Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Stephen King

GYVULĖLIŲ KAPINĖS

Kirbiui Makoliui

Stephen King. Rinktiniai raštai, 1 tomas

ISBN 9986-36-002-1

Iš anglų kalbos vertė ŽIVILĖ SAMĖNAIT Ė

Vertimas į lietuvių kalbą ©, leidykla „Eridanas“, 1995

„Gyvulėlių kapinės“ — pirmasis Stephen’o King’o Rinktinių raštų tomas. „Eridano“ leidykla įsigijo visų geriausių Stephen’o King’o romanų išimtines leidybines teises. Netrukus lietuviškai galėsime perskaityti ir kitus šio bene žymiausio XXa. rašytojo daugiamilijoninius bestselerius: „Kristina“, „Tamsioji pusė“, „Mizerė“, „Vilkolakio ratas“, „Uždegančioji žvilgsniu“, „Drakono akys“, „Talismanas“ ir daugelį kitų.

Viso planuojama išleisti per 20 tomų.

Yra žmonių, parašiusių knygas apie tai, ką jie nuveikė ir kodėl:

Džonas Dinas. Henris Kisindžeris. Adolfas Hitleris. Kerilas Čezminas. Džebas Margruderis. Napoleonas. Taleiranas. Dizraelis. Robertas Zimermanas, dar žinomas Bobo Dilano vardu. Lokas. Čarltonas Hestonas. Erolas Flynas. Ajatola Homeinis. Gandis. Čarlzas Olsonas. Čarlzas Kolsonas. Viktorijos Laikų Džentelmenas. Daktaras X.

Dauguma žmonių tiki, kad Dievas taip pat parašė Knygą ar Knygas apie tai, ką Jis nuveikė ir kodėl — bent jau iš dalies. Taip pat daugelis mano, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo įvaizdį, vadinasi, ir patį Dievą galima įsivaizduoti kaip asmenį... tiksliau, kaip Asmenį.

Yra žmonių, neparašiusių knygų apie tai, ką jie nuveikė... ir ką matė: Žmogus, palaidojęs Hitlerį. Žmogus, atlikęs Džono Vilkso skrodimą. Žmogus, išbalzamavęs Elvį Preslį. Žmogus, išbalzamavęs — blogai, kaip sako daugelis — popiežių Joną XXIII. Žmonės, kurie valė Džonstauną [* Miestas Gajanoje, kur 1978 m. įvyko masinės savižudybės] , rinkdami kūnus į maišus, smaigstydami popierinius puodelius iešmais, kokius nešiojasi miesto parko prižiūrėtojai, vaikydami nuo savęs muses. Žmogus, kuris kremavo Viljamą Holdeną. Žmogus, kuris aptaisė auksu Aleksandro Didžiojo lavoną, kad apsaugotų jį nuo puvimo. Žmonės, kurie mumifikuodavo faraonus.

Mirtis — tai mįslė, laidotuvės — paslaptis.

Pirma dalis

NAMINIŲ GYVULĖLIŲ KAPYNĖS

Jėzus tarė jiems: „Mūsų bičiulis Lozorius miega, bet eime, aš pažadinsiu jį“.

Tada mokiniai susižvalgė ir kai kurie iš jų nusišypsojo, nes jie nesuprato, kad Jėzus kalba perkeltine prasme. „Viešpatie, jeigu jis miega, tegu sau miega.

Tada Jėzus pasakė jiems aiškiau: „Lozorius miręs, taip... tačiau vis tiek eime pas jį.

Evangelija pagal Joną

(atpasakojimas)

1

Luisas Kridas, kuris neteko tėvo būdamas trejų metų ir niekada nepažinojo savo senelio, tikrai nesitikėjo surasti tėvą, sulaukęs vidutinio amžiaus. Tačiau būtent taip ir atsitiko... Aišku, jis vadino tą vyrą savo draugu, kaip ir derėjo suaugusiam žmogui, palyginus vėlai gyvenime sutikusiam tą, kuris galėtų būti jo tėvu. Luisas susipažino su juo tą vakarą, kai kartu su žmona ir dviem vaikais persikėlė gyventi į didelį baltą namą Ladlou miestelyje. Kartu su jais atsikėlė ir Vinstonas Čerčilis. Čerčas buvo Luiso dukters Eilinos katinas.

