— Malonu susipažinti, misteri...
— Džadas Krendolas, — prisistatė senis, ir jie paspaudė vienas kitam rankas.
— O jūs tikriausiai esate daktaras.
— Taip. Luisas Kridas. Tai mano žmona Reičelė, mano duktė Elė, o berniukas, kuriam įgėlė bitė, vardu Geidžas.
— Labai malonu.
— Aš nenorėjau juoktis... Tai yra, mes nenorėjome juoktis... Tiesiog visi mes... truputį pavargę, — pasiteisino Luisas.
Tas „truputį“ vėl jį prajuokino. Tiesą sakant, Luisas jautėsi visiškai išsekęs.
Krendolas linktelėjo.
— Suprantama, — tarė jis, ir tai nuskambėjo kaip spatmaa. Senis pasisuko į Reičelę. — Kodėl jums su mažyliu ir mergaite nenuėjus pas mus, misis Krid? Ten užbertume valgomosios sodos ant kokio skurlio ir pridėtume ledo gabaliuką. Mano žmona taip pat mielai susipažintų su jumis. Ji beveik neišeina iš namų. Pastaraisiais metais ją visai surietė artritas.
Reičelė klausiamai pažvelgė į Luisą. Tas linktelėjo.
— Jūs labai malonus, misteri Krendolai.
— O, vadinkite mane tiesiog Džadu, — atsakė senis.
Netikėtai pasigirdo garsus pyptelėjimas, variklio riaumojimas, ir į kiemą įsuko — įvirto — didelis žydras furgonas.
— Viešpatie, o aš nerandu raktų, — susijaudino Luisas.
— Nieko baisaus, — nuramino jį Krendolas. — Aš turiu jūsų namo raktus. Misteris ir misis Klivlendai, gyvenę čia prieš jus, gal prieš keturiolika ar penkiolika metų davė man visą ryšulį. Jie ilgai išgyveno čia. Džoana Klivlend buvo geriausia mano žmonos draugė. Prieš dvejus metus ji mirė, ir Bilas persikėlė į senelių namus Oringtone. Tuoj atnešiu tuos raktus. Juk jie, šiaip ar taip, priklauso jums.
— Jūs toks malonus, misteri Krendolai, — tarė Reičelė.
— Na, ką jūs, — atsakė Krendolas. — Man taip džiugu, kad kaimynystėje vėl gyvens jaunimas. — Pastarasis žodis Vidurio Vakarų gyventojų Kridų ausiai nuskambėjo egzotiškiau už užsienio kalbos žodį — juunmas. — Bet žiūrėkite, kad vaikai neišbėgtų į kelią, misis Krid. Juo be paliovos važinėja sunkvežimiai.
Trinktelėjo furgono durelės, iš kabinos iššoko krovikai ir pasuko link namo.
Elė, spėjusi nuklysti į šalį, staiga šūktelėjo:
— O kas ten, tėveli?
Luisas, jau ėjęs pasitikti krovikų, atsisuko į dukterį. Lauko pakrašty, kur baigėsi veja ir žėlė aukšta nešienaujama žolė, matėsi ištryptas maždaug keturių pėdų pločio takas. Jis kilo į kalvą, suko pro žemą krūmyną ir beržų guotą, o ten dingo iš akių.
— Manyčiau, kažkoks takelis, — atsakė mergaitei Luisas.
— A, šitas, — šypsodamasis tarė Krendolas. — Kada nors papasakosiu tau apie jį, panyte. O dabar eime pas mane, pagydysime tavo broliuką. Gerai?
— Gerai, — sutiko Elė ir viltingai pridūrė: — Ar valgomoji soda gelia?
4
Krendolas atnešė raktus, bet per tą laiką Luisas surado savuosius. Pirštinių skyrelio šone buvo tarpas, ir dėžutė įkrito prie laidų. Luisas ištraukė ją ir įleido į namą krovikus. Krendolas atidavė jam atsarginius raktus. Jie buvo suverti ant seno, patamsėjusio metalinio žiedo. Luisas padėkojo seniui ir išsiblaškęs įsimetė raktus į kišenę. Jis stebėjo, kaip krovikai neša vidun dėžes, virtuvės spinteles, komodas ir kitokius rakandus, kuriuos jiedu su Reičele įsigijo per dešimt bendro gyvenimo metų. Dabar, išplėšti iš savo įprastų vietų, jie atrodė tokie apgailėtini. Tik šlamšto prigrūstos dėžės, pagalvojo Luisas ir staiga pasijuto liūdnas ir prislėgtas — tikriausiai šitą jausmą žmonės ir vadina namų ilgesiu.
— Išrautas su šaknimis ir persodintas, — pratarė Krendolas, netikėtai išdygęs šalia. Luisas net pašoko.
— Kalbate taip, tarsi jums būtų pažįstamas šitas jausmas, — atsakė Luisas.
