Майкл Уайт - Ekvinokcija

Bet reikštasi ir kitų okultinių įtakų. Nuo XVII amžiaus aštunto dešimtmečio vidurio, kai Niutonas buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį, iki pat savo mirties 1727-aisiais jis buvo apsėstas religijos ir daug metų praleido tyrinėdamas Bibliją. Mat manė, kad visų tikrų mokslo žinių ištakos eina iš senovės žmonių, aprašytų Senajame Testamente, ir Saliamoną laikė pačiu didžiausiu autoritetu.

Niutonas karalių Saliamoną vadino „didžiausiu pasaulio filosofu”, metų metus studijavo Saliamono šventyklos sumanymą, aprašytą Senojo Testamento Ezekielio knygoje.

Iš pradžių pastatyta apie 1000 m. pr. Kr. vietoje, jau tuomet šventoje žydams, Saliamono šventykla buvo pats švenčiausias išminties ir tikėjimo simbolis dar seniai prieš tai, kai Niutonas pateikė savo asmeninę jos interpretaciją. Beveik nuo jos pastatymo laiko iki Švietimo epochos, didesniąją trijų tūkstančių metų dalį vėliau ji buvo tokia pat garbinama kaip ir piramidės ar Stonhendžas — ištikimų šiuos pastačiusiems pagonių.

Niutonas manė, kad Saliamonas savo šventyklos projekte užkodavęs senovės žmonių išmintį, sudarančią Senojo Testamento esmę. Dar daugiau, jis manė, kad analizuodamas Bibliją, naudodamasis Saliamono grindų planu kaip raktu, galėtų išpranašauti ateities įvykius. Pasak Niutono, tas brėžinys sudaro šabloną: šventyklos matmenys ir geometrija suteikia raktą laiko trukmėm ir didžiųjų Biblijos pranašų (ypač Ezekielio, Jonos ir Danielio) ištarmėm.

Derindamas šį grindų planą su savosiomis Šventojo Rašto interpretacijomis, Niutonas galėjo pateikti detalias „alternatyviosios pasaulio chronologijos” apybrėžas. Prie šių jis priskyrė datas tokių įvykių kaip Antrasis Kristaus atėjimas ir Paskutinio teismo diena.

Tačiau Saliamono šventyklos konfigūracija padėjo Niutonui ir kitaip. Jis aprašė senovės šventyklą kaip „...ugnį aukoms atnašauti, [kuri] amžinai degė šventosios vietos viduryje“ ir įsivaizdavo šventyklos centrą kaip svarbiausią ugnį, apie kurią rinkdavosi tikintieji. Tokią sąrangą jis vadino prytaneum 72 .

Ugnies šventyklos su jos viduryje ratu aplink liepsną susėdusiais sekėjais vaizdinys veikė kaip dar viena paskata jam formuojant savąją visuotinės gravitacijos koncepciją. Raktas suprasti šiai minčiai yra tas, kad, užuot paprasčiausiai regėjęs šviesos spindulius, sklindančius nuo ugnies aplinkui, Niutonas galbūt juos įsivaizdavęs kaip jėgą, traukiančią sekėjus centro linkui. Šioje schemoje paralelės tarp Saulės sistemos ir šventyklos akivaizdžios: planetas simbolizuoja sekėjai, o šventyklos ugnis (kai kada vadinama „ugnimi pasaulio centre”) — tai Saulės modelis.

Derindamas su jėgų sąveika, kurią jis matęs savo tiglyje, ir savo išaiškintu atvirkštinio kvadrato dėsniu, Niutonas galėjo pasiūlyti idėją, kad esama nematomos jėgos, kuri veikia tarp visų objektų ir kurios galia mažėja, tiems objektams tolstant vienas nuo kito. Kaip ši jėga kinta, priklauso nuo to paties atvirkštinio kvadrato dėsnio.

Visos šios įtakos kartu su eksperimentais, kuriuos Niutonas atlikinėdavo savo patalpose, ir planetų bei kometų stebėjimais padėjo jam įsitikinti savosios teorijos teisingumu. Šis darbas apsivainikavo Principia, nūnai vertinamu kaip svarbiausias apskritai kada nors parašytas mokslinis traktatas. Tačiau ironiška, kad ši knyga atsirado ne tik dėl Niutono mokslinio genijaus, bet taip pat ir iš jo manijos okultizmui bei senovės žmonių išminčiai.

Izaokas Niutonas buvo labai nemalonus žmogus, kuriam paliko randus nelaiminga vaikystė. Tėvas pasimirė prieš jam gimstant, o motina, su kuria buvo labai artimas, antrąsyk ištekėjo ir paliko jį trejų metų pas senelius. Jis niekad neatsigavo nuo šios — jo akimis — atstumties ir tapo intravertišku ir atsiskyrėlišku individu, kuriam, kaip paaiškėjo, buvo beveik neįmanoma įgyti draugų.

