Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Kai padaro širdis pagaliau nustojo plakusi, Luisas atsistojo ir nusverdėjo į tolimiausią koridoriaus kampą. Ten susirietė į kamuoliuką ir prisispaudė prie sienos. Jis pagalvojo, kad taps mažesnis, jei įsikiš į burną nykštį, tad taip ir padarė.

***

Luisas ištupėjo taip beveik dvi valandas... o paskui pamažu jam į galvą įsismelkė baisi ir ak-kokia-viliojanti mintis. Luisas išsitraukė nykštį iš burnos, garsiai pokštelėdamas, atsistojo ir...

(hei-ho, pirmyn!)

nuėjo vykdyti savo sumanymo.

***

Kambaryje, kur slėpėsi Geidžas, Luisas nutraukė nuo lovos paklodę, atsinešė į koridorių ir suvyniojo į ją savo žmonos kūną — švelniai, su meile. Jis niūniavo dirbdamas, bet pats nesuvokė to.

***

Džado garaže buvo benzino. Šalia šienapjovės stovėjo raudona penkių galonų talpos skardinė. Daugiau negu pakankamai. Luisas pradėjo nuo virtuvės, kur Džadas tebegulėjo po Padėkos dienos staltiese. Jis apliejo staltiesę, paskui išėjo į svetainę, laikydamas skardinę apverstą, užpylė gintaro spalvos skysčio ant sofos, ant žurnalinio staliuko, ant kėdžių. Paskui palaistė laiptus ir miegamojo grindis. Pasklido stiprus ir aštrus benzino kvapas.

Džado degtukai gulėjo ant cigarečių pakelio šalia krėslo, kuriame jis taip nesėkmingai budėjo. Luisas paėmė juos. Prisiartinęs prie prieškambario durų, uždegė vieną degtuką, metė sau per petį ir išėjo į verandą. Sprogimas driokstelėjo iškart, šilumos banga nutvilkė Luisui sprandą. Luisas užtrenkė duris ir kurį laiką pastovėjo verandoje, stebėdamas oranžinius blyksnius už Normos pasiūtų užuolaidų. Tada perėjo verandą ir akimirkai stabtelėjo prie laukujų durų, galvodamas apie alų, kurį jiedu su Džadu gėrė čia prieš milijoną metų, klausydamiesi duslaus ugnies ūžimo namo viduje.

Paskui apsisuko ir išėjo.

62

Stivas Mastertonas išsuko į kelią priešais Luiso namą ir iškart pastebėjo dūmus. Degė ne Luiso namas, bet kitas, stovintis anapus gatvės. Jis priklausė tam senam antinui, Luiso kaimynui.

Stivas atvažiavo čionai šįryt, nes nerimavo dėl Luiso — labai nerimavo. Kai Čarlton pasakė, kad skambino Reičelė, Stivas nusistebėjo, kur galėjo dingti Luisas... ir ką jis galėjo sumanyti.

Nerimas buvo neaiškus, tačiau įkyrus. Stivas suprato, kad nenusiramins, kol pats nenuvažiuos pas Luisą ir neįsitikins, kad viskas gerai... taip gerai, kaip gali būti tokiomis aplinkybėmis.

Pavasario oras stebuklingai ištuštino universiteto ligoninę, ir Sarendra pritarė Stivo sumanymui — jis ir vienas susidoros, jei kas atsitiks. Todėl Stivas užšoko ant savo „Hondos“, kurią išlaisvino iš garažo tik praėjusį savaitgalį, ir pasuko į Ladlou. Galbūt jis ir pernelyg greitai varė motociklą, tačiau nerimas ginė pirmyn. Ir dar Stivą persekiojo absurdiškas jausmas, kad jau per vėlu. Aišku, kvaila buvo taip galvoti. Tačiau duobutė po skrandžiu maudė lygiai taip pat, kaip praėjusį rudenį, kai atsitiko toji nelaimė su Paskou. Jo nepaliko niūri nuojauta ir slegianti neviltis. Stivas nebuvo religingas žmogus (koledže jis du semestrus buvo Ateistų sąjungos nariu ir išstojo iš jos tik tada, kai jo kuratorius labai konfidencialiai užsiminė, kad toji narystė gali sutrukdyti Stivui gauti stipendiją). Bet jis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, jautėsi paveldėjęs kažkokias biologines ar bioritmines savybes, laikomas nuojauta. O Paskou mirtis tarsi davė toną visiems metams. Tai buvo prasti metai, be jokios abejonės. Du Sarendros giminaičiai pateko į kalėjimą dėl kažkokių politinių dalykų, ir Sarendra pasakė Stivui manąs, jog vienas iš jų — dėdė, kurį Sarendra labai mylėjo — dabar tikriausiai jau nebegyvas. Sarendra verkė, ir visada puikiai nusiteikusio indėno ašaros išgąsdino Stivą. O Čarlton motina susirgo mastektomija. Ryžtingoji medicinos sesuo abejojo, ar motina išgyvens dar bent penkerius metus. Pats Stivas po Paskou mirties dalyvavo ketveriose laidotuvėse: savo žmonos sesers, žuvusios autoavarijoje; pusbrolio, kurį nutrenkė elektra (susilažinęs bare, jis bandė įrodyti galįs įkopti į elektros stulpą); savo senelio ir, žinoma, Luiso sūnaus.

