Майкл Уайт - Ekvinokcija

— Šaunuolis, Tomai, — pagyrė Filipas ir nuėjo prie besiglėbesčiuojančių Lauros ir Džo. Apkabinęs dukterį, pabučiavo apsiašarojusį jos veidą. Paskui uždėjo ranką Džo ant pečių, o kita prisitraukė arčiau savęs Laurą.

— Šeimos laimė, — tarė. 46 skyrius

Los Andželas: po dviejų dienų

Aukštas, lieknas vyriškis, mūvintis laisvais turistiniais šortais ir su minkšta fetrine skrybėle ant galvos, išžengė į karštą nuostabaus Kalifornijos ryto saulėkaitą. Paplūdimio ruože tvyrojo ramybė ir dar buvo per anksti, kad kioskai veiktų.

Perkirtęs lentatakį, jis basas palengva nubrido per šiltą birų Venis Bičo smėlį prie vandens. Atsigręžęs pažvelgė į erdvų vasarnamį, nudažytą tviskančia balta spalva ir juosiamą balkonų iš plieno ir stiklo, o paskui atsisėdo ant smėlio spoksoti į vandenyną.

Supypsėjo mobilusis. Jis pažvelgė į ekranėlį ir perskaitė SMS žinutę: „Užduotis įvykdyta. Paskutinė mergina išgelbėta. Ponas ir tarnas — abu negyvi. Linkiu tau amžinos laimės. Bredvordainas.”

Nusišypsojęs Čarlis Takeris stebeilijo į bangas. Nebuvo lengva inscenizuoti savo paties mirtį Londone, bet kaip Sergėtojų vadas jis turėjo savo žinioje daug galimybių. Policija ir greitosios pagalbos personalas jo „nužudymo” vietoje buvę ištikimi brolijos nariai. Puikiai atlikę savo užduotį, o dar kiti — kai jis pats jau buvo bepriprantąs prie Kalifornijos saulės — netgi suorganizavę jo laidotuves Kroidone. Jam buvo nesmagu, kad išstatęs Laurą pavojun, bet, kaip pasakęs jai per paliktą po savęs DVD, šiaip ar taip, ji pati buvo bepasinerianti į mįslę.

Jis daug už ką turįs būti dėkingas dvidešimt pirmojo šimtmečio Bredvordainui. Tai buvo kodinis slapyvardis, kurį turėjo patikimiausias jo bendražygis ir taip pat Sergėtojas Malkolmas Bridžesas. Malkolmui buvo atitekęs pats pavojingiausias darbas, ir jis rizikavęs viskuo. Jis buvo įterptas į MI5 ir Oksfordą stebėti okultinę veiklą — visai kaip tris su puse šimtmečio anksčiau Džonas Vikinsas buvo apgyvendintas Kembridže stebėti Niutoną. Mažai ką būtų galėjęs Bridžesas padaryti, kad perspėtų valdžią. Todėl veikė kaip šimtmečius veikdavę visi Sergėtojai: jis stebėjo ir laukė, susidraugavo ir įsiterpė, kuo mažiau atkreipdamas dėmesio į senovinę organizaciją, kuriai pats priklausė. Čarliui tai buvo suprantama, nes ir pats daręs lygiai tą patį — naudojęsis kitais, manipuliavęs jais taip, kad elgtųsi kaip jam reikėdavę.

Ir iš kitos pasaulio pusės Bredvordainas-Bridžesas jam pranešinėdavo apie visą įvykių seką. Jis buvo informuotas, kai tikrąja šio žodžio prasme Laitmenas pasitraukė į pogrindį. Profesorius pasinaudojo taktika, panašia į jo paties, ir inscenizavo savo dingimą netgi iki tokios detalės, jog turėjo liudininkų, kurie neva matė jį pagrobiamą. Taip pat žinojo, kad Laura ir Filipas prasiskverbė į labirintą. Iš šešių tūkstančių mylių atstumo nieko negalėjo padaryti, tik laukti, vildamasis, jog nenupūsdamas savosios priedangos suteikė juodviem pakankamai informacijos, kad galėtų saugiai praeiti tunelius. Dabar jis žinojo, kad Džo saugi, o Laitmenas ir Spenseris — abu negyvi.

Atsidusęs Čarlis įkišo ranką į kišenę ir išsitraukė brangųjį daiktą, kurį dabar nuolat prie savęs nešiojosi: nuostabų rubininį rutulį. Palaikė jį iškėlęs prieš šviesą, mąstydamas apie puikias hieroglifų eilutes, einančias glaudžiai suspaustas spirale nuo vieno polio prie kito. Saulė įsismelkė į neišmatuojamas jo gelmes. Vėl sugrąžinęs rutulį kišenėn, jis pažvelgė į stikliškai melsvą vandenyną, jausdamasis patenkintas gyvenimu.

Faktai už beletristinio pramano

Be abejo, Ekvinokcija — grožinės literatūros kūrinys, bet kai kurie pasakojimo elementai yra pagrįsti faktais. Tai, kas toliau bus išdėstyta, sudaro šių elementų ir už jų slypinčios tiesos atranką.

