Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Miau!

Reičelė patraukė duris į save. Jos buvo neužrakintos. Čerčas tupėjo prieškambaryje, apsisukęs uodegą apie kojas. Katino kailis buvo išteptas kažkuo tamsiu. Purvas, pagalvojo Reičelė. Paskui pamatė, kad skysčio lašai, pakibę tarp katino ūsų, raudonos spalvos.

Čerčas pakėlė vieną leteną ir ėmė ją laižyti, nenuleisdamas akių nuo Reičelės veido.

— Džadai? — pašaukė ji, tikrai sunerimusi, ir žengė vidun.

Namas atsakė tyla.

Reičelė mėgino galvoti, bet visas mintis užgožė atslinkę prisiminimai apie seserį Zeldą. Kokios susisukusios buvo jos rankos. Ir kaip ji trankydavo galva į sieną, kai supykdavo — toje vietoje apmušalai buvo nuplyšę, kartonas po jais — nutrintas ir įlaužtas. Tačiau dabar buvo ne laikas galvoti apie Zeldą. Galbūt Džadas sužeistas? Gal jis nukrito? Juk jis jau senas.

Galvok apie tai, o ne apie sapnus, kuriuos sapnuodavai vaikystėje — kaip atsidaro spintos durys ir iššoka Zelda išsišiepusiu, pajuodusiu veidu; kaip maudantis vonioje Zelda pažvelgia pro nutekamojo vamzdžio groteles; kaip Zelda tūno rūsyje už krosnies, kaip...

Čerčas prasižiojo, parodydamas aštrius dantis, ir vėl sukniaukė.

Luisas buvo teisus, nereikėjo jo kastruoti, nes nuo to laiko jis tapo kažkoks nenormalus. Bet Luisas sakė, kad išromijus dings visi agresyvūs instinktai. Jis klydo; Čerčas tebemedžioja. Jis...

— Miau! — sukniaukė Čerčas, paskui apsisuko ir nubėgo laiptais aukštyn.

— Džadai? — dar sykį pašaukė Reičelė. — Ar jūs viršuje?

— Miau! — atsiliepė katinas nuo laiptų viršaus, tarsi patvirtindamas Reičelės spėjimą, ir dingo koridoriuje.

Kaip Čerčas čionai pateko? Ar tai Džadas įleido jį? Kam?

Reičelė mindžikavo vietoje nežinodama, ką jai daryti. Baisiausia buvo tai, kad viskas atrodė... atrodė tyčia paruošta jai, tarsi kažkas norėjo, kad ji ateitų ir...

Iš viršaus atsklido skausminga dejonė — tai Džado balsas, tikrai Džado balsas. Jis parkrito vonioje ar už ko nors užkliuvo, susilaužė koją ar išsinarino šlaunį, juk senių kaulai trapūs, ir apie ką, dėl Dievo, tu galvoji, stovėdama čia ir trypčiodama, lyg norėtum į tualetą, Čerčas buvo kruvinas, kruvinas, Džadas susižeidė, o tu stovi čia! Ko tu lauki?

— Džadai?

Dejonė vėl pasikartojo, ir Reičelė užbėgo laiptais.

Ji niekada nebuvo antrame Krendolų namo aukšte. Vienintelis koridoriaus langas buvo vakarų pusėje, upės pusėje, todėl čia buvo dar labai tamsu. Platus tiesus koridorius ėjo pro laiptus tolyn į kitą namo pusę. Vyšnios medžio turėklai švelniai blizgėjo. Ant sienos kabėjo Akropolio nuotrauka ir...

(tai Zelda visus šiuos metus ji tykojo tavęs ir išmušė jos valanda atidaryk duris ir pamatysi ją pakumpusią persisukusią dvokiančią šlapimu ir mirtimi tai Zelda tai jos valanda pagaliau ji susidoros su tavimi)

Vėl pasigirdo tyli dejonė — iš už antrų durų kairėje.

Reičelė pasuko link durų, taukšėdama kulniukais į grindis. Jai atrodė, kad eina per kažkokius matmenis — ne laiko ir ne erdvės matmenis, bet dydžio matmenis. Reičelė mažėjo. Akropolio nuotrauka kilo vis aukščiau, ir stiklinių durų rankena netrukus turėjo atsidurti jos akių lygyje. Reičelė ištiesė ranką į rankeną... bet nespėjus jai net prisiliesti, durys atsilapojo.

Už jų stovėjo Zelda.

Ji buvo susisukusi ir pakumpusi, taip susitraukusi, kad tapo vos dviejų .pėdų aukščio nykštuku. Kažkodėl Zelda vilkėjo eilutę, su kuria jie palaidojo Geidžą. Bet tai buvo Zelda, tai jos akys žėrėjo beprotišku džiaugsmu, veidas buvo raudonos ochros spalvos. Ir Zelda suklykė:

— Aš atėjau pribaigti tavęs, Reičele! Aš perkreipsiu tau nugarą taip, kaip persikreipusi manoji, ir tu niekuomet daugiau nebeatsikelsi iš lovos, niekuomet daugiau nebeatsikelsi iš lovos, NIEKUOMET DAUGIAU NEBEATSIKELSI IŠ LOVOS...

