Майкл Уайт - Ekvinokcija

Alchemikai niekad negalėjo tikėtis, kad jiems pavyks paversti netaurųjį metalą auksu, nes stengdamiesi transformuoti pirminę materijos struktūrą naudodavosi niekuo galingesniu kaip tik žaizdru ir paprastų chemikalų mišiniu. Transmutacija įmanoma tik nūdien — atominių reaktorių viduje, kur stambūs atomai per procesą, vadinamą „branduoliniu dalijimusi”, suskaldomi į mažesnes daleles. Tačiau, nors dabar techniškai įmanoma gaminti auksą iš kitų metalų, tam būtinos energijos kiekis (taigi ir su tuo susiję kaštai) pranoksta proceso pabaigoje pagamintos medžiagos vertę.

Alchemikų metodai buvo labai elementarūs. Paprastai jie sumaišydavo piestoje tris medžiagas: kokio nors metalo rūdą, dažniausiai neišgrynintą geležį, dar vieną metalą (dažnai šviną ar gyvsidabrį) ir kokią nors organinės kilmės rūgštį, tipiškiausiais atvejais — citrinos rūgštį iš vaisių ar daržovių. Paskui grūsdavo šiuos kartu kokius šešis mėnesius, kad būtų užtikrintas visiškas susimaišymas, ir toks mišinys atsargiai būdavo kaitinamas tiglyje. Temperatūrai būdavo leidžiama kilti labai palengva, iki pasiekdavo optimumą, kuris būdavo palaikomas dešimtį dienų. Tai buvo pavojingas procesas, per kurį pasigamindavo toksiškos išgaros, ir daugelis alchemikų, dirbdavusių ankštose, nevėdinamose patalpose, apsinuodydavo gyvsidabrio garais. Kiti, apsinuodiję švinu ar gyvsidabriu, pamažėle išprotėdavo.

Baigus kaitinti, medžiaga iš tiglio būdavo išimama ir tirpinama kokioje nors rūgštyje. Daugelis alchemikų kartų eksperimentavo su įvairiais tirpikliais, ir taip buvo atrastos azoto, sieros ir acto rūgštys.

Gautą iš tiglio medžiagą sėkmingai ištirpdžius tirpiklyje, tolesnis žingsnis būdavo išgarinti ir atgaminti medžiagą — distiliuoti ją. Šis distiliacijos procesas būdavo kebliausias ir daugiausia laiko atimantis žingsnis, ir dažnai, kad liktų visiškai patenkintas, alchemikui prireikdavo daugelio metų. Taip pat būta ir dar vieno pavojingo etapo — ugniai laboratorijoje niekada neleidžiant užgesti, dažnai pasitaikydavo nelaimingų atsitikimų.

Jeigu eksperimentatorius išlikdavo nesurytas liepsnų ir medžiaga dėl prastos laboratorinės metodikos nebūdavo prarandama, tuomet alchemikas galėdavo pereiti prie kito etapo — žingsnio, kuo aiškiausiai susijusio su misticizmu. Pasak daugumos alcheminių tekstų, momentą, kada distiliacija turinti būti nutraukta, lemdavo „ženklas”. Nėra nė dviejų alchemijos vadovėlių, kuriuose būtų sutariama, kada ar kaip tai privalėtų įvykti, ir vargšas alchemikas paprasčiausiai turėdavo laukti, kol pats nuspręsdavo, kad stojęs palankiausias momentas nutraukti distiliaciją ir pereiti prie kito etapo.

Tuomet medžiaga būdavo iškeliama iš distiliacijos įrangos ir pridedama kokio nors oksidatoriaus. Paprastai tai būdavo kalio nitratas, medžiaga tikrai žinoma senovės kinams ir — visiškai galimas daiktas — aleksandriečiams. Tačiau kartu su metalo rūdos siera ir organinės rūgšties anglimi alchemikas tuomet gaudavo, tikra to žodžio prasme, sprogstamąjį mišinį — paraką.

Ne vienas alchemikas, kuris išlikdavo nenusinuodijęs ir nesudegęs liepsnose, yra baigęs gyvenimą išlėkdamas į orą nuo detonacijos savojoje laboratorijoje.

Tie, kurie po visų šių žingsnių likdavo gyvi, galėdavo pereiti prie galutinių etapų, kai mišinys būdavo sandariai uždaromas specialiame konteineryje ir atsargiai šildomas. Tuomet, atšaldžius medžiagą, kartais būdavo matomas baltas kietasis kūnas, žinomas kaip „baltasis akmuo”, neva gebantis, kaip tvirtinta, netauriuosius metalus paversti sidabru. Pats geidžiamiausias etapas — šildant, o paskiau aušinant bei gryninant distiliatą, pagaminti raudoną kietąjį kūną, vadinamą „raudonąja rože”. Manyta, šis turėdavęs nuvesti prie paties filosofinio akmens gavybos.

