Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Bus mūsų, širdele, — atsakė Luisas.

— Valio! — suspiegė mergaitė, vos neapkurtindama Luiso.

Ir Luisas, kurį Elė kartais siaubingai erzindavo, nusprendė, kad jo gyvenimas puikus ir be Disneilendo.

Jis sustabdė automobilį priešais sandėlį ir išjungė variklį.

Variklis tiksėdamas nutilo. Pavakario tyloje, tiesiog neįtikėtinoje po Čikagos Steit gatvės ir Žiedo šurmulio, čiulbėjo kažkoks paukštis.

— Namie, — tyliai pratarė Reičelė, tebežiūrėdama į namą.

— Namie, — patenkintas pakartojo Geidžas ant jos kelių.

Luisas ir Reičelė įsistebeilijo vienas į kitą. Veidrodėlyje išsiplėtė Eilinos akys.

— Ar tu...

— Ar jis...

— Kas tai...

Jie prabilo visi kartu ir visi kartu nusikvatojo. Geidžas, nekreipdamas į juos jokio dėmesio, toliau čiulpė pirštą. Jau beveik mėnesį mažylis sakė „Ma“ ir porą kartų nutęsė kažką panašaus į „Teee“ — o gal Luisui taip tik pasigirdo.

Tačiau dabar, kad ir atsitiktinai pamėgdžiodamas motiną, vaikas ištarė tikrą žodį. Namie.

Luisas stvėrė Geidžą nuo žmonos kelių ir stipriai apkabino.

Štai kaip Kridai atvyko į Ladlou.

2

Luiso Krido atmintyje šis epizodas išliko kaip neeilinis, stebuklingas — galbūt iš dalies todėl, kad jis ir buvo stebuklingas, bet daugiausia todėl, kad vėliau prasidėjo tikra beprotybė. Likusios trys valandos Kridams nebuvo nei ramios, nei stebuklingos.

Luisas tvarkingai (jis buvo labai tvarkingas ir nuoseklus žmogus, tas Luisas Kridas) pasidėjo namo raktus į mažą dėžutę nuo manilinių cigarų, ant jos užklijavęs etiketę „Ladlou namo raktai, gauti birželio 29 d.“ Išvažiuodamas jis padėjo dėžutę į „Ferleino“ skyrelį pirštinėms. Tą Luisas tikrai žinojo. Tačiau dabar raktų ten nebuvo.

Kol Luisas ieškojo raktų, kas minutę vis labiau niršdamas, Reičelė paėmė Geidžą ant rankų ir nusekė paskui Eiliną link lauke augančio medžio. Luisas jau trečią kartą tikrino po sėdynėmis, kai jo duktė staiga sukliko ir pravirko.

— Luisai! — suriko Reičelė. — Ji susimušė kelį!

Elė nukrito nuo sūpuoklių, padarytų iš automobilio padangos, ir nusibrozdino į akmenį kelį. Žaizdelė buvo nedidelė, tik negilus įdrėskimas, bet mergaitė rėkė taip, tarsi netekusi kojos — tokia negailestinga buvo Luiso nuomonė. Jis žvilgtelėjo į namą kitoje kelio pusėje, kur svetainėje degė šviesa.

— Liaukis, Ele, — pareiškė jis. — Gana rėkti. Antraip žmonės tame name pamanys, kad čia kažką pjauna.

— Bet man skauda!

Vos tvardydamas pyktį, Luisas be žodžių grįžo prie mašinos. Raktai dingo, bet pirmosios pagalbos vaistinėlė tebegulėjo skyrelyje pirštinėms. Luisas paėmė ją ir pasuko atgal prie medžio. Pamačiusi vaistinėlę, Elė ėmė rėkti dar garsiau.

— Ne! Tik ne tą geliantį! Aš nenoriu to geliančio, tėveli! Ne...

— Ele, čia tik „žaluma“, ji visai negelia...

— Tu juk didelė mergaitė, Ele, — įsiterpė Reičelė. — Čia tik...

— Ne-ne-ne-ne...

— Liaukis arba tau tuoj užgels užpakalį, — subarė dukterį Luisas.

— Vaikas pavargęs, Lu, — tyliai tarė Reičelė.

— Aš suprantu. Palaikyk jos koją.

Reičelė nuleido Geidžą ant žolės ir palaikė Elės koją, kol Luisas tepė įdrėskimą vaistais, nekreipdamas dėmesio į garsėjantį mergaitės klyksmą.

— Kažkas išėjo į verandą name anapus gatvės, — pastebėjo Reičelė. Ji pakėlė Geidžą, kuris jau ropojo žole šalin.

— Puiku, — sumurmėjo Luisas.

— Lu, ji...

— Pervargusi, žinau. — Jis užkimšo vaistų buteliuką ir griežtai nužvelgė dukterį. — Štai ir viskas. Ir nė trupučio neskauda. Pakentėk, Ele.

— Skauda! Skauda! Skau...

