Майкл Уайт - Ekvinokcija

Iš kambario netoliese buvo girdėti garsai. Šiandien anksčiau jis čia lankėsi, tad žinojo namo išdėstymą. Nusėlino per tamsų valgomąjį prie durų, vedančių į ankštą priemenę. Labai atsargiai pravėrė duris. Tame sename name viskas tartum girgžda ir stena. Iki priemenės aiškiau atskriejo televizoriaus garsai, sklindantys iš erdvios svetainės tiesiai priešais. Po kairei kilo siauri įviji laiptai. Jis perkirto priemenę. Durys į svetainę buvo praviros, bet tik per plyšelį. Jis stumtelėjo jas ant vyrių kiek toliau vidun.

Kampe netoli durų žėrėjo lempa, bet tolimajame kambario gale vienintelį mirguliuojantį apšvietimą teikė televizorius. Džo ir Tomas sėdėjo susiglaudę ant sofos, įsigilinę į kažkokį seną filmą. Akolitas mirksnį pastebėjo aktorius, nespalvotus kadrus, porelę, besibučiuojančią pro traukinio vagono langą, garus, banguojančius aplinkui juodu. Trumpas susitikimas 68, pagalvojo jis. Kaip tinka. Jis pasižiūrėjo į laikrodį. Metas. Itin atsargiai pastatė ant grindų konteinerį organams transportuoti ir tylomis išsitraukė iš rankovės kišenaitės skalpelį. Ilga, baisiai aštri geležtė pagavo šviesą ir sekundės dalelytę žybtelėjo. Jis žengė žingsnį pirmyn, bet kai pastatė pėdą ant grindų, sena lenta sugirgždėjo. Džo ir Tomas atsisuko.

Akolitas buvo greitas, bet Džo ir Tomas — dar greitesni. Juodu pašoko nuo sofos, žudikui dar nespėjus įveikti dviejų žingsnių. Džo sukliko ir užsiglaudė už Tomo, kuris stovėjo nusitvėręs kriketo lazdą. Akolitas nedelsė. Atkišęs priešais save skalpelį, puolė tiesiai prie jų. Tomas ir Džo pasitraukė prie sienos. Džo — išblyškusi, išplėstomis akimis. Tomas, desperatiškai stengdamasis neprarasti šaltakraujiškumo, pašėlusiai užsimojo lazda smogti Akolitui. Nepataikė. Džo vėl sukliko ir sugriebė Tomą už marškinių, šiuos perplėšdama. Abu ėmė trauktis durų link. Akolitas nekantriai suurzgė ir darsyk šoko prie jų. Tomas vėl užsimojo, ir šįsyk lazda smarkiai trinktelėjo Akolitui į ranką. Žudikas sustūgo, ir skalpelis iškrito ant grindų.

Džo ir Tomas, laimėję sekundę, metėsi į priemenę. Džo sugriebė paradinių durų rankeną ir trūktelėjo į save. Durys buvo užrakintos. Ji nusikeikė.

— Viršun! — šūktelėjo Tomas ir pastūmė ją pirma savęs. Suskato atatupstas trauktis įvijų laiptų link, ir kaip tik tuomet iš svetainės išniro Akolitas. Žudikas dabar laikė skalpelį kairiame delne. Dešinė jo ranka kybojo nusvirusi prie šono. Tomas suspėjo trumpai pamatyti už organinio stiklo priekakčio veidą. Akys tebuvo neraiškūs juodi skrituliai, veidas — vaškinis, vaiduokliškas gyvo žmogaus antrininkas.

Džo nuskuodė prie laiptų, o Tomas — tuoj jai iš paskos. Juodu įveikė laiptus, žengdami išsyk per du laiptelius, ir Tomas vėl užsimojo smogti Akolitui, bet šis mikliai išvengė lazdos — ši atsitrenkė į turėklus ir sieną, nudauždama gabalą tinko.

— Į miegamąjį! — sušuko Tomas, juodviem pasiekus laiptų aikštelę.

Akolitas buvo čia pat greta, ir Tomas darsyk smogė. Šįsyk lazda pataikė Akolitui į petį slystamuoju smūgiu, kuris puoliko beveik nesulėtino. Tomas trenkė vėl, bet pro šalį, ir lazda, įstrigusi tarp dviejų turėklų statramsčių, išsprūdo jam iš rankos. Sekundės dalelytę, prieš apsisukdamas bėgti, Tomas vėl pažvelgė į Akolito akis. Jose išvydo vien savo paties mirtį.

Džo jau buvo prie miegamojo durų ir beįpuolanti vidun, o Tomas dar lėkė koridoriumi. Nors buvo itin geros fizinės formos ir greitas, bet persekiotojas nuo jo, dundančio koridoriumi, buvo atsilikęs vos žingsnį. Džo prilaikė atdaras duris ir užtrenkė jas tuoj pat už Tomo, bet akimirksniu Akolitas iš visų jėgų jau stūmė jas vidun.

