Майкл Уайт - Ekvinokcija

Šeldono teatras

Jis buvo suprojektuotas Kristoferio Vreno. Statybos darbai prasidėjo 1664-aisiais ir buvo baigti 1668-aisiais. Iš pradžių pastatytas kaip Oksfordo universiteto dalis ir naudotas paskaitoms bei ypatingiems renginiams, šiandien jis atviras publikai ir yra koncertų bei konferencijų vieta. Teatras stovi labai arti Radklifo kameros, Bodlio bibliotekos ir Hertfordo koledžo, o jo pamatai bemaž tikrai susiję su legendiniais tuneliais, vėduokle nusidriekiančiais į šalis iš po Bodlio. Tačiau iš tikrųjų Kristoferis Vrenas nepranešė aptikęs keistą labirintą, kai buvo klojami pamatai.

Skitalė ir kriptografija

Esama dviejų būdų, kokiais gali būti naudojami kodai. Jie vadinami steganografija ir kriptografija. Steganografija — tai fizinis pranešimo maskavimas. Žinomiausias to pavyzdys ateina iš Herodoto raštų, kuriame jis aprašo kodavimo metodą, naudotą perso Histiajo. Kalbama, Histiajas neva nusiuntęs Mileto tironui Aristagorui pranešimą, ištatuiravęs šį vieno vergo skalpe ir palaukęs, kol tam ataugs plaukai. Tuomet jis pasiuntė vergą pas Aristagorą, nurodydamas nuskusti žmogui galvą.

Išradingas šios idėjos variantas buvo skitalė, pirmą sykį panaudota graikų karvedžių. Pranešimas būdavo parašomas ant papiruso bet kaip sumaišytomis raidėmis ar žodžiais. Apvyniojus šį apie lazdelę, tekstą būdavo galima perskaityti lazdelės ilgiu. Tuomet pranešimas būdavo išsiunčiamas be lazdelės. Gavėjas turėdavo žinoti originalios lazdelės dydį ir kaip tinkamai apvynioti papiruso ritinį, kad būtų galima atkoduoti pranešimą.

Kriptografija, kur kas lankstesnė kodavimo sistema, nuo ankstyviausių raštijos laikų buvusi labiau mėgstama karo planuotojų, vadų ir vyriausybių. Kalbama, kad Julijus Cezaris buvęs vienas iš pirmųjų karo lauko vadų, naudojęs kodą, kai siųsdavo pranešimus iš savo kampanijos Britanijoje į Romą, pasitelkdamas paprasčiausią iš visų kriptografą, būtent perslinkdamas alfabeto raides trimis vietomis, taigi A tapdavo D, o B — E ir taip toliau. Kodą galėdavo skaityti tiktai žinantieji perslinktį. Šiandien tai atrodo stebėtinai nesudėtinga, bet kadangi tai buvo vienas iš ankstyviausiai naudotų kodų, vien tik šifravimo naujumas padėdavo išsaugoti paslaptį — bent kurį laiką.

Ankstyvųjų viduramžių Europoje kodai tapo nebepopuliarūs, taip pat ir skaitymas bei rašymas, bet Renesanso epochos kariškiai ir filosofai iš naujo atrado šifravimą. Leonardas da Vinčis slėpdavo savo tyrinėjimus, sudarydamas užrašus pasitelkęs veidrodinį raštą. Rodžeris Bekonas buvo apniktas kodų bei šifrų manijos ir tryliktojo šimtmečio viduryje parašė plačiai skaitomą traktatą šia tema, pavadintą Slapti meno kūriniai ir magijos menkystė.

Visapusiškas genijus Leonas Albertis (Leon Alberti), turėjęs labai didelę įtaką Leonardui ir jį įkvėpęs tokioje daugybėje sričių, tapo žinomas kaip „Vakarų kriptografijos tėvas”, nes įdiegė daugelį iš svarbiausių idėjų, kuriomis ir šiais laikais tebesinaudoja tekstų analitikai. Tarp šių išradingų idėjų — dažnio analizė, metodas, naudojamas aptikti ir nustatyti tekste šablonus, kurie paskui suteikia svarbios informacijos apie kodo raktą. Albertis taip pat sukūrė pirmus polialfabetinius šifrus ir ankstyviausią šifravimo ratą, panaudodamas virtinę ratų su išgraviruotais skaičiais ir raidėmis, kuriais būtų galima pakeisti kokio konkretaus teksto raides.

Alberčio idėjas apie polialfabetines kodavimo sistemas toliau rutuliojo vokiečių mokslininkas Johanas Tritemijus (Johannes Trithemius), kuris 1518-aisiais paskelbė veikalą Polygraphiae. O Alberčio šifravimo ratai buvo perimti Tomo Džefersono (Thomas Jefferson), kuris panaudojo sudėtingą dvidešimt šešių jų komplektą sukurti kodavimo mašinai, naudotai nuo devynioliktojo šimtmečio pradžios iki tol, kai jos 1942-aisiais atsisakė amerikiečių kariškiai.