Luisui tiesiog panižo delnas pliaukštelėti Elei, ir jis stipriai įsikabino sau į šlaunį.

— Radai raktus? — paklausė Reičelė.

— Dar ne, — atsakė Luisas, užsegdamas pirmosios pagalbos vaistinėlę ir stodamasis nuo žemės. — Aš...

Ir tada suriko Geidžas. Jis nezirzė ir neverkė, o iš tikrųjų klykė, raitydamasis Reičelės rankose.

— Kas jam? — sušuko Reičelė ir beveik aklai metė berniuką Luisui. Luiso manymu, tai buvo vienas iš privalumų, kuriuos įgyja moteris, ištekėdama už gydytojo — ji gali bet kada pakišti vaiką vyrui, kai tik jai atrodo, kad mažylis miršta.

Geidžas graibėsi už kakliuko ir siaubingai klykė. Luisas kilstelėjo vaiką aukščiau ir pamatė ant jo kaklo vis didėjantį baltą gumbą. Ant šliaužtinukų raištelio krutėjo kažkas gauruotas.

Jau beveik aprimusi Elė vėl suriko:

— Bitė! Bitė! BITĖĖĖĖ!

Ji atšoko atatupsta, užkliuvo už akmens, jau pridariusio jai bėdos, tėkštelėjo žemėn ir pravirko iš skausmo, nuostabos ir baimės.

Aš tuoj išprotėsiu, tarė sau Luisas. Heiiiii!

— Daryk ką nors, Luisai! Tu gali ką nors padaryti?

— Reikia ištraukti geluonį, — prašneko kažkas už Kridų nugarų. — Tai svarbiausia. Ištraukti geluonį ir pabarstyti valgomąja soda. Gumbas nuslūgs. — Tačiau žmogus kalbėjo su tokiu stipriu rytietišku akcentu, kad iš pradžių pervargęs ir suirzęs Luiso protas atsisakė jį suprasti: Reikištrauk geluonir pbarstyt vlgmaja soda. Gumbs nlūgs.

Luisas atsigręžė ir išvydo vidury pievos maždaug septyniasdešimties metų senį, tvirtą ir sveiką. Jis dėvėjo mėlynus medvilninius marškinius su atvira apykakle, atidengiančia raukšlėtą kaklą. Nepažįstamojo veidas buvo įdegęs saulėje. Jis rūkė cigaretę be filtro. Luisui pasisukus į jį, senis užgesino cigaretę, suspaudęs tarp nykščio bei smiliaus, ir tvarkingai įsikišo į kišenę. Tada skėstelėjo rankomis ir kreivai šyptelėjo... Luisui iškart patiko ta šypsena — matėsi, kad žmogus ne iš tų, kurie stengiasi „papirkti nuoširdumu“.

— Aišku, ne man jus mokyti, daktare, — pridūrė senis.

Štai taip Luisas susipažino su Džadu Krendolu, žmogumi, kurį pamilo kaip tikrą tėvą.

3

Krendolas matė iš savo namo anapus kelio, kaip atvažiavo Kridai. Jam pasirodė, kad kaimynams, anot jo, „iškilo sunkumų“. Štai senis ir atėjo pažiūrėti, ar nereikia pagalbos.

Luisas tebelaikė vaiką glėbyje. Krendolas priėjo arčiau, pažvelgė į patinimą ant Geidžo kaklo ir ištiesė kreivą gumbuotą ranką. Reičelė prasižiojo prieštarauti — jo plaštaka atrodė tokia nevikri ir gremėzdiška, beveik Geidžo galvos dydžio. Bet nespėjus jai nė žodžio ištarti, senis vienu ryžtingu judesiu grybštelėjo pirštais, — kaip fokusininkas, maišantis kortas ar slepiantis monetas slaptoje kišenėje, — ir geluonis gulėjo jo delne.

— Didelis, — pareiškė jis. — Į čempionus neprasimuštų, bet bronzos medalį gautų.

Luisas nusikvatojo.

Krendolas apdovanojo jį savo kreiva šypsena ir pridūrė:

— Juk tikrai neeilinis, ar ne?

— Ką jis pasakė, mama? — paklausė Eilina.

Ir tada Reičelė taip pat prapliupo juoku. Aišku, tai buvo siaubingai nemandagu, bet Luisui kažkodėl atrodė, jog Krendolas nesupyks. Išsitraukęs pakelį „Česterfild Kings“, senis įsikišo cigaretę į raukšlėtų lūpų kampą ir patenkintas linkčiojo, kol Kridai juokėsi — dabar netgi Geidžas kikeno, nepaisydamas bitės įgėlimo. O paskui ramiai užsidegė degtuką, brūkštelėjo juo į nykščio nagą. Seniai turi savų triukų, pagalvojo Luisas. Negudrių, bet kartais tikrai gerų.

Jis liovėsi juokęsis ir ištiesė laisvą ranką, kuria nelaikė Geidžo užpakalio — neabejotinai šlapio užpakalio.