Alchemija

Alchemija laikoma šiuolaikinės chemijos pirmtake. Buvo praktikuojama tūkstančius metų ir tebeturi savo sekėjų šiandien. Kai kas sako, kad šio meno šaknys glūdi iš tiesų senuosiuose laikuose ir kad tokios asmenybės kaip Mozė buvę jos adeptai.

Vis dėlto mes žinome, kad alchemija siekia bent du tūkstančius metų atgal, nes likę ankstyvųjų alchemikų darbų aprašymų iš senovės Kinijos ir Aleksandrijos miesto, kurio didžiuma sugriauta penktojo šimtmečio po Kr. pradžioje vyskupo Teofilo. Senovės kinai buvo labai entuziastingi alchemikai, ir kelta prielaida, kad jie išradę paraką kažkiek šimtmečių anksčiau, nei tryliktąjį šimtmetį išradimą pakartojo didysis filosofas Rodžeris Bekonas (Roger Bacon). Senovės kinai taip pat vedė užrašus apie alcheminius eksperimentus, kuriuos atlikdavo su žmogiškosiomis jūrų kiaulytėmis — nuteistais myriop nusikaltėliais.

Alchemikai manė galį surasti stebuklingą medžiagą, vadinamą filosofiniu akmeniu — substanciją, kuri pajėgtų paversti bet kurį netaurųjį metalą auksu. Todėl metų metus tūkstančiai vyrų ir moterų darbuodavosi tamsiose aprūkusiose laboratorijose vaikydamiesi šio nepagaunamo tikslo.

Alchemikai tikrai tikėjo tuo, ką darė, ir daugelis jų tapo visiškai apnikti šio meno manijos. Didysis psichologas Karlas Jungas (Kari Jung) žavėjosi alchemija ir suvokė, kad alchemikų naudoti savosiose laboratorijose procesai iš tikrųjų buvo ritualai, susiję su tam tikra religinės manijos forma. Mėgindami paversti netauriuosius metalus auksu, alchemikai iš tiesų bandė pakeisti ir savo pačių psichiką arba „sielą”. Tatai šiek tiek panėši į bet kurį religinį procesą, kai adeptas stengiasi pasiekti tobulumą ar surasti „auksą” savyje. Alchemikai tik iš dalies suvokė šį savo pastangų aspektą, bet suprato privalą būti „tyros dvasios”, kad galėtų pasiekti užsibrėžtą tikslą. Daugelis praleisdavo metų metus psichiškai rengdamiesi šiam uždaviniui.

Kai kurie šių laikų okultistai tebetvirtina, kad alchemija yra tikras mokslas, ir bando išvesti paraleles tarp alchemijos ir kvantinės mechanikos — mokslinės teorijos, nagrinėjančios subatominį pasaulį. Tačiau iš tikrųjų tarp jų nėra jokios sąsajos. Kvantinė mechanika — tai griežtas mokslas, pagrįstas beveik šimtmetį atliekamais eksperimentais, o alchemija grindžiama klaidinga samprata, kad netaurų metalą galima paversti brangiuoju laboratoriniame tiglyje. O svarbiausia, kvantinė mechanika suteikia mums realią, apčiuopiamą technologiją, tokią kaip lazeriai, televizija ir mikroelektronika. Alchemija — grynai subjektyvi ir neturi jokio loginio pagrindimo.

Alchemija — labai sudėtingas tyrinėti dalykas, nes buvusi veikla tokia išskirtinė. Kiekvienas alchemikas turėjo nuosavus metodus surasti tam, ką jis laikė filosofiniu akmeniu. Ankstyviausi žinomi dokumentai šia tema buvo saugomi Aleksandrijoje. Sprendžiant iš tų manuskriptų, kurie išliko nesunaikinti, kai buvo sugriauta garsioji biblioteka, septintojo ir aštuntojo šimtmečių po Kr. arabų filosofai buvo sukaupę pažangesnes alchemijos žinias. Apie vienuoliktąjį šimtmetį šios buvo importuotos į Europą, ir netrukus alchemija tame žemyne išpopuliarėjo. Šešioliktajame šimtmetyje jau buvo šimtai keliaujančiųjų magų, suradusių darbą pas patiklius turtingus pirklius ir Europos diduomenę.

Šimtai alchemikų rašė knygas apie savo taikomas metodikas, bet sąmoningai maskuodavo jų prasmę kodais ar poetine kalba, kad kiti alchemikai neįstengtų jų kopijuoti. Kita priežastis, kodėl šitaip slėpdavę savo radinius, ta, kad norėdavo užmaskuoti faktą, jog siekdami užsibrėžtų tikslų patirdavę visišką nesėkmę.

1404-aisiais Anglijos karalius Henrikas IV paskelbė alcheminę veiklą didžiausiu nusikaltimu, nes buvo manoma, kad jeigu kokiam alchemikui pavyktų, tai sutrikdytų status quo, nes būtų pagaminti didžiuliai kiekiai aukso ir šie destabilizuotų finansinę sistemą. Bet vėliau karalienė Elžbieta I samdė alchemikus stengdamasi papildyti karališkąjį iždą. Vienas iš jos favoritų buvo Džonas Di (John Dee), talentingas gamtos mokslų filosofas, taip pat ir okultistas.