Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Tikriausiai šie žodžiai kur kas teisingesni, — tiek fiziologine, tiek psichologine prasme, — negu manė Čarlzas Dikensas. Šmėklos neegzistuoja. Bent jau Luisui neteko jų sutikti. Per savo karjeros laiką jis konstatavo dviejų dešimčių žmonių mirtį ir nė karto nepastebėjo, kad kūną paliktų siela.

Luisas nunešė Geidžą į jo kambarį ir paguldė į lovelę. Bet užklojęs sūnų antklode, vėl pajuto šiurpulius nugaroje ir nei iš šio, nei iš to prisiminė savo dėdės Karlo prekių pavyzdžių demonstravimo salę. Ten nebuvo nei naujų automobilių, nei moderniausių televizorių, nei indų plovimo mašinų su stiklinėmis sienelėmis, pro kurias galima stebėti magišką putos veikimą. Tik dėžės su pakeltais dangčiais, o virš kiekvienos rūpestingai pritemdyta lemputė. Luiso tėvo brolis buvo laidotuvių biuro savininkas.

O Dieve, kam tu siunti tokius siaubus! Eikit šalin! Nešdinkitės!

Luisas pabučiavo sūnų ir nusileido žemyn išklausyti Elės pasakojimo apie tai, kaip jai sekėsi didelių vaikų mokykloje.

8

Šeštadienį, pasibaigus pirmajai Elės mokslo savaitei ir likus vienai dienai iki studentų sugrįžimo į universiteto miestelį, Džadas Krendolas perėjo gatvę ir nudrožė link Kridų. Visa Kridų šeimyna tuo metu buvo susirinkusi pievelėje priešais namą. Elė, ką tik nulipusi nuo dviračio, gėrė šaldytą arbatą. Geidžas ropinėjo po žolę, tyrinėdamas vabaliukus, o gal net ir valgydamas juos. Geidžui neturėjo reikšmės proteino kilmė.

— Sveiki, Džadai, — stodamasis pasisveikino Luisas. — Tuoj atnešiu jums kėdę.

— Nereikia. — Džadas mūvėjo džinsus, vilkėjo darbinius marškinius atviru kaklu ir avėjo žalius guminius batus. Jis pasisuko į Elę. — Tau dar nepraėjo noras pažiūrėti, kur veda tas takelis, Ele?

— Ne! — Mergaitė tučtuojau pašoko. Jos akys sužibo. — Džordžas Bakas mokykloje sakė man, kad ten naminių gyvulėlių kapinės. Aš jau sakiau mamai, bet ji liepė palaukti jūsų, nes jūs tiksliai žinote, kur jos yra.

— Žinau, — patvirtino Džadas. — Jei tavo tėveliai sutinka, mes galime dabar nueiti tenai. Tik apsiauk guminius batus. Takas gerokai patižęs.

Elė nulėkė į namą.

Džadas patenkintas žvelgė jai pavymui.

— Gal ir jūs eisite, Luisai? — paklausė jis.

— Žinoma, — atsakė Luisas ir pasisuko į Reičelę. — Tu su mumis, brangioji?

— O kaipgi Geidžas? Iki ten tikriausiai ne mažiau kaip mylia kelio.

— Pasodinsime jį į kuprinę.

Reičelė nusijuokė.

— Gerai... bet neši tu.

***

Po dešimties minučių jie leidosi kelionėn. Visi, išskyrus Geidžą, buvo apsiavę guminius batus. Geidžas sėdėjo specialioje kuprinėje ir išpūtęs akis žiūrėjo per Luiso petį. Elė visą laiką bėgo priešakyje, vaikydamasi drugelius ir skindama gėles.

Žolė pievoje anapus namo siekė beveik iki juosmens. Ji tyliai šnarėjo, varinėdama vėlyvos vasaros šnekas, rudenį virstančias paskalomis. Bet tą dieną visai nesijautė rudens artumo. Nors kalendorinis rugpjūtis baigėsi jau prieš dvi savaites, švietė skaisti rugpjūčio saulė. Kol būrelis nušienautu takeliu užkopė į pirmosios kalvos viršūnę, Luiso pažastyse išplito didelės prakaito dėmės.

Džadas sustojo. Luisas iš pradžių pagalvojo, kad senis nori atsikvėpti, o paskui išvydo reginį, atsiveriantį nuo kalvos jiems už nugarų.

— Neblogas vaizdas, — tarė Džadas, įsikandęs smilgą.

Luiso manymu, tai buvo tipiškas jankiams būdingo menkinimo pavyzdys.

— Nuostabu, — aiktelėjo Reičelė ir beveik priekaištingai paklausė Luiso: — Kodėl tu man anksčiau nepasakei?

— Aš ir pats nežinojau, — atsakė truputį susigėdęs Luisas. Būrelis tebestovėjo Kridų sklypo ribose. Bet anksčiau Luisas tiesiog nerasdavo laiko užkopti į kalvą už savo namo.

