Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Pagaliau jis šiaip taip pakilo ir liko stovėti, siūbuodamas į šalis. Tačiau galva buvo aiški. O tai jau buvo gerai. Argi ne taip?

Paskutinį kartą kilo noras bėgti, šįsyk labai stiprus — Luisas net pasičiupinėjo mašinos raktelius, pūpsančius kišenėje. Jis sės į „Civiką“ ir dums į Čikagą. Pasiims Elę ir važiuos toliau. Aišku, per tą laiką Goldmenai supras, kad kažkas negerai, bet Luisas vis tiek išsiveš Elę — pagrobs ją, jei reikės.

Paskui jo ranka nuslydo nuo raktelių. Norą bėgti užmušė ne tuštumos ir ne kaltės jausmas, net ne neviltis ir didelis vidinis nuovargis. Luisą sulaikė pėdsakai ant virtuvės grindų. Jis įsivaizdavo, kaip jie tęsiasi per visą šalį — iš pradžių į Ilinojų, paskui į Floridą. Per visą pasaulį, jei reikės. Tu gavai tai, ko nusipelnei, ir tai, ko nusipelnei, atsekė į tavo namus.

Vis tiek ateis diena, kai jis pravers duris ir pamatys už jų stovintį Geidžą — pamišusią buvusio Geidžo parodiją; prašiepusią lūpas, žvelgiančią kvailomis geltonomis akimis, kurios kadaise buvo skaisčiai mėlynos. Arba Elė iš ryto atidarys vonios duris, o vonioje sėdės Geidžas su skersai išilgai randuotu kūnu, — tragiško įvykio žymėmis, — švarus, bet dvokiantis kapu.

O taip, toji diena ateis — Luisas neabejojo.

— Kaip aš galėjau taip kvailai pasielgti? — paklausė jis tuščio kambario, vėl kalbėdamasis pats su savimi, bet nepergyvendamas dėl to. — Kaip galėjau?

Tai sielvartas, o ne kvailybė, Luisai. Yra šioks toks skirtumas... nedidelis, bet esminis. Sielvartas, kuriuo minta tos kapinės. Jų galia auga, sakė Džadas, ir jis buvo teisus — daugiau, negu auga. Toji vieta dvigubina savo galią, trigubina, didina šimteriopai. Ji pasikrauna jėgų ne tik iš žmogaus sielvarto. Ji suėda žmogaus protą. Atima sugebėjimą susitaikyti. Ir todėl žuvo tavo sūnus, žmona ir turbūt geriausias tavo draugas. Štai taip. Kai tu pernelyg ilgai delsi susitaikyti su artimo žmogaus mirtimi, vidury nakties į tavo namus pasibeldžia aklina tamsa.

Aš nusižudysiu, pagalvojo Luisas. Tikriausiai ir tai suplanuota, ar ne? Aš turiu lagaminėlyje viską, ko tam reikia. Tai buvo numatyta iš pat pradžių. Laidojimo žemė, Vendigo ar kas kitas viską iš anksto suplanavo. Galia privertė katiną išbėgti į kelią, tikriausiai ir Geidžą privertė išbėgti į kelią, galia sugrąžino Reičelę namo, bet tik tada, kai viskas buvo paruošta. Pagal jos planą ir aš turiu nusižudyti... ir aš noriu nusižudyti.

Bet reikia užbaigti darbą, ar ne?

Taip. Reikia.

Reikia pagalvoti apie Geidžą. Geidžas tebėra čia. Kažkur čia.

***

Luisas nusekė paskui pėdsakus į valgomąjį, į svetainę, paskui laiptais aukštyn. Čia jie buvo sutrypti, nes Luisas nepastebėjęs užlipo ant jų, kai leidosi žemyn. Pėdsakai vedė į miegamąjį. Geidžas buvo čia, nustebo Luisas. Geidžas buvo čia. Ir tada pamatė, kad jo lagaminėlis atsegtas.

Jo turinys, kurį Luisas visada tvarkingai sudėliodavo, buvo sujauktas. Bet Luisas netruko pastebėti, kad skalpelis dingęs. Jis užsidengė veidą rankomis ir kurį laiką taip sėdėjo. Iš jo gerklės veržėsi tyli nevilties aimana.

Pagaliau Luisas vėl atidarė lagaminėlį ir ėmė naršyti po jį.

***

Vėl laiptais žemyn.

