Майкл Уайт: Ekvinokcija

Neaišku, kas atsakingas, kad 415-aisiais Kristaus metais biblioteka buvo sugriauta. Romėnų mokslininkas Plutarchas kaltino Julijų Cezarį, bet vėliau garsus istorikas Edvardas Gibonas (Edward Gibbon) pirštu nurodė į Teofilą, Aleksandrijos krikščionių patriarchą.

Nuo pat tada, kai biblioteka buvo sugriauta, mokslininkai ir filosofai gedėjo dėl šios pasaulio mokslo žinių netekties. Niekas nežino, kiek manuskriptų buvo sunaikinta, kai gaisras siaubė biblioteką, bet yra tikra, kad kai kurie buvo išgelbėti ir išsaugoti ateities kartoms. Dalis išlikusių žinių vėliau buvo surastos arabų mokslininkų ir kai kurie iš šių tekstų keturioliktąjį ir penkioliktąjį šimtmečius pasiekė Italiją bei Ispaniją, padėdami pakloti pamatus Renesansui. Kiti likučiai pateko į arabų alchemikų rankas, šie perdavė savo žinias europietiškiesiems kolegoms, sukurstydami mistinių ir okultinių mokslų raidą.

Daugiau galima pasiskaityti: The Library of Alexandria: Centre of Learning in the Ancient World, Roy Macleod, „I. B. Tauris Publishers”, 2004.

Izaokas Niutonas

(Isaac Newton, 1642–1727)

Galvodami apie Izaoką Niutoną, žmonės paprastai jį sieja su obuoliu, nukritusiu nuo medžio ir paskatinusiu sukurti savąją gravitacijos teoriją. Bet iš tikrųjų esama įtikinamų įrodymų, leidžiančių manyti, kad prie tos teorijos jis priėjęs ne šiuo konkrečiu momentu. Tikrasis įkvėpimas, nukreipęs mokslininką į vienos iš reikšmingiausių teorijų kelią, kilo iš jo domesio okultizmu.

Izaokas Niutonas gimė 1642-aisiais gana pasiturinčioje šeimoje, gyvenusioje Vulstorpo kaimelyje netoli Grantamo, Linkolnšyre. Jis buvo gana savarankiškas intravertiškas berniukas, kuriam ne itin sekėsi mokykloje, kol sulaukęs keturiolikos buvo pastebėtas savo mokyklos direktoriaus Henrio Stoukso (Henry Stokes).

1661-aisiais Niutonas įstojo į Kembridžo universitetą ir labai greitai pateko įtakon kitų, vyresnių mokslo žmonių, kurie, matyt, įžvelgė jaunuolio gabumus ir jį skatino. Svarbiausi iš tų žmonių — du Kembridžo universiteto tarybos nariai: Henris Moras (Henry More) ir Izaokas Barou (Isaac Barrow). Abu šie vyrai buvo gamtos mokslų filosofai, bet taip pat domėjosi senoviniu alchemijos menu ir šią aistrą perteikė Niutonui.

Alchemiją Niutonas laikė priemone tikslui pasiekti. Jis buvo puritonas, tikintis Dievo žodžio ir Dievo darbo samprata. Kitaip tariant, jis buvo atsidavęs Biblijos — Dievo žodžio mokymui ir manė, kad jo pareiga išnarplioti gyvybės mįslę, ištyrinėti viską, kiek buvo galima sužinoti apie pasaulį — tai yra studijuoti Dievo darbus.

Niutono gyvenamuoju laikotarpiu domėtis alchemija buvo draudžiama ir baudžiama mirtimi. Jeigu būtų buvęs demaskuotas, ji taip pat būtų sužlugdžiusi jo akademinę reputaciją. Bet jis vis tiek skirdavo kur kas daugiau laiko alcheminiams tyrinėjimams nei tradicinei mokslinei veiklai. Iš tikrųjų, kai 1727-aisiais Niutonas pasimirė, išaiškėjo, kad jam priklausė didžiausia kada nors surinktos okultinės literatūros biblioteka ir kad pats buvo parašęs šiuo klausimu per 1 000 000 žodžių.

Žinoma, studijuodamas alchemiją, Niutonas tuo pat metu tęsė ir įprastą mokslinę karjerą. Tapo antruoju Kembridže Luko fundacijos matematikos katedros profesoriumi [šią vietą šiandien užima profesorius Stivenas Hokingas (Stephen Hawking)], labai jauno amžiaus, vos dvidešimt septynerių, 1669-aisiais pakeisdamas mirusį savo draugą ir mentorių Izaoką Barou. Nuo XVII amžiaus aštunto dešimtmečio pradžios jis vis dažniau sulaukdavo pripažinimo ir už Kembridžo universiteto sienų, buvo išrinktas Karališkosios draugijos nariu.