— Ne, nieko panašaus. — Krendolas prisidegė cigaretę — ššš! — sušnypštė degtukas, ryškiai žybtelėdamas ankstaus vakaro sutemose. — Tą namą anapus kelio pastatė mano tėvas. Ten jis parsivedė žmoną, ir ten ji 1900 metais pagimdė vaiką. Tas vaikas buvau aš.
— Vadinasi jums...
— Aštuoniasdešimt treji, — užbaigė senis.
Luisas beveik apsidžiaugė, kad Krendolas nepasakė „dar tik aštuoniasdešimt treji“, nes negalėjo pakęsti tokio maivymosi.
— Jūs atrodote kur kas jaunesnis, — tarė jis.
Krendolas gūžtelėjo pečiais.
— Kad ir kaip ten būtų, bet aš nugyvenau čia visą gyvenimą. Kai Valstijos įstojo į Didįjį karą, mane pašaukė į kariuomenę. Bet nukeliavau tik iki Bajono Niudžersio valstijoje. Bjauri vieta. Jau 1917-aisiais tai buvo bjauri vieta. Džiaugiausi grįžęs namo. Čia vedžiau savo Normą, dirbau geležinkelyje, čia mes visą laiką ir gyvenome. Bet aš daug prisižiūrėjau ir neišvykdamas iš Ladlou. Labai daug.
Krovikai sustojo prie sandėlio durų, nešini spyruokliniais čiužiniais nuo didelės dvigulės Kridų lovos.
— Kur nešti, misteri Kridai?
— Į viršų... Luktelėkite, aš pats parodysiu. — Jis žengė link krovikų, paskui stabtelėjo ir atsigręžė į Krendolą.
— Eikite, eikite, — šypsodamasis paragino senis. — Aš pažiūrėsiu, kaip sekasi jūsiškiams. Vėliau atsiųsiu juos atgal. O dabar nebetrukdysiu jums. Bet persikraustymas — nelengvas darbas, po jo neprošal praskalauti gerklę. Paprastai apie devynias aš sėdžiu verandoje, geriu alų. Mėgstu stebėti, kaip užslenka naktis. Kartais ir Norma pasėdi su manimi. Jei sugalvosite, ateikite.
— Ačiū, gal ir ateisiu, — padėkojo Luisas, nė neketindamas to daryti. Jis jau numanė, kas seks po apsilankymo — neoficialus (ir nemokamas) Normos sveikatos patikrinimas. Luisui patiko Krendolas, patiko jo kreiva šypsena, jo paprasta šneka, jankio akcentas, veliantis žodžių galūnes, bet maloniai lėtas ir tingus. Krendolas atrodė geras žmogus, bet gydytojai greitai nusivilia žmonėmis. Anksčiau ar vėliau net ir geriausias draugas paprašo tavęs medicininio patarimo. O senių prašymams nebus galo. — Bet nelaukite manęs, jei ilgai neateisiu. Mums buvo pragariška diena.
— Aš tik norėjau pasakyti, kad galite bet kada užsukti pas mus be raštiško pakvietimo, — atsakė Krendolas. Ir kažkas jo kreivoje šypsenoje bylojo, kad senis puikiai permanė Luiso mintis.
Prieš eidamas pas krovikus, Luisas dar akimirką stebėjo jį. Krendolas nužingsniavo lengvai ir tiesiai, tarsi jam būtų tik šešiasdešimt, o ne virš aštuoniasdešimties. Ir Luisas pirmąkart pajuto seniui gilią simpatiją.
5
Apie devynias krovikai išvažiavo. Elė ir Geidžas, abu mirtinai išvargę, užmigo savo naujuosiuose kambariuose. Geidžas miegojo lovelėje, Elė ant čiužinio, padėto tiesiai ant grindų. Ją supo kalnai dėžių, pilnų milijardų spalvotų pieštukų, kurių dauguma buvo nulūžę ar atbukę, „Sesami Strit“ žurnalų, knygelių su spalvotais paveikslėliais, drabužių ir dar dievai žino ko. Aišku, Čerčas gulėjo šalia. Katinas taip pat miegojo. Iš jo gerklės gilumos sklido kimus urzgimas — artimiausias murkimui garsas, kokį tik galėjo išgauti tas padaras.
Reičelė visą vakarą vaikščiojo po namus su Geidžu ant rankų žiūrėdama, kur krovikai sustatė baldus, galvodama, kaip ką perstatyti, sukeisti, sudėti. Luisas nepametė čekio; popierėlis visą laiką gulėjo Luiso marškinių kišenėje kartu su penkiomis dešimtinėmis, atidėtomis arbatpinigiams. Kai darbininkai pagaliau iškrovė furgoną, Luisas ištiesė jiems čekį ir pinigus, linktelėjo atsakydamas į padėką, pasirašė gavimo kvitą ir kurį laiką dar pastovėjo verandoje. Jis žiūrėjo, kaip krovikai grįžta į savo didelį sunkvežimį, ir galvojo, kad jie tikriausiai sustos Bangore ir išgers po porą skardinių alaus gerklėms praskalauti. Nuo poros skardinių ir jis neatsisakytų. Luisas prisiminė Džado Krendolo pasiūlymą.
Читать дальше