Майкл Уайт - Ekvinokcija

Viename garsiame eksperimente, kuriuo buvo siekiama parodyti, kaip tokie pareiškimai gali būti ir esti interpretuojami, kad atitiktų individualų horoskopą, prancūzų mokslininkas Mišelis Gokvelenas (Michel Gauquelin) įdėjo žurnale Ici Paris skelbimą, siūlydamas nemokamai horoskopą kiekvienam, kuris atsilieps. Jis sulaukė šimto penkiasdešimt paraiškų ir, kaip buvo įsipareigojęs, išsiuntė horoskopus. Paskui pasiteiravo kiekvieną prašytoją nuomonės apie savąjį. Devyniasdešimt keturi procentai iš jų atsakė maną, kad horoskopas tiksliai apibūdinęs jų asmenybę. Ko Gokvelenas jiems nepasakė — tai, kad visi gavę tą patį horoskopą, būtent daktaro Petrua, liūdnai pagarsėjusio masinio prancūzų žudiko.

Kita rimta problema dėl astrologijos yra ta, kurią Ekvinokcijoje iškėlė Džo, nurodydama, kad žvaigždės nėra pastovios danguje ir kad per šešis tūkstančius metų nuo tada, kai pirmą sykį buvo postuluoti žvaigždynų ženklai, žvaigždės naktiniame danguje pasislinko iš savo pozicijų.

Tačiau svarbiausia prieštara astrologijai paprasčiausiai yra loginė. Visa koncepcija pirmą sykį buvo postuluota palyginti primityvių žmonių, kurie neturėjo jokio supratimo apie visatos pobūdį. Žmonėms, gyvenusiems 4000 metų prieš Kristų, Žemė buvo ypatinga vieta, o žmonija — unikumas. Jų akimis, dievai kontroliavo kiekvieną žmogaus gyvenimo aspektą ir dangus buvo mažai kas daugiau kaip tik žmogiškosios egzistencijos atpakalys. Nūdien mes turime Darvino pamokas, ir astronomai nuo Galilėjaus iki dvidešimt pirmojo šimtmečio tyrinėtojų, dirbančių su pažangiausiais radioteleskopais, mus išmokė, kad žmonijai nėra kosminio reikšmingumo ir kad Žemė — tik nežymus taškelis spiralinėje atšakoje vienos paprastos galaktikos tarp milijardų. Šių faktų šviesoje sunku tikėti, kad tolimosios saulės, iš kurių dalis yra tūkstančiai šviesmečių nuo mūsų pasaulio, gali turėti išvis bent kokios įtakos mūsų mažučiams gyvenimams. Manyti kitaip galbūt yra aukščiausias egotizmo pavyzdys.

Daugiau galima pasiskaityti: Pseudoscience and the Paranormal, Terence Hines, Prometheus Books, 1988.

Bodlio biblioteka

Tai didžiausia ir galbūt seniausia pasaulyje akademinė biblioteka. Jos ištakos — knygų kolekcija, priklausiusi Vinčesterio vyskupui Tomui Kobamui (Tomas Cobham) ir XIV amžiaus trečią dešimtmetį padovanota Oksfordo universitetui. Kobamui mirus, knygos buvo įkeistos jo laidotuvių išlaidoms apmokėti, bet vėliau išpirktos Oksfordo Orielo koledžo, kur ir pasiliko beveik keturis šimtus metų.

Vienam Mertono koledžo tarybos nariui, serui Tomui Bodliui (Thomas Bodley) buvo pavesta surasti fondų nepriklausomos universiteto bibliotekos statybai. Kobamo kolekcija tapo šios 1602-aisiais atidarytos ir vėliau, 1604-aisiais, pavadintos savo įkūrėjo Bodlio vardu bibliotekos branduoliu.

Šiandien Bodlio biblioteka glaudžiasi korpusų komplekse viduryje Oksfordo ir jai priklauso Naujasis Bodlis, baigtas statyti 1939-aisiais. Didžiuma iš bibliotekos penkių milijonų knygų yra saugoma per šimte kilometrų tunelių po Oksfordo centru.

Mažai žinoma apie šių tunelių kilmę, bet manoma, kad jie buvę pirmąsyk išrausti aštuonioliktajame šimtmetyje ir nuo tada palaipsniui plėsti. Per Antrąjį pasaulinį karą tuneliai naudoti vertingiems meno lobiams ir senienoms priglausti, siekiant juos apsaugoti nuo „Luftwaffe” bombų. Kiek žinau, tuneliai niekad nebuvo naudoti okultiniams ritualams.

Robertas Boilis

(Robert Boyle, 1627— 1691)

Po Niutono ir Galilėjaus Robertas Boilis galbūt buvo reikšmingiausias septynioliktojo šimtmečio mokslininkas. Jis daugiausia domėjosi tuo, kas vėliau bus pavadinta chemija, bet taip pat buvo ir alcheminės tradicijos adeptas. Daugeliu atžvilgių mes galime galvoti apie Boilį kaip apie žmogų, kuris permetė tiltą tarp senovinio alchemijos meno ir šiuolaikinio chemijos mokslo.

