos ranką.

— Mes tiesiog važiavome Sent Aldeitu grįždami atgal į Karfaksą, o tada iš šoninio kelio išlindo kažkoks automobilis. Regis, aš persistengiau, pasukau į šalį ir nuslydau šlapia danga. Automobilis trenkėsi į žibinto stulpą.

— Laimingai atsipirkote. — Atsidusęs Filipas prisėdo priešingoje nuo Lauros lovos pusėje.

— Bet, mam, argi tu neturėjai būti jau pakeliui į Hitrou?

Laura pažvelgė į dukterį, lyg ši būtų priminusi kažką tokio pasimetusio laiko ūkuose. Ji pasitrynė išvargusias akis.

— Ką gi, tas planas sužlugo. Aš tikrai nepaliksiu Anglijos, kol tu visai nepasveiksi.

Džo buvo beužprotestuojanti, bet ją nutraukė Filipo mobiliojo telefono skambučio signalai.

Filipas skubiai pažvelgė į daktarą.

— Dievuliau, atleiskite, privalėjau tą daikčiuką išjungti. Aš tik sekundėlę. — Tyliai kalbėdamas į telefoną, jis nuėjo prie lango.

Daktaras atrodė suirzęs. Kreipdamasis į Džo, tarė:

— Galėsite išvykti, kai tik pasijausite pakankamai gerai.

— O kaip Tomas?

— Manau, jam teks porą valandų čia užtrukti. Mums reikia atlikti dar kai kuriuos tyrimus, bet jeigu norite, galite jį pamatyti. — Ir jis pasuko į duris. Pagavęs Filipo žvilgsnį, daktaras gestu parodė, lyg persipjautų gerklę. Filipas susidrovėjęs linktelėjo ir tuoj pat baigė pokalbį. Sugrįžęs prie lovos, tarė:

— Deja, turiu važiuoti. Įvyko dar viena žmogžudystė. 7 skyrius

Nužudymo vieta buvo neką daugiau kaip pusantros mylios nuo ligoninės. Bet transporto eismas į Oksfordą iš M-40 magistralės per Hedingtoną buvo bepradedąs intensyvėti, tad Filipas užtruko beveik dvidešimt minučių, kol tenai nukako.

Laura pasiliko ligoninėje su Džo, ir ši aplinkybė jam kuo puikiausiai tiko: visai nebuvo nusiteikęs pakartoti praeitos nakties susidūrimo su Monro. Vis dar stipriai sukrėstas išgąsčio, kokį duktė jam užtaisiusi, jis žinojo privaląs susitelkti laukiančiam prieš akis darbui. Pastatė savo automobilį zonoje, skirtoje tik nuolatiniams gyventojams, Olos gatvės gilumoje, netoli upės, paliko savąjį policijos leidimą ant prietaisų skydo, išsiėmė iš bagažinės krepšį ir nuėjo pakrantės taku, besitęsiančiu palei Červelo upės intaką.