Iš už vieno Zeldos peties kyštelėjo galvą Čerčas, ir jos veidas ėmė blukti bei keistis. Reičelė su augančiu siaubu išvydo, kad tai visai ne Zelda — kaip ji galėjo taip kvailai apsirikti? Tai buvo Geidžas. Jo veidas buvo ne juodas, bet purvinas ir ištepliotas krauju. Ir dar ištinęs, tarsi vaikas buvo sutrūkęs į dalis, o paskui vėl sudėtas nemokšiškų rankų.

Reičelė pašaukė sūnų vardu ir ištiesė į jį rankas. Geidžas pribėgo prie jos ir puolė jai į glėbį, laikydamas vieną ranką už nugaros, tarsi slėpdamas gėlių puokštę, suskintą kažkieno pievoje už namo.

— Mamyte, aš tau kai ką atnešiau! — sušuko jis. — Mamyte, aš tau kai ką atnešiau! Aš tau kai ką atnešiau! Aš tau kai ką atnešiau!

60

Luisas Kridas pabudo nuo plieskiančios į akis saulės. Jis pabandė atsikelti ir susiraukė iš skausmo nugaroje. Skausmas buvo nepakenčiamas. Jis vėl nukrito ant pagalvės ir nužvelgė save. Miegojo su visais drabužiais. Viešpatie.

Luisas ilgai gulėjo, mintyse kovodamas su sąstingiu, apėmusiu kiekvieną raumenį. Paskui atsisėdo.

— O, velnias, — sušnibždėjo jis. Kelias sekundes kambarys siūbavo jo akyse. Nugara tvinkčiojo kaip skaudamas dantis. O pajudinus galvą atrodė, kad kaklo sausgyslės pakeistos surūdijusiais pjūklais. Bet labiausiai skaudėjo kelį. „Ben-Gei“ tepalas nė kiek nepadėjo. Verčiau būčiau susileidęs nuskausminančių vaistų. Kelnės glaudžiai aptempė ištinusį kelį, tarsi po jomis būtų balionas.

— Kad tave kur, kaip reikiant susidirbau koją, — sumurmėjo Luisas.

Suspaudęs lūpas iki baltumo, jis lėtai sulenkė koją ir atsisėdo ant lovos krašto. Tada ėmė po trupučiuką lankstyti kelį bandydamas nustatyti, ar tikrai sužeidimas toks rimtas, ar...

Geidžas! Ar Geidžas grįžo?

Ši mintis privertė Luisą pašokti, nepaisant skausmo. Jis nušlubčiojo per kambarį, išėjo į koridorių ir žvilgtelėjo į Geidžo kambarį. Ten nieko nebuvo. Elės kambarys taip pat buvo tuščias. Luisas nušlubčiojo į laisvąjį kambarį. Tas irgi buvo tuščias. Bet jo langai žvelgė į gatvės pusę, ir Luisas pamatė...

Kitoje kelio pusėje tiesiai už Džado pikapo stovėjo kažkieno mašina.

Na ir kas?

O tas, kad svetima mašina galėjo reikšti nelaimę.

Luisas atitraukė užuolaidą ir pasižiūrėjo atidžiau. Tai buvo mažas žydras „Ševetas“. Ant jo stogo susirangęs miegojo Čerčas.

Jis ilgai žiūrėjo prieš nuleisdamas užuolaidą. Pas Džadą kažkas atvažiavo — na ir kas? Be to, tikriausiai dar anksti jaudintis, kas galėjo ar negalėjo atsitikti Geidžui. Čerčas grįžo namo prieš pirmą, o dabar tik devynios. Puikus gegužės rytas. Jis gali ramiai nusileisti į virtuvę ir išsivirti kavos, apsivynioti aplink kelį šildytuvą ir...

...ir ką Čerčas veikia ant anos mašinos stogo?

— Et, liaukis, — garsiai tarė sau Luisas ir nušlubčiojo koridoriumi atgal. Katės miega visur, kur tik užsigeidžia. Tokia šių gyvulių prigimtis.

Tik Čerčas daugiau nebevaikšto per kelią, argi neprisimeni?

— Užmiršk tai, — sumurmėjo Luisas ir sustojo laiptų viduryje (jis lipo žemyn beveik šonu). Atvirai kalbant, jis jautėsi blogai. Blo...

Kas buvo tas padaras miške aną naktį?

Mintis atėjo neprašyta, ir Luisas vėl iki baltumo sučiaupė lūpas, kaip tada, kai kėlė koją iš lovos. Naktį jis sapnavo tą padarą miške. Sapnas apie Disneilendą natūraliai ir siaubingai lengvai virto sapnu apie tą padarą. Luisas sapnavo, kad padaras palietė jį, visiems laikams subjaurodamas jo svajas ir sunaikindamas visus gerus norus. Tai buvo Vendigo, ir jis pavertė Luisą ne šiaip sau žmogėdra, bet visų žmogėdrų vyresniuoju. Sapne Luisas vėl buvo Naminių Gyvulėlių Kapynėse, bet nebe vienas. Su juo buvo Bilas ir Timis Batermenai. Džadas, pamėkliškas ir baisus, laikantis už pasaitėlio savo šunį Spotą. Ir Lesteris Morganas su savo buliumi Hanračiu, prirakintu prie grandinės. Hanratis gulėjo ant šono, žvalgydamasis aplinkui kvailomis, blausiomis, žiauriomis akimis. Ir kažkodėl Reičelė taip pat buvo ten, tik ji per pietus kažką išliejo ant stalo, — galbūt išmetė iš rankų buteliuką su kečupu ar dubenį su spanguolių drebučiais, — nes jos suknelė buvo aptaškyta raudonai.