Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Kai jiedu su Reičele susėdo virtuvėje prie stalo, Luisas pastebėjo tamsius ratilus po žmonos akimis.

— Tu verčiau gultum, — tarė jis.

— Gydytojo nurodymai? — šyptelėjo Reičelė.

— Aha.

— Gerai, — stodamasi atsakė ji. — Visai nusivariau nuo kojų. Ir Geidžas gali naktį prabusti. Eisi su manimi?

Luisas dvejojo.

— Gal kiek vėliau. Tas seniokas anapus gatvės...

— Kelio. Čia, kaime, reikia sakyti „kelio“. O Džadsonas Krendolas tikriausiai pasakytų „klias“.

— Gerai, anapus klio. Jis kvietė mane išgerti alaus. Gal nueisiu. Siaubingai pavargau, bet vargu ar galėsiu užmigti.

Reičelė nusišypsojo.

— Vizitas baigsis tuo, kad tu paprašysi Normos Krendol pasakyti, kur jai skauda ir ant kokio čiužinio ji miega.

Luisas nusijuokė. Argi ne juokinga, pagalvojo jis, kad po kurio laiko žmonos išmoksta skaityti vyrų mintis. Juokinga ir baugu.

— Senis atėjo, kai mums reikėjo pagalbos, — pasiteisino Luisas. — Kodėl aš negalėčiau padaryti jam paslaugos?

— Mainų sistema?

Luisas tik gūžtelėjo pečiais nenorėdamas, o ir nežinodamas, kaip pasakyti žmonai, kad Krendolas patiko jam iš pirmo žvilgsnio.

— Matei jo žmoną?

— Labai maloni moteriškė, — atsakė Reičelė. — Geidžas sėdėjo jai ant kelių. Aš net nustebau: vaikui buvo sunki diena, o jis, pats žinai, negreit pripranta prie naujų žmonių net ir normaliomis aplinkybėmis. Ir dar misis Krendol davė Elei pažaisti lėlę.

— O kokia, tavo manymu, jos sveikata?

— Prasta.

— Sėdi krėsle su ratukais?

— Ne... bet vaikšto labai lėtai, o pirštai... — Reičelė kilstelėjo savo grakščią plaštaką ir sulenkė pirštus, demonstruodama paukščio koją. Luisas linktelėjo. — Na, gerai, bet ilgai neužsibūk ten, Luisai. Man baugu svetimuose namuose.

— Netrukus jie nebeatrodys svetimi, — atsakė Luisas ir pabučiavo žmoną.

6

Luisas grįžo iš kaimynų gerokai susigėdęs. Niekas neprašė jo apžiūrėti Normos Krendol. Kai Luisas perkirto gatvę ( klią , priminė jis sau), šeimininkė jau buvo atsigulusi. Neryškus Džado siluetas tamsavo už verandos užuolaidų. Supamasis krėslas jaukiai girgždėjo į seną linoleumą. Luisas pabarbeno į duris, aptrauktas tinkleliu nuo vabzdžių, ir tas draugiškai sutarškėjo į staktą. Vasaros nakties tamsoje Krendolo cigaretė žibėjo kaip didelis taikus jonvabalis. Iš pritildyto radijo imtuvo sklido reportažas apie „Red Sox“ rungtynes. Ir Luisui susidarė keistas įspūdis, jog jis grįžo namo.

— Taip ir maniau, kad tai jūs, — prašneko Krendolas.

— Tikiuosi, kad jūs rimtai kalbėjote apie alų, — tarė Luisas, žengdamas vidun.

— O, apie alų aš visada kalbu tik rimtai, — atsakė Krendolas. — Žmogus, juokaujantis apie alų, užsigyvena priešų. Sėskitės, daktare. Aš kaip tik pastačiau į ledą dar porą skardinių.

Krendolų veranda buvo ilga ir siaura, apstatyta ratano baldais. Luisas nugrimzdo į vieną iš krėslų ir nusistebėjo jo patogumu. Jam iš kairės stovėjo metalinis kibirėlis su ledo kubeliais ir keliomis skardinėmis alaus „Blek Leibl“. Luisas paėmė vieną.

— Ačiū, — padėkojo jis ir atsikimšo skardinę. Du pirmi gurkšniai nubėgo gerkle kaip tikra palaima.

— Nėra už ką, — atsakė Krendolas. — Tikiuosi, daktare, kad jūsų gyvenimas čia susiklostys sėkmingai.

— Amen, — užbaigė Luisas.

— Klausykite, jei norite traškučių ar dar ko, galiu atnešti. Turiu ir kampą žiurkinio.

— Kampą ko?

— Sūrio, — prajukęs paaiškino senis.

— Dėkui, bet užteks alaus.

— Na, tada tegu sau guli. — Krendolas patenkintas atsirūgo.

— Jūsų žmona jau nuėjo miegoti? — paklausė Luisas, pats stebėdamasis, kas jį tempia už liežuvio.

— Taigi. Būna, kad ji pasėdi su manimi. Būna, kad ne.

