Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ir tada Vendigo iškilo iš už išlaužos visu savo milžinišku ūgiu. Jo oda buvo geltona kaip šliužo, akys priminė pridengtus priešrūkinius žibintus, o ausys buvo ne ausys, bet masyvūs riesti ragai. Jis atrodė kaip driežas, gimęs iš moters. Visi pasisuko į jį, ir Vendigo dūrė į juos kreivu aštrianagiu pirštu...

— Gana, — sušnibždėjo Luisas ir sudrebėjo, išgirdęs savo paties balsą. Reikia nusileisti į virtuvę, nusprendė jis, ir pasigaminti pusryčius, lyg tai būtų eilinė diena. Viengungiškus pusryčius, gausius raminančio cholesterolio. Porą sumuštinių su keptu kiaušiniu, majonezu ir svogūnais. Luisas visas dvokė purvu ir prakaitu, tačiau nusprendė išsimaudyti vėliau. Dabar jam buvo labai sunku nusirengti. Luisas bijojo, kad teks pasinaudoti skalpeliu iš savo lagaminėlio, norint perpjauti kelnių klešnę ir išlaisvinti sutinusią koją. Aišku, gaila gadinti gerus instrumentus, tačiau jokiu peiliu neperpjausi storos džinsinės medžiagos, o ir Reičelės siuvimo žirklės bus bejėgės.

Bet iš pradžių pusryčiai.

Taigi Luisas nuėjo į valgomąjį, o paskui pasuko į prieškambarį ir žvilgtelėjo pro duris į mažą žydrą mašiną Džado kieme. Mašina buvo aprasojusi — tai reiškė, kad stovi čia jau kurį laiką. Čerčas tebetupėjo ant jos stogo, bet jau nebemiegojo. Šlykščios gelsvai žalios katino akys žvelgė tarytum tiesiai į Luisą.

Luisas skubiai atsitraukė, lyg užkluptas šnipinėjant.

Jis nuėjo į virtuvę, ištraukė keptuvę, pastatė ją ant viryklės, išsiėmė iš šaldytuvo kiaušinius. Bandė net švilpauti, — švilpavimas būtų sudaręs visiškai normalaus ryto įspūdį, — tačiau nieko neišėjo. Viskas atrodė gerai, bet nebuvo gerai. Namas atrodė lyg išmiręs, praėjusios nakties darbas slėgė Luisą. Kažkas buvo negerai. Jis juto pakibusią grėsmę ir bijojo.

Luisas nušlubčiojo į vonią ir apelsinų sulčių stikline užgėrė dvi aspirino tabletes. Jis ėjo atgal prie viryklės, kai suskambo telefonas.

Bet Luisas neskubėjo kelti ragelio, tik stovėjo ir žiūrėjo į aparatą. Jis jautėsi visiškas mulkis, kvaila figūra kažkokiame žaidime, kurio nesuprato.

Neatsiliepk, nenorėk atsiliepti, Luisai, nes išgirsi blogą žinią, tai galas pasaito, vedančio į tamsą už kampo, ir vargu ar tu norėsi pamatyti, kas yra kitame pasaito gale, tikrai nemanau, kad norėsi, todėl neatsiliepk, bėk, bėk tučtuojau, mašina stovi garaže, sėsk į ją ir važiuok, bet neatsiliepk...

Luisas perėjo virtuvę ir pakėlė ragelį, viena ranka atsirėmęs į džiovintuvą, kaip dažnai darydavo. Skambino Irvinas Goldmenas. Kaip tik tuo metu, kai Irvinas pasisveikino, Luisas išvydo virtuvę kertančių pėdsakų eilutę — mažų purvinų pėdsakų. Širdis sustingo krūtinėje. Jam pasirodė, kad jaučia, kaip jo akys plečiasi ir virsta iš akiduobių. Jeigu jis dabar pažvelgtų į veidrodį, pamatytų lunatiko veidą iš XVII amžiaus paveikslo. Tai Geidžo pėdos, Geidžas buvo čia, jis buvo čia naktį, tai kurgi jis dabar?

— Luisai, čia Irvinas... Luisai! Tu girdi? Alio?

— Labas, Irvinai, — atsiliepė Luisas. Jis jau žinojo, ką pasakys Goldmenas. Jis suprato, iš kur atsirado toji žydra mašina. Suprato viską. Pasaitas... pasaitas, dingstantis tamsoje... jis greitai ėjo palei jį, čiuopdamas ranka. O, jeigu Luisas galėtų numesti pasaitą anksčiau, nei pamatys, kas jo gale! Bet tai jo pasaitas. Užtarnautas. Pelnytas.

— Aš jau pamaniau, kad mus nutraukė, — kalbėjo Goldmenas.

— Ne, tai ragelis iškrito man iš rankų, — atsakė Luisas. Jo balsas buvo ramus.

— Ar Reičelė parvažiavo vakar naktį?

— O taip, — patvirtino Luisas, galvodamas apie žydrąją mašiną ir apie ant jos susigūžusį Čerčą. Mašina buvo tokia tyli.

Luiso akys sekė purvinus pėdsakus ant grindų.

— Man reikia pasikalbėti su Reičele, — tarė Goldmenas. — Tuojau pat. Apie Eiliną.

— -Apie Elę? Kas nutiko Elei?