Galbūt garsiausia šių laikų kodų istorija — tai mašina „Enigma”, šifravimo įrenginys, sukurtas prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią vokiečių, koduoti karo lauko operacijoms ir susižinoti su savo povandeniniais laivais. Perlaužti kodą sąjungininkams tapo didžiausios svarbos operacija ir paskatino sutelkti specializuotą britų kriptografininkų bei matematikų brigadą Bletčli Parke, Bakingamšyre. 1940-ųjų balandį jie pradėjo iššifruoti „Enigmos” siunčiamus pranešimus ir toliau veikė per visą karą. Jų darbas ne tik išsaugojo tūkstančius sąjungininkų gyvybių, bet ir labai paspartino pirmo kompiuterio sukūrimą. Svarbiausia, buvo sukonstruota mašina, pavadinta „Colossus” — šiam projektui vadovavo Alenas Tiuringas (Alan Turing) ir grupelė šifrų analitikų, kurie tapo pirmaisiais pasaulio kompiuterių specialistais, pagrindę kelią masinei pokarinei kompiuterizacijos plėtrai. Todėl nenuostabu, kad nuo pat tada kompiuterio raida buvo tvirtai susijusi su kodais. Iš kriptografininkų išmoktos pamokos ir šiandien turi didelę svarbą verslui bei mokslui, ir kriptografija tebeišlieka vertinga priemone karo strategams bei politikams.

Daugiau galima pasiskaityti: The Code Book, Simon Singh, „Fourth Estate”, 2004.

Virpulių Malūno upokšnis

(The Thrill Mill Stream)

Virpulių Malūno upokšnis egzistuoja kaip ir buvo aprašytas Ekvinokcijoje, bet šiomis dienomis tėra blankus ankstesniojo srauto šešėlis. Tai nedidelis Temzės intakas, viduramžiais jis plaukė kaip atviras vandentakis per Oksfordo centrą ir buvo mažų laivų magistralė. Devynioliktojo šimtmečio viduryje Virpulių Malūno upokšnis tapo toks užterštas, jog daugmaž buvo atviras nuotėkų kolektorius. Kaip keliantį pavojų sveikatai jį galiausiai nuspręsta nukreipti po žeme ir užstatyti.

Tiek istorija apie T. E. Lorensą, tiek apie Viktorijos laikų skeletus, paminėtos Ekvinokcijoje, tikros, bet, kiek man žinoma, slapto įėjimo į požeminį labirintą per Virpulių Malūno upokšnį nėra.

Džonas Vikinsas

(John Wickins, 1643 — 1719)

Izaokas Niutonas susipažino su Džonu Vikinsu aštuoniolika mėnesių po to, kai atvyko į Šv. Trejybės koledžą Kembridže, ir juodu greitai tapo kambario draugais. Vikinsas, Mančesterio vidurinės klasikinės mokyklos direktoriaus sūnus, įstojo į Šv. Trejybės koledžą 1663-iaisiais. Pasak jo paties prisiminimų, pasivaikštinėdamas sutikęs Niutoną, kuris atrodė nelaimingas ir vienišas, juodu užmezgę pokalbį ir netrukus aptikę turį daug ką bendra.

Tai viena iš didžiausių Niutono gyvenimo paslapčių. Nors jis ir Vikinsas daugiau nei du dešimtmečius dalijęsi tais pačiais apartamentais, Vikinsas beveik nepalikęs jokių užrašų apie artimą jųdviejų ryšį. Juodu išsiskyrė 1683-iaisiais susipykę ir nepaisant to, kad Vikinsas gyveno dar trisdešimt šešerius metus, dvejetas vyrų niekada daugiau nesusitiko.

Daug metų Vikinsas dirbo Niutono asistentu. Reguliariai perrašinėdavo eksperimentų užrašus ir padėjo įrengti aparatūrą bei stebėti tyrimus. Jųdviejų kambariai tapo ir darbo laboratorija. Iš pradžių ši buvo nuklota dokumentais ir paprastais savadarbiais optiniais instrumentais, bet vėliau buvo prigriozta krosnių ir chemikalų butelių. Palikęs koledžą, Vikinsas tapo dvasininku, vedė ir sukūrė šeimą. Daug metų po to, kai juodu išsiskyrė, Niutonas nusiuntė Vikinsui paką Biblijų, kad šias išdalytų savo ganomiesiems Stouk Edite, netoli Monmauto. Vienintelė kita išlikusi jųdviejų korespondencija — daug metų vėliau parašytas laiškas, kuriame Vikinsas prašė savo kadaise buvusį kambario draugą vėl padovanoti Biblijų.

Kristoferis Vrenas

(Christopher Wren,1632–1723)