Pasak istorijos knygų, didžiausias Niutono laimėjimas — 1666-aisiais paskelbta gravitacijos teorija — jam toptelėjo galvon viešint savo motinos namuose Vultorpe. Tiesa yra tai, kad Niutonas kartu su kitais akademinės bendruomenės nariais per 1665–1666 metų marą pabėgo iš Kembridžo ir iš tikrųjų grįžo gyventi pas savo motiną kaimiškame jų name. Netgi atrodo galimas daiktas, kad jis vieną kurią nors dieną iš tiesų sėdėjo po medžiu ir galėjo matyti nukrintant obuolį. Tai galbūt ir išjudino jo mąstymą, bet juokinga manyti, kad visa gravitacijos koncepcija atėjo jam į galvą vienu dideliu šuoliu. Niutonas veikiausiai sugalvojo šią istoriją norėdamas nuslėpti faktą, kad savo garsiajai teorijai išrutulioti buvo pasitelkęs alchemiją.

Gravitacijos teorijai sukurti Niutonui prireikė bemaž dvidešimties metų, ir ši įgijo galutinį pavidalą tik jam pradėjus rašyti savo didžiąją knygą Principia Mathematica, kuri buvo išleista 1687-aisiais. Per du dešimtmečius nuo pirmosios įkvėpimo kibirkšties Vulstorpo sode ir šio veikalo pasirodymo tą teoriją formavo daug įtakų.

Pirmiausia — matematika. Niutonas buvo puikus matematikas, dvidešimt ketverių metų amžiaus vienas iš toliausiai pažengusiųjų savo gyvenamuoju laikotarpiu. Taip pat jis iš prigimties buvo gamtos mokslų filosofas, perpratęs visus ano meto mokslo kanonus. Siaučiant 1665-ųjų marui ir per laiką, praleistą kaime, jis jau buvo pranokęs didžiuosius to meto mąstytojus, įskaitant Robertą Boilį ir Renė Dekartą (Renė Descartes), ir jau pradėjęs apibendrinti savo paties idėjas. Padedamas šių talentų, jis galėjo pradėti suprasti, kad planetos dėl gravitacijos nuolatos juda, ir netgi galėjo iškelti mintį, kad esama ryšio tarp nuotolio, skiriančio du kūnus (tokius kaip planetos), ir gravitacinės jėgos tarp jų — „atvirkštinio kvadrato” dėsnis.

Tuo laikotarpiu mintis, kad vienas daiktas galėtų daryti įtaką kito judėjimui, šio netgi neprisiliesdamas, buvo neįsivaizduojama. Toks būvis nūnai vadinamas „poveikiu per atstumą” ir mes jį laikome savaime suprantamu, bet Niutono laikais žmonės nepajėgė to suvokti ir regėjo tame magiją ar okultizmo apraiškas.

Savaisiais alcheminiais eksperimentais Niutonas galėjo prieiti prie gravitacijos objektyviau nei daugelis jo amžininkų. Jis pradėjo tyrinėti alchemiją apie 1669-uosius metus. Keliaudavo į Londoną pirkti draudžiamų knygų iš kolegų alchemikų ir vienas pats atlikinėdavo eksperimentus, pasislėpęs nuo valdžios ir konkurentų iš mokslinės bendruomenės. Ankstyviausi jo eksperimentai buvo labai elementarūs, bet perskaitęs apie alchemiją viską, ką įstengė gauti, jis netrukus pastūmėjo šį meną už ribų, kurias buvo nubrėžę jo pirmtakai. Kaip tikras mokslininkas, jis prieidavo prie kiekvieno eksperimento logiškai ir su dideliu tikslumu, kruopščiai užrašinėdamas ką išsiaiškinęs. Senųjų laikų alchemikai metų metus grabinėjosi aplinkui, nesuvokdami ką iš tikrųjų darą, o Niutonas į šį darbą žvelgė sistemiškai.

Kitas didelis skirtumas tarp Niutono ir jo pirmtakų tas, kad jam niekad nerūpėjo pasigaminti auksą. Vienintelis jo alcheminių studijų tikslas buvo sužinoti tai, ką jis manė esant paslėptais pagrindiniais dėsniais, valdančiais visatą. Jis galbūt ir nesuvokė, kad prieis prie gravitacijos teorijos per alchemiją ir kitas okultizmo praktikas, bet tikrai manė egzistuojant kažkokį pagrindinį dėsnį ar užslėptas senovės žinias ir užsibrėžė viską išsiaiškinti savo tyrimais.

Proveržis nuo alchemijos atėjo, kai stebėdamas medžiagas savo tiglyje jisai suprato, kad šios veikiamos kažkokių jėgų. Matydavo atskiras dalelytes savitarpiškai traukiamas, o kitas — atstumiamas savo kaimynių, nors nebūdavo tarp šių jokio fizinio sąlyčio ar apčiuopiamo ryšio. Kitaip tariant, jis alchemiko tiglyje išvydo poveikį per atstumą. Tuomet pradėjo suvokti, kad šitaip galėtų veikti ir gravitacija ir kad tai, kas vyksta tiglio mikrokosme bei alchemiko ugnyje, gali vykti taip pat ir makrokosme — planetų ir saulių pasaulyje.