— Artritas labai kamuoja ją?

— O jums teko girdėti apie tokį, kuris nekamuoja? — paklausė Krendolas.

Luisas papurtė galvą.

— Manyčiau, skausmai dar pakenčiami, — tarė senis. — Norma retai kada skundžiasi. Gera senutė ta mano Norma. — Jo balsas išdavė stiprų ir neslepiamą prisirišimą.

Lauke 15 plentu nudundėjo benzovežis, toks didelis ir ilgas, kad akimirkai užstojo Luiso namą kitoje kelio pusėje. Ant mašinos šono bolavo vos įskaitomas prieblandoje užrašas „ORINKO“.

— Tai bent milžinas, — nusistebėjo Luisas.

— “Orinko“ — tai cheminių trąšų gamykla netoli Oringtono, — paaiškino Krendolas. — Mašinos nuolatos zuja pirmyn atgal — benzovežiai, savivarčiai, lengvosios: žmonės vyksta į darbą Bangore ar Breveryje, o vakare grįžta namo. — Senis papurtė galvą. — Tik tai man ir nepatinka Ladlou. Velniškas kelias. Jokios ramybės nei dieną, nei naktį. Važiuoja ir važiuoja. Kartais pažadina Normą. Po velnių, kartais net mane pažadina, o aš miegu kaip užmuštas.

Luisas, kuriam naujoji vieta atrodė pasakiškai rami, palyginus su nuolatiniu Čikagos ūžimu, tik linktelėjo galva.

— Bet vieną dieną arabai nustos tiekę naftą, ir bus galima kelio vidurio linijoje auginti sanpaulijas.

— Gal ir jūsų tiesa. — Luisas užsivertė skardinę ir nustebo pamatęs, kad ji tuščia.

Krendolas nusijuokė.

— Čiupkite dar vieną, daktare.

Luisas padvejojęs sutiko.

— Gerai, bet tik vieną. Reikia eiti namo.

— Suprantama. Persikraustymas — ne juokų darbas.

— Tikrai, — pritarė Luisas.

Kurį laiką jiedu sėdėjo tylėdami. Tačiau net tyla atrodė jauki, tarsi abu žmonės pažinotų vienas kitą jau daugelį metų. Luisas skaitė knygose apie šį jausmą, bet pats iki šiol dar nebuvo patyręs nieko panašaus. Dabar jis gėdijosi savo minčių apie nemokamą medicininę apžiūrą.

Plentu prariaumojo sunkvežimis, žybčiodamas šviesomis lyg žvaigždėmis.

— Velniškas kelias, — pakartojo Krendolas mąsliai, beveik vangiai, ir vėl atsisuko į Luisą. Jo raukšlėtos lūpos nežymiai šypsojosi. Įsikišęs cigaretę į vieną šypsenos kampą, senis čirkštelėjo degtuką į nykščio nagą. — Prisimenate taką, apie kurį klausė jūsų mergytė?

Akimirką Luisas nesuprato, apie ką kalba Krendolas. Tą vakarą Elė klausinėjo nenutildama, kol pagaliau užmigo. Paskui prisiminė: platus takas lauke, vingiuojantis tolyn pro medžių guotą ir dingstantis už kalvos.

— Prisimenu. Jūs dar prižadėjote Elei kada nors papasakoti apie jį.

— Prižadėjau ir papasakosiu, — užtikrino Krendolas. — Tas takas maždaug pusantros mylios eina mišku. Vietiniai vaikai, gyvenantys palei 15 plentą ir Centrinį kelią, prižiūri, kad jis neužželtų. Vaikai atvažiuoja ir išvažiuoja... Dabar žmonės kur kas dažniau kilnojasi iš vietos į vietą negu tais laikais, kai aš buvau mažas — tada įsikurdavo visam gyvenimui. Bet jie tikriausiai papasakoja vieni kitiems apie taką. Kiekvieną pavasarį susirenka nemažas būrys vaikigalių ir nupjauna žolę. Rūpinasi juo visą vasarą. Ne visi suaugę miestelėnai žino tą keliuką — daugelis, aišku, žino, bet ne visi, toli gražu ne visi. Tačiau nėra tokio vaiko, kuris nežinotų. Galiu kirsti lažybų.

— O jūs žinote, kur jis veda?

— Į naminių gyvulėlių kapines, — atsakė Krendolas.

— Naminių gyvulėlių kapines? — nustebęs pakartojo Luisas.

— Gal ir keistai skamba, bet čia nėra nieko keisto, — tęsė Krendolas, supdamasis krėsle ir rūkydamas. — Tai vis plentas kaltas. Jis pražudo daugybę gyvulių. Dažniausiai po ratais patenka šunys ir katės, bet ne tik jie. Vienas iš didžiųjų „Orinko“ sunkvežimių pervažiavo Raiderių vaikų meškėną. Tai buvo... gal 1973, o gal ir dar seniau. Tikrai dar prieš tai, kai valdžia uždraudė laikyti meškėnus ir skunsus.