-

— Aš norėčiau pakalbėti su Rei...

— Reičelės dabar nėra, — šiurkščiai nukirto Luisas. — Ji nuvažiavo į parduotuvę duonos ir pieno. Kas atsitiko Elei? Sakykite, Irvinai!

— Mums teko nuvežti ją į ligoninę, — nenoriai atsakė Goldmenas. — Ji susapnavo baisų sapną ar kelis baisius sapnus iš eilės. Įpuolė į isteriją ir niekaip nenusiramino. Ji...

— Ar ligoninėje ją nuramino?

— Ką?

— Ar nuramino? — nekantriai pakartojo Luisas. — Ar davė jai vaistų?

— Taip, taip. Davė tabletę, ir Eilina vėl užmigo.

— Ar ji ką nors sakė? Ar sakė, kas ją išgąsdino? — Luisas taip sugniaužė telefono ragelį, kad pabalo krumpliai.

Irvinas Goldmenas tylėjo — ilgai tylėjo. Šįsyk Luisas neragino jo, kad ir kaip norėjo.

— Būtent tai ir išgąsdino Dorą, — pagaliau atsakė Irvinas. — Eilina kalbėjo daug, bet neaiškiai... kol galiausiai apsiverkė. Dora pati vos... supranti.

— Ką kalbėjo Elė?

— Ji pasakė, kad Ozas Didysis ir Baisusis nužudė jos mamą. Tik ji ištarė kitaip. Ji ištarė... ištarė „Ožaš Didyšiš ir Baišušiš“, kaip visuomet sakydavo mūsų antroji duktė. Mūsų duktė Zelda. Luisai, man verčiau reikėtų paklausti pačios Reičelės... bet ką jūs abu pasakojote Eilinai apie Zeldą ir jos mirtį?

Luisas užsimerkė. Žemė susiūbavo po jo kojomis, o Goldmeno balsas prislopo lyg sklisdamas pro tirštą rūką.

Čia galima išgirsti garsus, primenančius žmonių balsus, bet tai klykauja gagaros į pietus link Prospekto. Garsas toli sklinda.

— Luisai, ar tu girdi?

— Ar ji pasitaisys? — paklausė Luisas, ir jo paties balsas nuskambėjo lyg iš toli. — Ar Elė pasitaisys? Ką sako gydytojai?

— Pavėluotas šokas, sukeltas laidotuvių, — atsakė Goldmenas. — Buvo atėjęs mano paties asmeninis gydytojas. Latropas. Geras žmogus. Jis sako, kad Eilina turėjo karščio ir pabudusi po pietų gali nieko nebeprisiminti. Bet aš manau, kad Reičelei reikėtų atvažiuoti. Aš bijau, Luisai. Aš manau, kad ir tau reikėtų atvažiuoti.

Luisas neatsakė. Dievo akis mato kiekvieną kregždę, kaip sakė gerasis karalius Džeimsas. Tačiau Luisas buvo menkesnis sutvėrimas, ir jo akys matė purvinus pėdsakus.

— Luisai, Geidžas miręs, — tęsė Goldmenas. — Aš suprantu, kad su tuo sunku susitaikyti — ir tau, ir Reičelei. Bet jūsų duktė gyva, ir jūs reikalingi jai.

Taip, aš tai suprantu. Galbūt tu ir esi senas kvailas šiknius, Irvinai, bet tikriausiai košmaras, įvykęs tarp tavo dviejų dukterų 1965-ųjų balandyje, išmokė tave jautrumo. Aš reikalingas Elei, bet negaliu atskristi, nes aš bijau, — siaubingai bijau, — kad mano rankos suteptos jos motinos krauju.

Luisas žvelgė į savo rankas. Žvelgė į purvą panagėse, tokį patį purvą, kaip ir ant virtuvės grindų.

— Aišku, — tarė jis. — Aš suprantu. Mes atvyksime kaip įmanoma greičiau. Gal net šiandien, jei spėsime. Ačiū jums.

— Mes darome, ką galime, — atsakė Goldmenas. — Bet galbūt mes jau per seni. Galbūt, Luisai, galbūt mes visada buvome per seni.

— Ar Elė sakė dar ką nors? — paklausė Luisas.

Goldmeno atsakymas Luiso širdžiai nuskambėjo kaip laidotuvių varpas:

— Ji daug kalbėjo, bet aš supratau tik tiek: „Paskou sako, kad jau per vėlu“.

***

Luisas pakabino ragelį ir užsigalvojęs nuėjo atgal prie viryklės, gal ketindamas toliau ruošti pusryčius, gal atidėliodamas tai, ką turėjo padaryti. Tačiau vidury virtuvės jį užliejo silpnumo banga, pilkuma uždengė akis, ir Luisas nualpo. „Nualpo“ — teisingas žodis, nes jam atrodė, kad svaigulys truko labai ilgai. Luisas krito žemyn pro debesų ūką; jam atrodė, kad jis vartosi ore, atlikinėdamas dvigubas kilpas. Paskui sužeistas kelis trinktelėjo į grindis, ir smegenis pervėręs žėrintis skausmo virbas grąžino jam sąmonę. Luisas suriko. Iš akių ištryško ašaros. Kurį laiką jis sėdėjo ant grindų, negalėdamas atsistoti.