1692-aisiais Niutonas, būdamas penkiasdešimties, patyrė nervų pakrikimą. Tai įvyko po giliausio jo įsitraukimo į okultizmą ir nutrūkus homoseksualiam meilės ryšiui su Nikolia Fatijumi diu Diuiljė. Niutonas bemaž iškart atsižadėjo mokslo. 1696-aisiais jis paliko savo namus Kembridže ir persikėlė į Londoną. Tapo karališkosios monetų kalyklos Londono Taueryje tvarkytoju ir pasiuntė daug žmonių į kartuves už drožlių vagystes (nurėžę smulkias dalelytes nuo monetų, sulydydavo šias į sidabrą ar auksą). Taip pat buvo išrinktas Parlamento nariu nuo Kembridžo universiteto ir labai praturtėjo. Isteblišmento figūra, išgarsėjęs ir šlovinamas dėl nuopelnų mokslui bei valstybei, Niutonas ir toliau, iki pat savo mirties, slapčia kaip ir Sergėtojai, domėjosi okultizmu.

Daugiau galima pasiskaityti: Isaac Newton: The Lašt Sorcerer, Michael White, „Fourth Estate”, 1997.

Juodojo Sfinkso ordinas

Kaip ir Sergėtojai, Juodojo Sfinkso ordinas — pramanytas. Tačiau abi organizacijos pagrįstos realiomis slaptomis draugijomis ir okultinėmis grupuotėmis, egzistavusiomis daugelį šimtmečių.

Žymiausios iš jų — frankmasonai ir tamplieriai. Kitoms priklauso iliuminatai, rozenkreiceriai ir — naujesniaisiais laikais — magiškasis Auksinės Aušros ordinas. Greitomis paieškojus „Google”, galima aptikti egzistuojant daugelį keistų ir neaiškių slaptų draugijų. Didžiumą jų sudaro nekenksmingi fantazuotojai, bet sąmokslo teorijos tvirtina, kad tokios grupuotės kaip iliuminatai ir frankmasonai iš tikrųjų esančios agentūros šešėlinių asmenybių, kurių rankose sutelkta reali valdžia, žmonių, kurie kontroliuoja šiuolaikinio pasaulio finansinius ir politinius svertus.

Daugiau galima pasiskaityti: Secret Societies, Niek Harding, „Pocket Essentials”, 2005.

Karališkoji draugija

Iš pradžių žinoma kaip „Nematomoji kolegija”, Karališkoji draugija pradėjo gyvuoti 1648-aisiais Vodemo koledže (Wadham College), Oksforde. Tais laikais ji buvo ne daugiau kaip neformalus akademikų sambūris, sutelktas draugėn uždegančios pripažinto matematiko Džono Vilkinso (John Wilkins) asmenybės. Tarp steigėjų buvo tokie šviesuoliai kaip Robertas Boilis, Henris Oldenbergas (Henry Oldenburg) ir astronomas bei vyskupas Setas Vordas (Seth Ward).

1659-aisiais draugija persikėlė į patalpas Londone (Grešamo koledže), ir po trejų metų jai suteikta karaliaus Karolio II — kuris buvo uolus mokslo ir filosofijos rėmėjas — privilegija. Nuo tuomet ji vadinama Karališkąja draugija.

1672-aisiais, dešimtmetį po oficialaus draugijos įsteigimo, jos nariu tapo Izaokas Niutonas. Iki tada Karališkajai draugijai jau priklausė kai kurie iš žymiausių ano meto mokslavyrių, įskaitant Semiuelį Pepį (Samuel Pepys), Kristoferį Vreną (Christopher Wren) ir Robertą Huką.

Karališkosios draugijos kompetencija buvo studijuoti tai, kas tuomet buvo vadinama gamtos filosofija (o dabar apibrėžiama kaip „mokslas”), ir šiuo tikslu nariai atlikinėdavo eksperimentus bei demonstracijas, skaitė savo darbus bendruose susirinkimuose ir skelbė kai kuriuos iš pirmųjų žinomų mokslinių referatų. Tuo pat metu daugelis narių domėjosi dalykais, kurie nūdien būtų laikomi okultiniais, ir esama įrodymų, atskleidžiančių, kad kai kurie iš jų buvo stipriai susiję su frankmasonais ir tamplieriais.

Šie mokslo pirmeiviai, įskaitant ir kai kurias įžymiausias šios epochos pavardes — Izaoką Niutoną, Robertą Boilį, Robertą Huką — gyveno dvilypį gyvenimą. Nors iš toliau atrodydavo kaip tradiciniai filosofai ir mokslo tyrinėtojai, bet už uždarų durų jie godžiai domėdavosi alchemija, astrologija ir kitais okultizmo tradicijos aspektais.

Daugiau galima pasiskaityti: The Invisible College: The Royal Society, Freemansotiry and the Birth ofModern Science, Robert Lomas, „ Headline”, 2003.