Stivas nuoširdžiai pamilo Luisą ir norėjo įsitikinti, kad jam neatsitiko nieko blogo. Pastaruoju metu Luisui teko pereiti tikrą pragarą.

Išvydęs dūmų kamuolius, Stivas pirmiausia pagalvojo — štai dar viena auka po Paskou, kuris mirdamas tarsi pralaužė kažkokį barjerą tarp šių paprastų žmonių ir nepaprastos nesėkmių grandinės. Tačiau taip galvoti buvo kvaila. Tuo labiau, kad Luiso namas stovėjo sveikutėlis. Grakštus ir ramus Naujosios Anglijos architektūros pavyzdys bolavo vidurdienio saulėje.

Žmonės bėgo link senojo antino namo. Įsukęs motociklą į Luiso priekinį kiemą, Stivas pastebėjo, kaip kažkoks žmogus užbėgo ant degančio namo laiptelių, prisiartino prie durų ir tuoj pat atsitraukė. Ir teisingai padarė; po sekundės durų stiklas sprogo, ir pro skylę išsiveržė liepsnos. Jeigu tas kvailys būtų atidaręs duris, būtų iškepęs gyvas.

Stivas nulipo nuo motociklo ir pastatė jį, akimirkai užmiršęs Luisą. Jį užkerėjo senoji ugnies misterija. Prie namo buvo susirinkęs gal pustuzinis žmonių. Visi, išskyrus aną drąsuolį, kuris lūkuriavo ant Krendolų vejos, laikėsi saugaus atstumo. Staiga sprogo verandos langai. Stiklai išlėkė į orą. Drąsuolis pasilenkė ir nubėgo šalin. Liepsnos lyg godžios rankos graibė vidinę verandos sieną, balti sienos dažai atšoko pūslėmis. Stivui bežiūrint, vienas lengvas ratano krėslas ėmė rūkti ir sprogo ugnyje.

Pro traškesį bei ūžesį Stivas išgirdo, kaip drąsuolis skardžiai ir absurdiškai linksmai suriko:

— Neužgesins! Tikrai neužgesins! Jei Džadas liko viduje, bus jau iškepęs! Šimtus kartų sakiau jam, kad nelaikytų name kreozoto!

Stivas prasižiojo šūktelėti per gatvę, ar kas nors iškvietė gaisrines, bet tuoj pat išgirdo artėjančias sirenas. Gaisrines iškvietė, tačiau anas drąsuolis buvo teisus: namas pražuvo. Liepsnos šokinėjo per pustuzinį išdužusių langų; pro žalias rytinio kraigo stoglentes švietė ugnis.

Stivas nusisuko, prisiminęs Luisą — bet jei Luisas čia, argi jis nebus su kitais prie Krendolų namo?

Ir staiga Stivas pačiu akies kampeliu kažką pastebėjo.

Asfaltuoto Kridų įvažiavimo keliuko gale prasidėjo laukas, peraugantis į ilgą, žemą kalvą. Vis dar žalios smilgos buvo jau aukštai sužėlusios, nors buvo tik gegužė. Tačiau Stivas pamatė taką, nušienautą beveik taip pat rūpestingai, kaip žolė golfo aikštelėje. Takas vingiavo šlaitu link žalios ir tankios miško linijos horizonte. Ten, kur blyški smilgų žaluma ribojosi su sodria medžių žaluma, Stivas pastebėjo kažką judant — baltą tolstantį blyksnį. Jis beveik iškart dingo, tačiau Stivas buvo įsitikinęs, kad matė žmogų, nešantį didelį baltą ryšulį.

Tai Luisas, pagalvojo Stivas, nors taip tvirtinti nebuvo jokio racionalaus pagrindo. Tai Luisas, ir tau reikia kuo greičiau jį pasivyti, nes nutiko kažkas baisaus, ir nutiks kažkas dar baisiau, jeigu tu jo nesulaikysi.

Stivas neryžtingai stoviniavo lauko pakrašty, mindžikuodamas nuo vienos kojos ant kitos.

Stivai, berneli, tu dedi į kelnes iš baimės, ar ne?

Taip. Jis siaubingai bijojo, nors ir be jokios priežasties. Tačiau tuo pat metu jautė kažkokią... kažkokią...

(trauką)

taip, kažkokią trauką. Stivą traukė tas takelis, vingiuojantis į kalvą ir tikriausiai tolyn į mišką. Juk takelis turi kažkur vesti, argi ne taip? Visi takeliai kažkur veda.

Luisas. Neužmiršk apie Luisą, mulki. Juk tu atvažiavai čionai dėl Luiso, neprisimeni? Tu atvažiavai į Ladlou ne prakeiktų miškų tyrinėti.