Gimęs 1627-aisiais Airijoje, kaip vienas Karališkosios draugijos steigėjų Boilis septynioliktojo šimtmečio mokslo pasaulyje buvo kažkas panašaus į senyvo amžiaus patyrusį valstybės veikėją. Įžymiausias jo indėlis į mokslo žinias — 1661-aisiais išleista knyga Skeptiškasis chemikas.

Aristokratas Boilis buvo keturioliktas ir jauniausias Korko grafo sūnus ir todėl neturėjo jaunesnio brolio, kaip aprašyta Ekvinokcijoje. Tačiau jis buvo pats įžymiausias Oksforde mokslininkas ir turėjo Universiteto koledže, Aukštojoje gatvėje, laboratoriją. Memorialinėje lentoje ant koledžo sienos, išeinančios į Aukštąją gatvę, parašyta:

Name, stovėjusiame šioje vietoje,

tarp 1655 m. ir 1658 m. gyveno

ROBERTAS BOILIS

Taip pat žinoma, kad Boilis buvęs slaptų sueigų, susirinkdavusių aptarinėti alchemijos mokslą ir okultines žinias, narys. Jis gerai pažinojo Izaoką Niutoną ir buvo vienas iš nedaugelio, kuriais Luko matematikos katedros profesorius žavėjosi. Tai Boilis pamokė jaunąjį Niutoną, jog privaląs slėpti savo alcheminius tyrinėjimus, kad nebūtų išjuoktas mokslo bendruomenės ir išvengtų galimų susidūrimų su Bažnyčia ir karaliaus valdžia.

Daugiau galima pasiskaityti: The Aspiring Adept: Robert Boyle and his Alchemical Quest, Lawrence Principe, „Princeton University Press”, 2000.

Tomas Bredvordainas

(Thomas Bradwardine, apie 1297 — 1349)

Tiksli Tomo Bredvordaino gimimo data atvira prielaidoms ir buvo atspėta istorikų pasiremiant faktu, kad jam 1321-aisiais Oksforde buvo suteiktas humanitarinių mokslų magistro laipsnis. Jis tapo įžymia figūra universitete ir užėmė ten keletą svarbių postų iki 1337-ųjų, kai išvyko į karaliaus dvarą. Buvo paskirtas Šv. Pauliaus katedros rektoriumi, o vėliau tapo karaliaus kapelionu. Paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo metus Bredvordainas buvo Kanterberio arkivyskupas. Jis pasimirė nuo juodojo maro, siautusio Europoje XIV amžiaus ketvirto dešimtmečio pabaigoje.

Bredvordainas buvo žinomas ne tik kaip teologas, bet ir kaip labai talentingas bei apie tolimąją ateitį mąstantis matematikas. Nors gyveno laiku, kuriame daugelis intelektualų sekė Aristotelio mokymu, jis nesutiko su daugeliu graikų filosofo idėjų. Oksforde Bredvordainas buvo vadinamas „Doctor Profundus” — giliuoju daktaru — ir paliko daug pirmeiviškų darbų iš logikos ir uždavinių sprendimo srities.

„Lokio užeiga” Oksfordas

Ekvinokcijoje tai užeiga, kurioje apsistoja Niutonas prieš prisidėdamas prie Juodojo Sfinkso ordino susirinkimo po Bodlio biblioteka. Tai realiai egzistuojanti aludė, pasak legendos, pavadinta tokiu vardu, nes buvo pastatyta viršum lokio irštvos. Ji yra viena iš seniausiųjų Oksforde, žinoma maždaug nuo 1242-ųjų.

Kuperio knygynas

Viljamui Kuperiui (William Cooper) priklausė knygynas Londono rajone, vadinamame Liti Briteinu (Little Britain „Mažąja Britanija”) ir garsėjusiame literatūrine tradicija. Izaokas Niutonas iš tikrųjų lankydavosi šiame knygyne ir specialiai vykdavo į Londoną ten pirktis knygų. Viljamas Kuperis buvo gerbiama asmenybė, bet taip pat žinomas uždaram klientų ratui kaip prekiautojas draudžiamais okultiniais tekstais. Jis Niutonui buvo svarbus ryšininkas ir parūpindavo daug uždraustų tekstų, kai mokslininkas XVII amžiaus aštuntame dešimtmetyje pradėjo eksperimentuoti su alchemija.

Smaragdinė lentelė

Alchemikui smaragdinės lentelės tekstas yra vienas iš švenčiausių. Legendinė lentelė, sakoma, priklausiusi mitiniam Hermiui Trismegistui, alchemijos krikštatėviui, ir visi vėlesnieji alchemikai dirbdami turėjo vadovautis originalaus teksto kopijų kopijomis ir dar šių kopijomis. Nenuostabu, kad per amžius įvairūs jų variantai labai skyrėsi.