— Užsklęsk! — riktelėjo Tomas, visu kūnu įsirėmęs į medinę įsprūdą. Džo vos suspėjo įšauti skląstį vieton. Ji visa drebėjo ir buvo arti isterijos — paklaikusiomis akimis, visai bekraujais skruostais.

Su neįtikėtina jėga Akolitas įniko trankyti duris. Įsprūda suaižėjo. Džo klyktelėjo.

— Šok pro langą! — sušuko Tomas. — Spruk laukan... šok... kad ir kas atsitiktų... tik spruk laukan!

— Bet...

— Bėk!

Džo prie lango stengėsi nustumti užšovą, bet rankos jai nekontroliuojamai drebėjo. Apimta siaubo šleikštulio, ji vargais negalais suspėjo atidaryti langą, ir tuo pat metu pro suaižėjusias duris vidun kyštelėjo plastiku apvilkta plaštaka, grabinėdamasi skląsčio. Tomas sugriebė ką turėjo arčiausiai po ranka — sunkią stiklinę vazą ir trenkė šia per plastiko dengiamus Akolito pirštus. Smagu buvo išgirsti iš po priekakčio prislopintą kriūktelėjimą, ir pirštinėta plaštaka dingo.

Tomas atatupstas traukėsi prie lango, kai nuo įnirtingo spyrio durys sutrupėjo. Akolitas suvokė, kad momentas praleistas, — astrologinės sąlygos pasikeitusios, — bet dabar buvo genamas vien kraujo troškulio. Jis metėsi prie jaunuolių poros.

Monro iš Aukštosios įsuko į Ridlio gatvę. Priekyje važiavo trys policijos automobiliai išjungtomis šviesomis. Irgi užgesinęs savuosius žibintus, jis lėtai slinko pirmyn.

Keturi pareigūnai, su pilnutine kulkų nepramušama apranga, ginkluoti galingais šautuvais, sėlino prie namo šono. Du iš jų metėsi priekin, o kiti du dengė juos ginklais.

Dar automobiliui nesustojus, Laura jau vėrė dureles.

Monro sugriebė ją už alkūnės.

— Po šimts, nekvailiokite. Mano žmonės jau eina vidun... niekas geriau už juos...

Laura trūktelėjo ranką išsiplėšti iš jo.

— Jeigu jūs manote...

— Jeigu jūs eisite vidun, pati galite žūti, — įspėjo Monro. — Galite likti kalta dėl to, kad jūsų duktė liks nužudyta. Pagalvokite, moterie — ar to norite?

Staiga Laura suglebo ir delnais užsidengė veidą.

— Ak, Dieve mano, — ištarė ji. Filipas raminamai apkabino ją per liemenį.

Monro nubėgo prie artimiausios radiofikuotos patrulinės mašinos. Joje konsteblis Smitas kalbėjo per radijo stotelę. Monro jau buvo benurodąs jam užeiti iš kitos namo pusės, kai garsus trenksmas privertė visus pakelti galvas į miegamojo langus. Nuaidėjo veriantis klyksmas. Monro šūktelėjo į savo radiją:

— Dženkinsai — praneškite!

Niekas neatsiliepė.

— Smitai, vykdykite, apeikite tenai iš šono. — Išsitraukęs revolverį, Monro nubėgo už namo.

Iš namo šono įnėrus jiems į šešėlius, viršutinio aukšto langas atsilapojo. Buvo išstumtas laukan su tokia jėga, jog nutrūko ant vyrių. Pamačiusi tai iš Monro automobilio salono, Laura leidosi bėgti link vejos priekyje namo — Filipas nespėjo jos sugriebti. Pažvelgusi aukštyn, išvydo sustingusį iš siaubo Džo veidą. Ji buvo besiropščianti ant palangės, kai namo viduje pokštelėjo trys šūviai. Pasigirdo dar vienas, paskui — penktas. Laura krūptelėjusi sekundės dalelytę užsimerkė. Kai vėl atsimerkė, Džo buvo dingusi.

Akolito kūnas gulėjo kniūbsčias miegamajame ant grindų, panašus į raudoną ir baltą manekeną. Jo gobtuvas iš pakaušio buvo suplėšytas ir aptaškytas tamsia raudonuma, o dvi žiojinčios skylės jam tarp menčių žymėjo porą šautinių žaizdų. Visur aplinkui ant grindų dryksojo suskaldyto medžio aiženos.

Kai Laura ir Filipas įpuolė į kambarį, Tomas ir Džo kalbėjosi su Monro. Laura čiupo dukterį į glėbį.

Filipas uždėjo delną Tomui ant peties.

— Gerai atlikta, — tarė.

— Nieko nėra geriau už gluosnio strypą, kad padėtų tau išsisukti iš keblumų.

Filipas atrodė suglumęs.

— Visą vakarą laikiau sau ant kelių kriketo lazdą. Po ano įsilaužimo neketinau rizikuoti, — paaiškino Tomas.