Girgžtelėjo atidaromos sandėliuko durys. Atsilapojo ir vėl užsitrenkė indauja. Greitai sugirgždėjo skardinių atidarytuvas. Galiausiai atsidarė ir užsidarė garažo durys. O paskui namas liko stovėti tuščias gegužės saulėje, koks buvo tuščias prieš metus rugpjūtyje, laukdamas naujų gyventojų... kurių vėl lauks ateityje. Tikriausiai dabar tai bus jauna sutuoktinių pora, dar be vaikų (bet su planais ir viltimis). Du linksmi jauni žmonės, mėgstantys „Mondavi“ vyną ir „Liovenbrau“ alų. Jis tikriausiai bus Šiaurės Rytų Banko kreditų skyriaus vedėjas, ji — neseniai baigusi mokslus stomatologė, o gal optometristo asistentė su trejų metų darbo praktika. Jis priskaldys pliauskų židiniui, o ji patrauks į misis Vinton lauką, skindama rudenines gėles stalui papuošti. Ji mūvės velvetines kelnes su aukštu juosmeniu, o šviesius plaukus — ryškiausią dėmę po pilku dangumi — bus susirišusi į uodegą. Ir nenujaus, kad virš jos galvos vėjyje šoka nematomas „Grifas“. Jaunieji sveikins save su tuo, kad jie tokie neprietaringi ir šaltakraujiški, kad nusipirko šį namą nepaisydami jo istorijos. Jie papasakos draugams, kad namas buvo paskubomis parduotas už pusę kainos, ir pajuokaus apie vaiduoklį rūsyje. Tada visi išgers dar po stiklą „Mondavi“ ar „Liovenbrau“ ir susės lošti trik-traką.

Ir galbūt jie turės šunį.

61

Luisas stabtelėjo pakelėje, kol „Orinko“ sunkvežimis, pakrautas cheminėmis trąšomis, pradundėjo pro šalį. Tada perėjo gatvę ir nuėjo link Džado namo. Jo šešėlis sekė iš paskos, pakrypęs į vakarus. Rankoje Luisas laikė atidarytą skardinę su maistu katėms.

Čerčas pastebėjo jį ir atsitūpė, išpūtęs akis.

— Sveikas, Čerčai, — tarė Luisas, apžiūrinėdamas tylų namą. — Nori ėsti?

Jis pastatė skardinę ant „Ševeto“ kapoto. Čerčas nušoko nuo mašinos stogo ir pradėjo ėsti. Luisas įsikišo ranką į striukės kišenę. Katinas atsigręžė, tarsi perskaitęs jo mintis. Luisas šyptelėjo ir pasitraukė per žingsnį į šalį. Čerčas ėmė ėsti toliau, o Luisas išsitraukė iš kišenės švirkštą, išėmė jį iš popierinio įpakavimo ir įtraukė septyniasdešimt penkis miligramus morfijaus. Tada įsikišo ampulę atgal į kišenę ir grįžo prie Čerčo. Katinas vėl nepatikliai atsigręžė į jį. Luisas šyptelėjo katinui ir paragino:

— Ėsk, Čerčai, ėsk. Hei-ho, pirmyn, ar ne?

Jis paglostė katiną jausdamas, kaip išsirietė padaro nugara. O kai Čerčas vėl pradėjo ėsti, Luisas sugriebė jį per dvokiantį pilvą ir įsmeigė adatą giliai į šlaunį.

Čerčas pašoko, stengdamasis ištrūkti, draskydamasis ir taškydamas seiles, tačiau Luisas tvirtai laikė jį, kol suleido visą švirkšto turinį. Ir tik tada paleido. Katinas nušoko nuo „Ševeto“ šnypšdamas lyg virdulys, pašėlusiai žybčiodamas gelsvai žaliomis akimis. Adata ir švirkštas, likę kyšoti Čerčo šlaunyje, iškrito. Luisas nebekreipė į katiną dėmesio. Jo laukė dar vienas darbas.

Katinas nubėgo link kelio, paskui apsisuko ir leidosi atgal link namo, tarsi kažką prisiminęs. Tačiau pusiaukelėje pradėjo sverdėti. Nusigavęs iki laiptų, Čerčas užšoko ant pirmos pakopos, bet nuvirto ir liko gulėti ant žemės, silpnai kvėpuodamas.

Luisas žvilgtelėjo į „Ševeto“ vidų. Jeigu jam būtų reikėję dar vieno patvirtinimo, be akmens, atsiradusio jo širdies vietoje, būtų jį gavęs: ant sėdynės gulėjo Reičelės piniginė, šalikas ir lėktuvo bilietai, pabirę iš „Deltos avialinijų“ aplanko.

Kai jis vėl pasisuko į verandą, Čerčo šonai jau nebevirpėjo. Katinas buvo negyvas. Vėl.

Luisas peržengė per jį ir užkopė laipteliais.

***

— Geidžai?

Prieškambaryje buvo šalta. Šalta ir tamsu. Žodis krito į tylą kaip akmuo į gilų šulinį. Luisas įmetė dar vieną.

— Geidžai?

Nieko. Net laikrodis svetainėje nebetiksėjo. Šįryt nebuvo kam jį prisukti.

Bet ant grindų matėsi pėdsakai.

Luisas nuėjo į svetainę. Čia tvyrojo slogus, senas cigarečių kvapas. Luisas išvydo prie lango Džado krėslą. Krėslas buvo pastumtas į šoną, lyg senis staiga atsistojo. Ant palangės stovėjo peleninė, o joje gulėjo pelenų vamzdelis.

Džadas sėdėjo čia ir laukė. Ko laukė? Aišku, manęs. Laukė, kol grįšiu namo. Tik jis pražiopsojo mane. Kažkodėl pražiopsojo.