Майкл Уайт - Ekvinokcija

Smaragdinės lentelės tekstas buvo toks svarbus todėl, kad teikė tai, kas neva buvo išbandytas ir patikrintas metodas filosofiniam akmeniui pasigaminti — kažkas panašaus į neįtikėtinai sudėtingą receptą, perduodamą iš kartos į kartą. Pirma žinoma teksto kopija pasirodė Vakaruose apie dvyliktojo šimtmečio vidurį leidiniuose, kurie yra žinomi kaip pseudoaristoteliškieji Secretum Secretorum 70 , o iš tikrųjų buvo arabiškojo Kitab Sirr al-Asar — patarimų knygos karaliams, išverstos iš lotynų kalbos Johano Hispalensio (Johannes Hispalensis) — vertimai. Kitab Sirr al-Asar, seniausia žinoma bet kur pasaulyje teksto versija, manoma, datuotina apie 800- uosius m. po Kr., bet kai kurie mokslininkai tvirtina esant kito, ankstesnio veikalo, Kitab Sirr al-Khaliąa wa san, at al-Tabia (Kūrinijos ir gamtos mokslo paslapčių knyga), parašyto anksčiau nei 650 m. po Kr.

Aprašytasis Ekvinokcijoje rubininis rutulys — visiškai pramanytas.

Lajamas Etvičas

(Liam Etwitche)

Minėtoji Ekvinokcijoje Izaoko Niutono biografijos autoriaus pavardė — tai anagrama (Michael White).

Nikolia Fatijas diu Diuiljė

(Nicolas Fatio du Duillier, 1664— 1753)

Fatijas diu Diuiljė gimė turtingoje šeimoje, kurios ankstyvojoje vaikystėje buvo lepinamas. Kažkurį laiką jis tapo gerai žinomas kaip inteligentijos sluoksnių atstovas, bet šios reputacijos ilgai neišlaikė. Turtingo žemvaldžio sūnus, septintas vaikas šeimoje iš dvylikos, Fatijas užaugo Šveicarijoje.

1682-aisiais, sulaukęs aštuoniolikos, Fatijas gyveno iš dosnių tėvų pinigų Paryžiuje. Jis buvo gana talentingas matematikas ir per ankstyvu jaunatvišku savo subrendimu darė įspūdį ne vienam įžymiam filosofui. 1687-aisiais Fatijas specialiai nuvyko į Angliją susipažinti su Niutonu.

Jam pavyko įgyti didžiojo mokslininko palankumą, ir nuo 1689-ųjų iki 1693-ųjų jie palaikė glaudų ryšį. Vienu metu Niutonas norėjo, kad Fatijas įsikeltų pas jį į butą Kembridže, bet šis planas taip ir liko neįgyvendintas. Tačiau tikra yra tai, kad Fatijas buvo labai susijęs su okultizmo tradicija ir skatino Niutoną toliau gilintis į magijos dalykus. Drauge jie atliko daug alcheminių eksperimentų, ir galimas daiktas, kad tai Fatijas išugdė Niutonui domesį juodąja magija.

Mokslinis Anglijos isteblišmentas niekada nepasitikėjo Fatiju, ir šis turėjo daug priešų. 1693-iaisiais juodu su Niutonu susipykę išsiskyrė. Fatijas prarado savo globėją, ir jaunesniojo žmogaus ištekliai staiga pašlijo.

Mažai žinoma apie vėlesnį Fatijo diu Diuiljė gyvenimą. Jis buvo viena iš tų keistų asmenybių, likusių to meto mokslinės bendruomenės periferijoje. Yra žinoma, kad buvo susidėjęs su rozenkreiceriais bei kitomis keistomis marginalinėmis grupuotėmis ir bent vieną sykį buvo pasodintas prie gėdos stulpo Čaring Krose už asocialų elgesį. Jis sulaukė devyniasdešimties metų, bet pasimirė skurde ir beveik visiškai visų užmirštas.

Robertas Hukas

(Robert Hooke, 1635 — 1703)

Gimęs 1635-aisiais, Robertas Hukas buvo dvasininko sūnus. 1648-aisiais, Robertui vos tik įžengus į ankstyvąją paauglystę, pasikorė jo tėvas. Jau vaikystėje pasireiškė jo gabumai piešimui ir tapybai, tad gavęs kuklų šimto svarų palikimą buvo išsiųstas į Londoną mokytis pas tapytoją serą Piterį Leli (Peter Lėly). Laimė, jis atkreipė Vestminsterio mokyklos direktoriaus Ričardo Basbio (Richar Busby) dėmesį. Šis nusprendė, kad protiniai berniuko gabumai siekia toliau nei meniniai sugebėjimai. Basbio globojamas jis gavo geriausią išsilavinimą, koks tais laikais buvo įmanomas, ir buvo priimtas į Kraistčerčo koledžą Oksforde, kur 1663-iaisiais įgijo humanitarinių mokslų magistro laipsnį.

