Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas beveik kas vakarą nueidavo pas Džadą Krendolą vienai dviem skardinėms alaus. Maždaug tuo pat metu, kai Geidžo miego grafikas vėl nusistovėjo, Luisas ėmė pats atsinešinėti alų — po vieną pakelį kas antrą, trečią vakarą. Jis susipažino su Norma Krendol, malonia, širdinga moteriške, kenčiančia nuo reumatinio artrito — bjauraus įsisenėjusio artrito, kuris taip dažnai varo į neviltį pagyvenusius žmones, šiaip jau atrodančius visiškai sveikai. Tačiau Norma nepasidavė ligai, neiškėlė baltos vėliavos — tegu skausmas pabando ją įveikti, jei pajėgs. Luiso manymu, ji galėjo ištempti dar penkerius septynerius, nors ir ne ypač komfortiškus, bet vaisingus metus.

Sulaužydamas nusistovėjusius įpročius, Luisas savo iniciatyva patikrino senutės sveikatos būklę, peržvelgė jos gydytojo išrašytus receptus ir įsitikino, kad ji vartojo kaip tik tuos vaistus, kurių ir reikėjo. Luisas net nusivylė, kad niekuo daugiau negali padėti Normai. Daktaras Veibridžas kontroliavo Normos Krendol ligą, kiek tai buvo įmanoma, palikdamas moteriai staigaus pasveikimo viltį. Maža viltis buvo, tačiau per daug pasikliauti ja nederėjo. Reikia išmokti susitaikyti su esama padėtimi, antraip užbaigsi gyvenimą mažoje baltoje palatoje, iš kur laiškai namo rašomi bukais spalvotais pieštukais.

Reičelei taip pat patiko Norma. Abi moterys sutvirtino draugystę, apsikeisdamos patiekalų receptais, kaip berniūkščiai kad keičiasi beisbolo programėlėmis — pradėjo nuo Normos Krendol obuolių pyrago ir Reičelės befstrogeno. Normą tiesiog pakerėjo abu Kridų vaikai, ypač Elė, kuri, anot senutės, suaugusi turėjo tapti tikra „senų laikų gražuole“. Dar gerai, tą naktį lovoje Luisas šnipštelėjo Reičelei, kad ne tikru „širduku meškėnu“. Reičelė taip nusikvatojo, kad net išleido dujas, o po to jie abu juokėsi taip ilgai ir garsiai, kad pažadino gretimame kambaryje miegantį Geidžą.

Taip atėjo toji diena, kai Elė pirmą kartą išsiruošė į mokyklą. Luisas, jau puikiai perpratęs ligoninės darbą ir tvarką, pasiėmė laisvadienį (beje, ligoninė tuo metu buvo visiškai tuščia: paskutinė pacientė, susilaužiusi koją per studentų sąjungos šventę, išvyko namo prieš savaitę). Jis stovėjo ant vejos šalia Reičelės, laikydamas ant rankų Geidžą, kai didelis geltonas autobusas išsuko iš Centrinio kelio ir atlingavo prie Kridų namo. Priekinės durys prasivėrė, ir į šaltą rugsėjo orą išsiveržė daugiabalsio vaikų choro klegesys.

Elė per petį metė į tėvus keistą skausmingą žvilgsnį, tarsi klausdama, ar dar galima užkirsti kelią šiam neišvengiamam procesui. Bet tikriausiai tai, ką ji perskaitė tėvų akyse, įtikino mergaitę, kad sustoti nebeįmanoma, kad tolesnė eiga, pradedant šia pirma diena, nebesustabdoma — kaip Normos Krendol artritas. Elė nusisuko ir užlipo laipteliais į autobusą. Durys drakoniškai šnypšdamos užsitrenkė, ir autobusas nuvažiavo. Reičelė pratrūko raudoti.

— Nereikia, dėl Dievo, — ėmė raminti ją Luisas, tačiau ir pats sunkiai tramdė ašaras. — Jos nebus tik pusę dienos.

— Pusė dienos — tai pakankamai daug, — atsakė Reičelė trūkčiojančiu balsu ir dar garsiau pravirko. Luisas apglėbė žmoną, ir Geidžas tučtuojau pasinaudojo galimybe patogiau įsitaisyti, apkabindamas abiejų tėvų kaklus. Paprastai Reičelei verkiant apsiašarodavo ir mažylis. Bet šįkart berniukas tylėjo. Dabar visas mūsų dėmesys bus skiriamas jam, pagalvojo Luisas. Ir jis tai puikiai supranta.

***

Kridai su nerimu laukė Elės, gerdami puodelį po puodelio kavos ir spėliodami, kaipgi jai dabar sekasi.

Luisas nuėjo į galinį kambarį, kur ketino įsirengti sau kabinetą, ir porą valandų prasitrynė ten, dėliodamas popierius iš vienos vietos į kitą, bet nieko doro taip ir nenuveikė. Reičelė paruošė priešpiečius absurdiškai anksti.

