Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas nužvelgė keturias alaus skardines, tvarkingai išrikiuotas į eilutę. Per mažai, kad užmigdytų senį. Galbūt jis atsistojo, norėdamas nueiti į tualetą. Kad ir kaip ten būtų, tačiau tai, kad Džadas pražiopsojo Luisą, negalėjo būti paprasčiausias atsitiktinumas.

Purvini pėdsakai prisiartino prie krėslo. Tarp jų matėsi keli neryškūs katino pėdų atspaudai. Tarsi Čerčas perėjo per kapo purvą, paliktą mažų Geidžo batukų. Paskui pėdsakai pasuko link durų į virtuvę.

Luisas nusekė paskui juos. Širdis garsiai plakė.

Jis atlapojo duris ir išvydo praskėstas Džado pėdas, senas žalias darbines kelnes, languotus flanelinius marškinius. Senis gulėjo išsikėtojęs didelėje džiūstančio kraujo baloje.

Luisas greitai užsidengė rankomis veidą, nenorėdamas šito matyti. Tačiau be reikalo: jis jau pamatė akis, Džado akis, kurios žvelgė į Luisą, kaltindamos jį, o galbūt ir patį save už tai, kad užvirė visą šitą košę.

Bet ar tikrai jis? pagalvojo Luisas. Ar tikrai jis kaltas?

Džadui papasakojo Stenis B. Steniui B. jo tėvas, o Stenio B. tėvui jo tėvas, paskutinis pirklys, prancūzas iš šiaurės šalies, supirkinėjęs kailius iš indėnų tais laikais, kai prezidentavo Franklinas Pirsas.

— Ak Džadai, atleiskite man, — sušnibždėjo Luisas.

Bereikšmės Džado akys žvelgė į jį.

— Atleiskite, — pakartojo Luisas.

Jo kojos tarsi pačios pajudėjo, ir jis mintyse grįžo į Padėkos dieną — ne vakarą, kai jiedu su Džadu nunešė katiną į Naminių Gyvulėlių Kapynes ir už jų, bet pietus. Norma padėjo ant stalo keptą kalakutą, visi juokėsi ir šnekėjosi, abu vyrai gėrė alų, o Norma — baltą vyną; ir ji paėmė iš apatinio stalčiaus baltą batistinę staltiesę, kaip dabar ją ėmė Luisas; tik Norma patiesė staltiesę ant stalo ir prispaudė dailiomis alavinėmis žvakidėmis, o Luisas...

Luisas žiūrėjo, kaip staltiesė apgaubia Džado lavoną lyg nusileidęs parašiutas, uždengdama negyvą veidą. Beveik iš karto mažos tamsiai raudonos roželės sužydo baltame batiste.

— Atleiskite, — trečią kartą pratarė Luisas. — At...

Ir tada kažkas sujudėjo virš jo galvos, kažkas krebžtelėjo, ir žodis nutrūko tarp jo lūpų. Garsas buvo tylus, slaptas, bet tikslingas. O taip, Luisas tuo neabejojo. Garsas, kurį jis ir tikėjosi išgirsti.

Jo rankos norėjo drebėti, bet Luisas sulaikė drebulį. Jis priėjo prie virtuvinio stalo, uždengto languota klijuote, ir išsitraukė iš kišenės tris švirkštus. Išėmęs juos iš įpakavimo, tvarkingai sudėjo vieną šalia kito. Tada išsitraukė tris ampules ir į kiekvieną švirkštą pritraukė po tokią morfijaus dozę, kad ji būtų galėjusi ir arklį užmušti — arba bulių Hanratį. Tuščias ampules susikišo atgal į kišenę.

Tai padaręs, Luisas paliko virtuvę, perėjo svetainę ir sustojo laiptų apačioje.

— Geidžai?

Kažkur patamsyje virš galvos pasigirdo kikenimas — šiurpus bejausmis juokas, nuo kurio Luiso nugara pašiurpo.

Luisas ėmė lipti aukštyn.

Lipimas buvo labai ilgas. Luisas galėjo įsivaizduoti pasmerktąjį, kopiantį tokiais pat ilgais (ir kartu siaubingai trumpais) laiptais į kartuves — jo rankos surištos už nugaros, ir jis puikiai žino, kad prisišlapins į kelnes, jei daugiau nebegalės švilpauti.

Pagaliau Luisas pasiekė laiptų viršų ir sustojo, žvelgdamas į sieną, vieną ranką laikydamas kišenėje. Kiek laiko jis taip stovėjo? Luisas nežinojo. Jis juto, kaip pradeda netekti proto. Jausmas buvo aiškus ir tikras. Ir įdomus. Tikriausiai ir medis storai apsnigtomis šakomis taip jaustųsi vėtroje prieš pat nuvirsdamas — jei medžiai galėtų jausti. Jausmas buvo įdomus... ir tam tikra prasme linksmas.

— Geidžai, ar nori važiuoti su manimi į Floridą?

Kikenimas pasikartojo.

Luisas apsigręžė ir išvydo savo žmoną, kuriai jis kadaise dantyse atnešė rožę. Reičelė negyva gulėjo koridoriaus vidury. Jos kojos buvo praskėstos, kaip ir Džado, nugara ir galva rėmėsi į sieną. Ji atrodė kaip moteris, kuri užmigo beskaitydama lovoje.