Visi šio proceso etapai literatūroje būdavo aprašomi alegoriškai ir įvilkti į mistinę kalbą ir slaptą, ezoterinę prasmę. Pavyzdžiui, pirminių ingredientų mišinys ir jo lydymas kaitinant buvo aprašomas kaip „du drakonai, suleidžiami kariauti vienas su kitu”. Šitaip būdavo išlaisvinami vyriškasis ir moteriškasis medžiagų pradai, simbolizuojami kaip karalius ir karalienė, o paskui perkombinuojami arba „sutuokiami”. Tokia koncepcija slėpėsi už vienos iš garsiausių tarp visų alcheminių knygų, alegorinio romano Cheminės jungtuvės, kuris viename lygmenyje buvo interpretuojamas kaip aprašantis transmutacijos procesą.

Alchemija buvo fantastika, tačiau vis dėlto nešanti vaisius. Alchemikai išrado ar patobulino daugelį metodikų, įskaitant ir kaitinimo, filtravimo, rekristalizacijos bei garinimo. Jie taip pat buvo pirmeiviai panaudojant platų cheminių aparatų spektrą, tarp jų — kaitinamąją įrangą ir specialius stiklinius indus.

Viena po kitos ėjusios alchemikų kartos patobulino distiliacijos metodiką, pirmą kartą panautotą Aleksandrijos magų bemaž prieš du tūkstančius metų. Šiais laikais jokia chemijos laboratorija nebus laikoma visiškai įrengta, jei neturės distiliacijos aparato. Iš tikrųjų tokia pati įranga, tik kur kas didesniu masteliu, naudojama naftai rafinuoti, jai separuoti į atskiras sudėtines dalis.

Daugiau galima pasiskaityti: Isaac Newton: The Lašt Sorcerer, Michael White, Fourth Estate, 1997.

Astrologija

Pasak daugelio istorikų, šiuolaikinės Vakarų astrologijos ištakos siekia iki Mesopotamijos miesto 4000 m. pr. Kr. Senovės žmonės sugalvojo žvaigždžių ženklų sistemą daugmaž tokią pačią, kokia ji yra žinoma šiandien — dangus dalijamas į dvylika žvaigždynų.

Pagrindiniai šio senovinio meno principai vėliau buvo perimti graikų ir prigijo, tapdami svarbia epochos filosofinio kratinio dalimi. Sokratas, Platonas ir Aristotelis — visi jie praktikavo astrologiją, ypač ja domėjosi užkariautojas Aleksandras Didysis, Aristotelio mokinys.

Stojus krikščionybei, astrologija buvo nustumta į šoną, nors kai kurie ankstyvosios Bažnyčios vadovai palaikė astrologinį mąstymą ir netgi bandė sukurti astrologijos ir krikščioniškosios teologijos amalgamą. Bet ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu Bažnyčia juodino astrologus ir daugelis ją praktikuojančiųjų kaip eretikai buvo sudeginti ant laužo.

Galbūt dėl teologinio pasipriešinimo astrologija pasitraukė į pogrindį ir tapo praktika, nukreipta prieš isteblišmentą — kaip ir daugelis kitų okultizmo tradicijos sričių, tokių kaip alchemija ir ateities būrimas. Daugelis alchemikų taip pat buvo ir astrologai, ir šie du dalykai buvo glaudžiai susipynę — kaip ir tarp Juodojo Sfinkso ordino narių Ekvinokcijoje. Daugelis alchemikų tyrinėjo alcheminių atradimų sąsajas su zodiako ženklais ir tikėjo, kad alchemija ir astrologija turi bendras ištakas senovės egiptiečių moksle.

Astronomijos mokslas iš tikrųjų būtų turėjęs nuskambėti astrologijai kaip laidotuvių varpas. Tikra tiesa, kad mokslo žinių raida ir vis didėjantis suvokimas, jog žmonija tėra nereikšminga rūšis bemaž begalinėje visatoje, sumenkino astrologijos poveikį, bet tebėra daug žmonių, tikinčių astrologinių ženklų reikšmingumu ir kad jų gyvenimai kažkokiu būdu yra kreipiami žvaigždžių. Iš tikrųjų astrologija galbūt sudaro populiariausią dvidešimt pirmojo šimtmečio okultizmo aspektą. Daugelis žmonių skaito savo horoskopus ir per pietų pobūvius kalba apie savo žvaigždžių ženklus, iš tikrųjų niekad nesusiedami šio dalyko su okultizmo tradicija.

Pasak kai kurių statistikų, devyniasdešimt devyni procentai žmonių nuolat atsižvelgia į horoskopus. Bet dauguma mokslininkų atmeta astrologiją, laiko šią ne daugiau kaip tik troškimų išsipildymo siekiu. Jie nurodo į eksperimentais patvirtintą faktą, kad nesama koreliacijos tarp asmens gimimo datos ir jo charakterio ar to, kaip pakrypsiąs toliau gyvenimas. Taip pat pažymi, kad daugelyje horoskopų esama to, kas buvę pavadinta „Barnemo69 pareiškimu“ (pagal žmogų, nukalusį frazę „Kas minutę gimsta vienas“). Barnemo pareiškimai — tai labai nekonkretūs posakiai, tokie kaip „Jūs mėgstate iššūkius“ arba „Kai kada jūs jaučiatės ekstravertu, o kai kada — intravertu“.