Kai penkiolika minučių po dešimtos suskambo telefonas, Reičelė prišoko prie aparato anksčiau, nei pasigirdo antras signalas, ir be kvapo atsiliepė: „Alio?“ Luisas sustingo virtuvės ir kabineto tarpdury. Jis neabejojo, kad tai skambina Elės mokytoja: dabar ji pasakys, kad mergaitė, jos manymu, negali lankyti mokyklos; bendrojo lavinimo mokyklos skrandžiui Elė pasirodė nevirškinama. Tačiau skambino Norma Krendol: Džadas baigiąs rinkti kukurūzų derlių, ir Kridai, jei nori, gali paimti kokią dešimtį burbuolių. Luisas išsiruošė pas kaimynus, pasiėmęs krepšį pirkiniams, o nuėjęs papriekaištavo Džadui, kodėl tas nepaprašė jo į talką.

— A, kiek čia jo yra, to derliaus, nė šūdo nevertas, — atsakė Džadas.

— Prašau man girdint nevartoti tokių žodžių, — pasipiktino Norma. Ji kaip tik žengė į verandą su šaldyta arbata ant senoviško kokakolos padėklo.

— Labai gailiuosi, brangioji.

— Jis nė trupučio nesigaili, — pasiskundė Norma Luisui ir atsisėdo, nenorom susiraukdama iš skausmo.

— Mačiau, kaip Elė įlipo į mokyklos autobusą, — tarė Džadas, užsirūkydamas cigaretę.

— Jai ten patiks, — pridūrė Norma. — Beveik visiems vaikams patinka.

Beveik, liūdnai pagalvojo Luisas.

***

Bet Elei tikrai patiko mokykloje. Vidurdienį ji grįžo namo šypsodamasi ir švytinti, su žydra šventine suknele, dailiai pasipūtusia virš nudaužytų keliukų (ant vieno kelio raudonavo šviežias įdrėskimas), su atsirišusiu bateliu, be vieno kaspino plaukuose. Mergaitė nešėsi rankoje piešinį, vaizduojantį du vaikus, o gal du vaikščiojančius kranus, ir visa gerkle šaukė:

— Mes dainavome „Senąjį Makdonaldą“! Mama! Tėte! Mes dainavome senąjį „Makdonaldą“, tą patį, kurį dainuoja Karsters gatvės mokykloje!

Reičelė žvilgtelėjo į Luisą, kuris sėdėjo ant palangės pasisodinęs ant kelių Geidžą. Mažylis jau beveik miegojo. Reičelė tuoj pat nusisuko, bet Luisas spėjo pastebėti jos akyse liūdesį, ir akimirkai jį patį užliejo tiesiog paniškos baimės banga. Mes senstame, pagalvojo Luisas, štai kas. Senstame, kaip ir visi kiti. Elė nueis savo keliu... o mes savo.

Mergaitė prišoko prie tėvo, mėgindama vienu metu parodyti jam ir piešinį, ir naująjį įdrėskimą, ir dar papasakoti apie „Senąjį Makdonaldą“ bei misis Berimen. Čerčas sukinėjosi aplinkui, glaustydamasis apie jos kojas, ir Elė tik kažkokio stebuklo dėka neparvirto.

— Ša, — nutildė Luisas dukterį ir pabučiavo ją. Geidžas užmigo, nekreipdamas dėmesio į visuotinį subruzdimą. — Leisk man tik paguldyti į lovą mažylį, ir tada aš viską išklausysiu.

Jis ėmė lipti laiptais, ant kurių įkypai krito karšti rugsėjo saulės spinduliai. Bet viršuje jį staiga persmelkė tokia siaubinga nelaimės nuojauta, kad Luisas net sustojo — sustingo vietoje ir nustebęs apsidairė nesuprasdamas, kas čia jam dabar pasivaideno. Jis tvirtai prisiglaudė vaiką prie krūtinės, beveik prisispaudė, ir Geidžas nepatenkintas pasimuistė. Luiso rankų ir nugaros oda pašiurpo.

Kas čia dedasi? klausė jis savęs sumišęs ir išsigandęs. Širdis daužėsi krūtinėje, galvos oda tarsi susitraukė ir tapo per ankšta kaukolei, į akis plūstelėjo adrenalinas. Luisas žinojo, kad žmogaus akys tikrai išsiplečia iš baimės; tiksliau pasakius, net ne išsiplečia, o išsprogsta, pakilus kraujo spaudimui ir tuo pačiu hidrostatiniam galvos smegenų skysčio spaudimui. Kas tai, velniai rautų? Vaiduokliai? Viešpatie, prie manęs tarytum prisilietė kažkas, ką aš beveik mačiau.

Apačioje trinktelėjo verandos durys.

Luisas Kridas pašoko ir vos nesuriko, bet paskui tik nusijuokė. Aišku, jis paprasčiausiai praėjo pro vieną iš „šaltųjų kišenių“ — taip šį reiškinį vadina psichologai. Nei daugiau, nei mažiau. Taip kartais atsitinka, štai ir viskas. Ką Skrudžas pasakė Džeikobo Marlio šmėklai? Galbūt jūs esate tik nesuvirškintas vakarienės kąsnis ir atsiradote ne tiek iš kapinių, kiek iš aštraus padažo.