Elė buvo pabėgėjusi gerokai į priekį. Dabar ji grįžo ir liko žiūrėti priešais save, neslėpdama nuostabos. Čerčas glaustėsi jai apie kojas.

Kalva buvo neaukšta, bet aukštesnės ir nereikėjo. Rytuose bet kokį vaizdą užstojo tanki giria, bet vakaruose matėsi visas kraštas, nugrimzdęs į auksinį vasaros pabaigos sapną. Sustingęs, bežadis, apgaubtas perregimos miglos. Net „Orinko“ sunkvežimiai netrikdė tylos.

Kridai išvydo Penobskoto upės slėnį, kuriuo kadaise medkirčiai plukdydavo medieną iš šiaurės rytų į Bangorą ir Derį. Bet čia jie buvo į pietus nuo Bangoro ir truputį į šiaurę nuo Derio. Plačiai išsiliejusi upė tekėjo ramiai, tarsi giliai įmigusi. Luisas matė kitame krante Hempdeną ir Vinterportą, o šiame — juodą 15 plento kaspiną, vingiuojantį palei upę; Luisas tarėsi įžiūrįs jį visą iki pat Baksporto. Kridai žvelgė į vandenį, į medžiais apaugusius krantus, į kelius ir laukus. Virš senų guobų baldakimo kyšojo Šiaurės Ladlou baptistų bažnyčios špilis, o į dešinę nuo jo dunksojo griežtas plytinis Elės mokyklos masyvas.

Virš galvų balti debesys tingiai slinko link išblukusios drobės spalvos horizonto. Ir visur aplinkui driekėsi vėlyvos vasaros laukai — neįtikėtinos ugninės spalvos laukai. Jau tušti, apsnūdę, bet ne mirę.

— Taip, čia tikrai nuostabu, — pagaliau pratarė Luisas.

— Seniau žmonės vadindavo šią kalvą Panoramine, — paaiškino Džadas. Jis įsikišo į lūpų kampą cigaretę, bet neprisidegė jos. — Kai kurie iki šiol taip vadina. Bet jaunimas persikėlė gyventi į miestelį, ir mažai kas beprisimena šitą vietą. Vargu ar kas nors dar užlipa čionai. Kalva nėra aukšta, todėl neatrodo, kad nuo jos galima daug pamatyti. O juk galima... — senis nutilęs parodė ranka.

— Galima pamatyti viską, — pratęsė jo mintį Reičelė žemu, kupinu pagarbos balsu. Ji pasisuko į Luisą. — Brangusis, ar tai priklauso mums?

Bet Džadas atsakė anksčiau už Luisą:

— Taip, tai dalis jūsų nuosavybės.

O tai, pagalvojo Luisas, visai ne tas pats.

***

Miške buvo gal aštuoniais ar dešimčia laipsnių [* Čia ir kitur temperatūra pagal Farenheitą. ]vėsiau. Platus takas buvo nuklotas sausais pušų spygliais. Kur ne kur jį žymėjo gėlės, pamerktos į stiklainius ar skardines nuo kavos (dauguma jau sudžiūvusios). Būrelis nuėjo apie ketvirtį mylios, dabar jau leisdamasis į lomą, kai Džadas pasišaukė nubėgusią į priekį Elę.

— Čia nebloga vieta pasivaikščiojimams, — geraširdiškai tarė mergaitei Džadas, — bet tu turi prižadėti savo tėveliams, jog, atėjusi čionai, niekada nenužengsi nuo tako.

— Prižadu, — nedvejodama atsakė Elė. — O kodėl?

Džadas pasisuko į Luisą, sustojusį atsikvėpti. Nešti Geidžą buvo nelengva net ir senų pušų bei eglių paunksnėje.

— Ar žinote, kur jūs dabar esate? — paklausė senis.

Luisas apgalvojo ir atmetė kelis galimus atsakymus: Ladlou, Šiauriniame Ladlou, tarp 15 plento ir Centrinio kelio. Jis tik papurtė galvą.

Džadas dūrė pirštu sau per petį.

— Toje pusėje viskas, — paaiškino jis. — Miestelis ir visa kita. O šioje — vien tik miškai, kurie tęsiasi daugiau kaip penkiasdešimt mylių. Jie vadinami Šiaurės Ladlou giria, bet užkliudo dar Oringtono kampą ir baigiasi prie pat Rokfordo. Šitie miškai ribojasi su valstijos žemėmis, kurių reikalauja indėnai. Suprantu, kad tai skamba juokingai, bet taip jau yra, jūsų dailus namelis šalia plento — su telefonu, elektra, kabeline televizija ir visu kitu — stovi laukinės girios pakrašty. — Senis atsisuko į Elę. — Aš sakau visa tai tam, kad tau nešautų į galvą pasibastyti po šitą mišką. Tu gali išklysti iš kelio, ir tik Dievas žino, kuo tai pasibaigtų.