Luisas priėjo prie žmonos.

Sveika, brangioji, štai tu ir namie.

Kraujas buvo ištiškęs ant sienų apmušalų idiotiškais pavidalais. Reičelės kūnas buvo subadytas — dešimtį kartų, dvi dešimtis, kas žino. Tai padarė Luiso skalpelis.

Staiga Luisas išvydo ją, iš tiesų išvydo ir pradėjo klykti.

Jo šūksniai skardžiai aidėjo name, kur dabar gyveno ir vaikščiojo tik mirusieji. Luisas rėkė — mirtinai išbalęs, išpūtęs akis, pasistojusiais piestu plaukais. Garsas sklido iš jo burnos kaip pragaro varpai — riksmas, kuris reiškė ne meilės, bet proto žūtį. Prieš jo akis vienu metu iškilo visi siaubingi vaizdai: Viktoras Paskou, mirštantis ant ligoninės kilimo; Čerčas, grįžtantis su žaliais plastiko trupiniais tarp ūsų; Geidžo kepuraitė ant kelio, pilna kraujo; ir dar padaras, matytas Mažojo Dievo Pelkėje, padaras, išvertęs medį, padaras geltonomis akimis — Vendigo, šiaurės kraštų dvasia, kurios prisilietimas sukelia neapsakomą apetitą.

Reičelė nebuvo tik užmušta.

Kažkas pabuvojo... kažkas pabuvojo ant jos.

(!TARKŠT!)

Tarkštelėjo Luiso galvoje. Tarsi kažkokia relė išsilydė ir perdegė, tarsi trenkė žaibas, tarsi atsidarė durys.

Luisas pakėlė akis, tebejausdamas gerklėje virpantį riksmą, ir pagaliau išvydo Geidžą. Jo burna buvo ištepta krauju, smakru tekėjo seilės, prašieptose lūpose švietė pragariška šypsena. Vienoje rankoje jis laikė Luiso skalpelį.

Geidžas puolė. Luisas negalvodamas atsitraukė į šalį, ir skalpelis pralėkė pro pat jo veidą. Padaras susverdėjo. Jis toks pat nerangus, kaip Čerčas, pagalvojo Luisas ir spyrė jam. Geidžas drebėsi žemėn. Nieko nelaukdamas, Luisas šoko ant jo ir keliu prispaudė ranką su skalpeliu.

— Ne, — iškvėpė padaras. Jo veidas persikreipė. Akys žvelgė su tūžminga neapykanta. — Ne, ne, ne...

Luisas užčiuopė kišenėje vieną švirkštą ir išsitraukė. Reikėjo paskubėti. Padaras po juo buvo slidus kaip taukuota žuvis ir nepaleido iš rankos skalpelio, kad ir kaip Luisas spaudė keliu jo riešą. Padaro veidas mirguliavo ir keitėsi tiesiog Luiso akyse. Tai buvo negyvas Džado veidas atmerktomis akimis, sukritęs Viktoro Paskou veidas nesąmoningai judančiomis akimis, paties Luiso veidas, lyg atspindys veidrodyje, mirtinai išblyškęs ir beprotiškas. Paskui jis vėl pasikeitė ir tapo išsišiepusiu, šnypščiančiu miško padaro veidu — žema kakta, negyvos geltonos akys, ilgas, aštrus, dvišakas liežuvis.

— Ne, ne, ne-ne-ne...

Padaras staigiai išsirietė po Luisu. Švirkštas išlėkė Luisui iš rankos ir nuriedėjo koridoriaus grindimis. Luisas čiupo iš kišenės kitą švirkštą ir įsmeigė adatą tiesiai Geidžui į nugarą.

Padaras suklykė ir ėmė taip raitytis, kad vos nenumetė Luiso. Luisas piktai sušvokštė, išsitraukė iš kišenės trečią švirkštą ir įbedė jį į Geidžo ranką, suleisdamas visus vaistus, kiek buvo. Tada pašoko ir ėmė atatupstas trauktis koridoriumi. Geidžas lėtai atsistojo ir nusvirduliavo iš paskos. Penki žingsniai, ir skalpelis iškrito jam iš rankos. Ašmenys įsmigo į medinę grindų lentą, kotas liko styroti. Dešimt žingsnių, ir keista geltona ugnis padaro akyse ėmė blėsti. Dvylika, ir jis suklupo ant kelių.

Tada padaras pakėlė galvą, ir Luisas išvydo savo sūnų — savo tikrą sūnų, nelaimingu, skausmo perkreiptu veidu.

— Tėveli! — suriko Geidžas ir nuvirto kniūbsčias.

Luisas minutėlę pastovėjo, paskui atsargiai priėjo prie Geidžo, saugodamasis apgavystės. Bet nebuvo jokios apgavystės. Padaras nepašoko, išskėtęs pirštus. Luisas patyrusiu judesiu kyštelėjo ranką po Geidžo kaklu ir užčiuopė pulsą. Paskutinį kartą gyvenime jis elgėsi kaip gydytojas. Jis klausėsi tol, kol neliko nieko — nei viduje, nei išorėje.