Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Kodėl uždraudė?

— Dėl pasiutligės, — paaiškino Krendolas. — Meine padažnėjo susirgimų pasiutlige. Prieš porą metų miestelyje pasiuto senbernaras ir nužudė keturis žmones. Siaubinga istorija. Šuo buvo neskiepytas. Jeigu tie kvailiai, jo šeimininkai, būtų laiku paskiepiję šunį, nieko panašaus nebūtų atsitikę. Tačiau meškėną ar skunsą galite skiepyti nors du kartus per metus, ir vis tiek niekas jums negarantuos, kad gyvulėlis nesusirgs. Bet Raiderių berniukų meškėnas buvo iš tų, kuriuos senbuviai vadina „širdukais“. Tas padaras atlinguodavo tiesiai prie tavęs — viešpatėliau, koks jis buvo riebus! — ir lyžtelėdavo veidą tarsi šuo. Berniukų tėvas suplojo nemenką sumelę veterinarui, kad tas išromytų meškėną ir nušlifuotų jam nagus.

Raideris dirbo IBM Bangoro filiale. Prieš penkerius metus visa šeima išsikėlė į Koloradą... o gal prieš šešerius. Keista, kai pagalvoji, kad tiedu vaikai dabar jau suaugę, gal net jau turi vairuotojų teises... Ar jie labai gedėjo meškėno? Manyčiau, kad labai. Matis Raideris taip ilgai verkė, kad jo motina net išsigando ir norėjo vežti jį pas daktarą. Tikriausiai dabar jie jau susitaikė su netektimi, bet niekada neužmirš savo augintinio. Vaikai niekada neužmiršta mylimų gyvulėlių, žuvusių kelyje.

Luisas prisiminė Elę, — tokią, kokią ją matė šįvakar, — miegančią su kojūgalyje kimiai murkiančiu Čerču.

— Mano duktė turi katiną, — tarė jis. — Vinstoną Čerčilį. Trumpumo dėlei mes vadiname jį Čerču.

— Ar jie traukia jį valkiotis?

— Atsiprašau? — nesuprato Luisas.

— Ar kiaušai traukia jį valkiotis, ar jau nupjauti?

— Ne, — atsakė Luisas, — nenupjauti.

Tiesą sakant, jau Čikagoje Kridai turėjo dėl to nemalonumų. Reičelė norėjo, kad Čerčą kastruotų, buvo net susitarusi su veterinaru, tačiau Luisas griežtai pasipriešino. Net dabar jis dorai nežinojo kodėl. Čia netiko toks paprastas ir kvailas paaiškinimas, esą Luisas lygino savo vyriškumą su dukters katino vyriškumu. Arba kad jis nesutiko kastruoti Čerčo todėl, jog to norėjo stora Kridų kaimynė, kuriai Čerčas nustumdavo dangčius nuo šiukšlių kibirų. Žinoma, tai irgi turėjo įtakos Luiso apsisprendimui. Tačiau viską nulėmė miglota, bet stipri nuojauta, kad po kastracijos katinas neteks to, ką pats Luisas labiausiai vertino jame — pramuštgalviško žalių akių blizgesio. Galiausiai jis pareiškė Reičelei, kad kaime jie nebeturės dėl Čerčo rūpesčių. Ir štai kaime Luisas sutinka Džadą Krendolą, kuris tvirtina, jog Ladlou tenka skaitytis su 15 plentu, ir klausia, ar jo katinas išromytas. Žvelk į tai su ironija, daktare Kridai, negadink sau kraujo.

— Jumis dėtas, aš nuvežčiau katiną pas veterinarą, — tęsė senis, gesindamas cigaretę tarp nykščio ir smiliaus. — Išromytas katinas netenka noro bastytis po apylinkes. Jeigu jis be paliovos lakstys per kelią, laimė sykį nusisuks nuo jo, ir vargšas baigs gyvenimą kaip Raiderių vaikų meškėnas, mažojo Timio Deslerio kokerspanielis ar misis Bredlei papūgėlė. Aišku, papūgėlė žuvo ne po ratais — ji tiesiog vieną gražią dieną užvertė kojeles.

— Aš įsidėmėsiu jūsų patarimą, — tarė Luisas.

— Įsidėmėkite. — Krendolas atsistojo. — Kaip alus? Gal aš vis tik nueisiu atnešti žiurkinio?

— Ne, dėkui, daugiau nebegersiu, — atsakė Luisas, taip pat stodamasis iš krėslo. — Man jau metas namo. Rytoj laukia sunki diena.

— Darbas universitete?

Luisas linktelėjo.

— Jaunimėlis susirinks tik už dviejų savaičių, bet iki to laiko turiu išsiaiškinti, kas ir kaip.

— Aišku, jei nežinosite, kur padėtos tabletės, galite susilaukti bėdos. — Krendolas ištiesė ranką, ir Luisas atsargiai ją paspaudė, turėdamas omeny senus kaulus. — Galite užeiti bet kurį vakarą, — pakvietė senis. — Norėčiau, kad susipažintumėte su mano Norma. Jai tai būtų malonu.

— Ateisiu, — prižadėjo Luisas. — Labai džiaugiuosi sutikęs jus.