Universiteto administracija dirbo vėžliškais tempais, tad Luisui teko pačiam skubiai ieškotis namo ne per toliausiai nuo universiteto. Ir kai Kridai pagaliau atsikapstė iki tos vietos, kur, Luiso įsitikinimu, turėjo stovėti jų naujasis namas, — visi orientyrai teisingi... kaip astrologiniai ženklai Cezario nužudymo išvakarėse, niūriai mąstė Luisas, — visi keturi buvo pervargę ir suirzę. Geidžui kalėsi dantukai, ir jis beveik visą kelią zirzė. Mažylis niekaip neužmigo, kad ir kiek niūniavo Reičelė. Galiausiai ji pabandė pamaitinti vaiką krūtimi, nors dar buvo ne laikas. Geidžas žinojo savo maitinimo grafiką taip pat gerai, kaip ir jo mama, — o gal net geriau, — ir tučtuojau įkando jai naujais dantukais. Reičelė, vis dar dvejojusi, ar vertėjo keltis į Meiną iš Čikagos, kur ji nugyveno visą gyvenimą, pravirko. Eilina nedelsdama prisijungė prie mamos. Pačiame automobilio gale be paliovos žingsniavo pirmyn atgal Čerčas — kaip, beje, ir visas tris kelionės dienas. Narvelyje katinas nepakenčiamai kniaukė, kol galiausiai Kridai pasidavė ir jį išleido. Bet jo nuolatinis blaškymasis po mašiną erzino ne ką mažiau.

Pats Luisas taip pat buvo bepravirkstąs. Ir tada jam atėjo į galvą beprotiška, bet gana patraukli mintis: gal pasiūlyti visiems grįžti į Bangorą užkąsti ir palaukti furgono su baldais? O kai tik trys jo likimo dovanos išlips, Luisas nuspaus akseleratorių ir neatsigręždamas nudums kiek įkerta, leisdamas didžiuliam keturių cilindrų karbiuratoriui godžiai ryti brangius degalus. Jis važiuos į pietus, į Floridą, iki pat Orlando, kur pramanyta pavarde susiras gydytojo darbą Disneilende. Bet prieš perkirsdamas užkardą senajame 95 plente, vedančiame į pietus, jis sustabdys mašiną šalikelėje ir išmes lauk dar ir tą prakeiktą katiną.

Bet štai paskutinis posūkis, o už jo — namas, kurį iki šiol matė tik Luisas. Jis buvo atskridęs čionai apžiūrėti septynių variantų, kuriuos juodu su Reičele išrinko iš nuotraukų, kai tik sužinojo, kad vieta Meino universitete Luisui garantuota. Ir išrinko šį didelį, seną Naujosios Anglijos kolonijų stiliaus namą (tiesa, jis buvo restauruotas, įvesta nauja apšildymo sistema; atsižvelgiant į gyvenamojo ploto dydį, net milžiniškos sąnaudos apšildymui neatrodė tokios siaubingos). Pirmame aukšte buvo trys kambariai, antrame keturi, dar ilgas sandėlis, kurį vėliau bus galima paversti gyvenamu priestatu. O visa tai supo vešli veja, sodriai žalia, nepaisant rugpjūčio kaitros.

Už namo driekėsi platus laukas, o už lauko prasidėjo miškai, kurių nei galo, nei krašto nesimatė. Pasak prekybos nekilnojamuoju turtu agento, šis sklypas buvo ties pačia valstijos riba, ir artimiausioje ateityje čia nenumatytos jokios statybos. Indėnų mikmakų genties likučiai pareiškė savo teises į beveik aštuonis tūkstančius akrų žemės už Ladlou ir miestelių į rytus nuo Ladlou. Komplikuota byla, į kurią įsitraukė ne tik valstijos, bet ir federalinė valdžia, galėjo nusitęsti dar į kitą šimtmetį.

Reičelė iškart liovėsi verkusi ir atsisėdo tiesiai.

— Tai ir yra...

— Taip, — atsakė Luisas. Jam buvo neramu... ne, baugu. Tiesą sakant, jam buvo tiesiog baisu. Namas kainavo dvylika jų gyvenimo metų. Kol Kridai galutinai išsimokės už jį, Eilinai sukaks septyniolika.

Luisas sunkiai nurijo seiles.

— Ką tu pasakysi?

— Aš pasakysiu, kad jis nuostabus, — atsakė Reičelė, ir Luisui tarsi akmuo nusirito nuo krūtinės. Ir nuo sąžinės. Jis matė, kad žmona neveidmainiauja. Suprato tai iš jos žvilgsnio, kai mašina įsuko į asfaltuotą keliuką, vedantį aplink namą į sandėlį: Reičelės akys smigo į tuščius langus, o mintys jau sukosi apie užuolaidas, klijuotes spintelių lentynoms ir dar dievai žino ką.

— Tėveli? — pašaukė Elė nuo užpakalinės sėdynės. Ji taip pat nebeverkė. Net Geidžas nustojo inkšti. Palaiminga tyla.

— Ką, dukrele?

Luisas matė veidrodėlyje, kaip dukters akys, tokios rudos po šviesių plaukų kupeta, apžiūrinėja namą, pievelę, kito namo toli kairėje stogą ir platų lauką, besiribojantį su mišku.

— Tai mūsų namai?