Šių studijų laikotarpiu Hukas vertėsi dirbdamas tarnu. Baigęs magistrantūrą, jis tapo apmokamu Roberto Boilio asistentu ir dirbo šio laboratorijoje Oksforde. Iš ten jis susisiejo su Nematomąja kolegija (Karališkosios draugijos pirmtake) ir pradėjo bendrauti su įtakingais to laiko mąstytojais. Tai Boilis vėliau, 1662-aisiais, išrūpino Hukui Londone eksperimentų kuratoriaus vietą.

Hukas pasižymėjo neišsenkama energija ir nuolat kaitaliojo savo susižavėjimus. Jis niekada neįstengdavo ilgai skirti kam nors visą savo dėmesį ir todėl daugeliui atrodė kaip šioks toks diletantas. Stambiausias jo veikalas Mikrografija buvo traktatas apie mikroskopiją, bet kartu aprėpė ir nemažai teorijų apie šviesos prigimtį. Šią knygą, išleistą 1665-aisiais, Niutonas gerai žinojo ir slapčia ja žavėjosi.

Hukas ir Niutonas buvo aršūs priešai, pasižymėję taip pat labai skirtingais charakteriais. Hukas mėgo kavines, lengvus pašnekesius prie butelio portveino su draugais ir bent vienos meilužės dėmesį bet kuriuo metu. Tai buvo žmogus, dienoraštyje registruojantis savo seksualinius žygdarbius ir orgazmų kokybę. Niutono gyvenimas Kembridžo Šv. Trejybės koledže buvo vienuoliškai asketiškas ir uždaras. Be to, Niutonas jausdavo gryną panieką kiekvienam, kuris tik prisiliesdavo šio dalyko — kaip, regis, tai darydavo Hukas.

Savo ruožtu Hukas matė Niutoną kaip perdžiūvusį žmogišką lukštą — taip, talentingą, bet kartu ir apniktą manijų, įsitikinusį savo teisumu ir susikūrusį pernelyg rožinį įvaizdį apie save. Jųdviejų egotizmas dar labiau sustiprino tarpusavio nesutarimus, tad kiekvienas pasąmoniškai gynė savo darbo metodus ir nė katras nesugebėjo pripažinti kito nuopelnų. Juodu išliko aršūs priešai iki Huko mirties 1703-iaisiais.

Daugiau galimas pasiskaityti: The Curious Life of Robert Hooke: The Man who measured London, Lisa Jardine, „Harper Collins”, 2005.

Hipatija (apie 380-415)

Anot Čarlio Takerio, Hipatija buvo „nieko sau mergužė”. Apie jos gyvenimą išlikę mažai žinių. Manoma, kad gimė apie 380-uosius m. po Kr. ir kad jos tėvas Teonas buvo įžymus matematikas, dėstęs didžiojoje mokykloje prie Aleksandrijos bibliotekos.

Yra žinoma, kad Hipatija daug keliavo ir vėliau tapo gerbiama mokslininke, labiausiai išgarsėjusia savo darbais matematikos bei gamtos mokslų filosofijos71 srityje. Jai priskiriami trys stambūs traktatai apie geometriją ir algebrą ir vienas — apie astronomiją. Pagal kai kuriuos pasakojimus, ji taip pat tapo paskutine vyriausiąja Aleksandrijos bibliotekos bibliotekininke.

Hipatiją ištiko šiurpus galas. Įtarta raganyste, krikščionių minios buvo ištempta iš savo mokymo klasės į gatves ir ten austrių kriauklėmis jai gyvai nudirta oda.

Savo mąstysena Hipatija buvo stebėtinai šiuolaikiška, ji tvirtino, kad „Visos oficialiosios dogmatinės religijos yra klaidingos ir save gerbiančių žmonių niekada neturi būti pripažįstamos kaip galutinės“. Kitoje vietoje ji pakomentavo: „Pasilik sau teisę mąstyti, nes netgi mąstyti neteisingai yra geriau nei išvis nieko nemąstyti“.

Nenuostabu, kodėl ankstyvieji krikščionys jos nekentė.

Daugiau galima pasiskaityti: Hypatia of Alexandria, Maria Dzielska, Cabridge: „Harward University Press”, 1995.

Aleksandrijos biblioteka

Manoma, kad biblioteka buvo įkurta dar trečiajame šimtmetyje prieš Kr., ir spėjama, kad jos „branduolį” sudarė knygų rinkinys, kadaise priklausęs Aristoteliui.

Aleksandrijos biblioteka tikrai buvo didžiausia senovės pasaulyje knygų saugykla ir savo klestėjimo viršūnėje telkė apytikriai pusę milijono ritinių. Tai buvo karališkoji biblioteka, įsteigta Egipto Ptolemajaus III dekretu. Kalbama, jog tai Ptolemajus įsakęs visiems atsilankantiesiems į Aleksandriją atiduoti savo turimas knygas, kad šias būtų galima nukopijuoti. Pirmasis kolekciją glaudęs pastatas buvo pastatytas Mūzų šventyklos Musaeum vietoje (iš čia kilęs žodis „muziejus”).