— Aš taip pat. Jūs tikrai įsikursite čia. Galbūt net ilgesniam laikui.

— Tikiuosi.

Luisas nužingsniavo nelygiai išklotu takeliu link plento. Teko palaukti, kol Baksporto kryptimi pravažiuos dar vienas sunkvežimis, o paskui jį penkios lengvosios. Tada jis atsisveikindamas kilstelėjo ranką, perėjo gatvę (kelią, vėl priminė jis sau) ir nužingsniavo į savo naujuosius namus.

Buvo tylu, visi miegojo. Elė, sakytum, nė nepasijudino per tą laiką, kol Luisas svečiavosi pas Krendolą. Geidžas gulėjo savo lovelėje jam labiausiai būdinga poza — išsitiesęs ant nugaros, buteliuką pasidėjęs taip, kad būtų lengva pasiekti. Luisas stovėjo ir žiūrėjo į sūnų, ir jo širdis prisipildė be galo stiprios, beveik pavojingai stiprios meilės. Jis įtarė, kad dalį to jausmo sudaro paprasčiausias namų ilgesys — gerai pažįstamų Čikagos vietų ir veidų ilgesys, gedėjimas viso to, kas dingo, ką sunaikino didžiulis atstumas — taip išskyrė, tarytum ta praeities dalis niekada ir neegzistavo. Dabar žmonės kur kas dažniau kilnojasi iš vietos į vietą negu tais laikais... tais laikais įsikurdavo visam gyvenimui. Taip, šiuose senio žodžiuose nemaža tiesos.

Luisas priėjo arčiau lovelės. Niekas dabar jo nematė, net Reičelė, todėl jis pakštelėjo sau į pirštus, prakišo juos pro lovelės strypus ir atsargiai pridėjo prie vaiko skruosto.

Geidžas kažką numykė ir apsivertė ant šono.

— Saldžių sapnų, mažyli, — tarė Luisas.

***

Jis tyliai nusirengė ir įsmuko į lovą, kurią tą naktį atstojo du atskiri čiužiniai, sudėti kartu ant grindų. Luisas juto, kaip tirpsta dienos įtampa. Reičelė net nekrustelėjo. Neišpakuotos dėžės vaiduokliškai dūlavo kambaryje.

Prieš užmigdamas Luisas pasirėmė ant alkūnės ir pažvelgė pro langą. Jų miegamojo langai buvo gatvės pusėje, ir jis matė Krendolų namą anapus kelio. Buvo pernelyg tamsu, ir žmogaus figūros nesimatė, — mėnesėtą naktį matytųsi, — bet Luisas įžiūrėjo cigaretės žiburėlį. Tebesėdi, pagalvojo Luisas. Galbūt jis dar ilgai neis gulti. Seniai išvis prastai miega. Gal budi.

Bet kuriems galams?

Su ta mintimi Luisas nugrimzdo į miegą. Ir sapnavo, kad jis Disneilende vairuoja didelį baltą furgoną su raudonu kryžiumi ant šono. Geidžas sėdėjo šalia, ir sapne Geidžui buvo mažiausiai dešimt metų. Čerčas tysojo ant baltojo furgono prietaisų skydo ir žiūrėjo į Luisą ryškiai žaliomis akimis. O pagrindinėje gatvėje prie 1880-ųjų traukinių stoties stovėjo Peliukas Mikis ir spaudė rankas aplink jį susibūrusiems vaikams — jo didžiulės baltos pirštinės tiesiog prarydavo mažas patiklias rankeles.

7

Dvi savaites po atvykimo Kridų šeima neturėjo kada nė atsikvėpti. Luisas visa galva pasinėrė į savo naująjį darbą (o kas bus, kai universiteto miestelį užtvindys dešimt tūkstančių studentų, kurių dauguma nesibodi narkotikų ir alkoholio, vieni serga venerinėmis ligomis, kiti pernelyg pasinėrę į mokslus ar puolę į depresiją — mat pirmą kartą paliko gimtus namus; ir dar dešimtys, — daugiausia merginos, — visiškai praradę apetitą). Taigi Luisas ėmė vadovauti universiteto Medicinos Tarnybai, o Reičelė pradėjo šeimininkauti namuose.

Geidžas „gaudė zuikius“ vieną po kito, pamažu apsiprasdamas su nauja aplinka. Kurį laiką buvo neįmanoma laiku jį paguldyti, jis pabusdavo naktimis. Bet įpusėjus antrai Kridų gyvenimo Ladlou savaitei, mažylis vėl kietai išmiegodavo visą naktį. Tik Elė, kurios naujoje vietoje laukė pradžios mokykla, nuolat atrodė pernelyg susijaudinusi ir įdirgusi. Mergaitė tai ilgai kikendavo į kumštelį, tai pusei dienos puldavo į beveik klimakterinę depresiją arba imdavo svaidyti žaibus dėl vieno jai pasakyto žodžio. Visa tai baigsis, tvirtino Reičelė, kai tik vaikas pamatys, jog mokykla ne tokia jau baisi, kaip ji mano. Luisas pritarė žmonos nuomonei. O šiaip jau Elė buvo tokia, kaip visada — meilutė.