Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Aš nesibastysiu, misteri Krendolai. — Džado žodžiai padarė mergaitei deramą įspūdį, nors ir neįbaugino.

Tačiau Reičelė žvelgė į senį su nerimu, o ir Luisas jautėsi nesmagiai. Tikriausiai tai buvo instinktyvi baimė, kurią mieste užaugę žmonės jaučia miškui. Luisas jau dvidešimt metų nelaikė rankose kompaso — nuo tada, kai buvo skautas. Jo prisiminimai apie tai, kaip rasti kelią pagal Šiaurinę žvaigždę ar samanas ant medžių, buvo tokie pat migloti, kaip ir žinios apie laisvos kilpos ar mazgų virvei trumpinti rišimo būdus.

Džadas nužvelgė Kridus ir šyptelėjo.

— Nuo 1934 metų šiuose miškuose niekas nepasiklydo, — nuramino juos senis. — Bent jau niekas iš vietinių. Paskutinis dingo Vilas Džepsonas — nedidelis praradimas. Neskaitant Stenio Bušardo, Vilas buvo didžiausias prasilakėlis šiapus Baksporto.

— Jūs pasakėte — niekas iš vietinių, — pareiškė Reičelė nelabai tvirtu balsu, ir Luisas tarėsi perskaitęs žmonos mintį: O mes nevietiniai. Bent jau kol kas.

Džadas patylėjęs linktelėjo.

— Kas dveji treji metai pasimeta koks nors turistas, nes žmonės mano, kad neįmanoma pasiklysti šalia plento. Bet visus juos surado. Tegu tai jūsų nejaudina.

— Ar čia yra briedžių? — baugiai paklausė Reičelė, ir Luisas šyptelėjo. Jei Reičelė norės jaudintis, ji visada ras tam priežastį.

— Taip, čia galima pamatyti briedį, — atsakė Džadas. — Bet jų nereikia bijoti, Reičele. Poravimosi laikotarpiu jie būna irzlūs, bet šiaip jau nieko nedaro, tik stovi ir žiūri. O ne rujojimo metu briedžiai puola tik atvykėlius iš Masačiusetso. Nežinau kodėl, bet taip jau yra. — Luisas įtarė, kad Džadas juokauja, bet nebuvo tuo tikras. Senio veidas atrodė visiškai rimtas. — Man ne kartą teko tai matyti — tupi medyje koks vyriokas iš Soguso, Miltono ar Vestono ir klykia apie bandą briedžių, iš kurių kiekvienas maždaug motorlaivio dydžio. Sakytum, briedžiai uoste užuodžia masačiusietį, nesvarbu, vyrą ar moterį. O gal jie tiesiog užuodžia naujų drabužių iš „L. L. Bino salono“ kvapą. Nežinau. Norėčiau, kad kas nors iš gyvulininkystės specialybės studentų moksliškai išsiaiškintų šį reiškinį, bet tikriausiai tai tuščia svajonė.

— O kas yra rujojimas? — paklausė Elė.

— Nieko ypatingo, — atsakė jai Reičelė. — Aš draudžiu tau eiti į mišką be suaugusiųjų. Supratai, Ele? — Reičelė žingtelėjo arčiau Luiso.

Džadas nusiminė.

— Aš nenorėjau jūsų gąsdinti, Reičele — nei jūsų, nei jūsų dukters. Nereikia bijoti miško. Šitas takas visiškai saugus. Pavasarį jis pažliunga, o ir vasarą vietomis būna šlapias, — jis buvo išdžiūvęs tik 1955-ųjų vasarą, pačią sausringiausią, kokią tik prisimenu. Bet čia, velniai rautų, nėra nei nuodingųjų gebenių, nei nuodingųjų ąžuolų, kokie auga mokyklos kiemo pakrašty. Laikykis nuo jų atokiau, Ele, jei nenori tris savaites išgulėti krakmolo voniose.

Elė sukikeno, delnu prisidengusi burną.

— Tai saugus takas, — toliau tikino Džadas vis dar abejojančią Reičelę. — Garbės žodis, net Geidžas galėtų juo keliauti. Miestelio vaikai dažnai ateina čionai, aš jau sakiau jums. Vaikai prižiūri taką. Patys, niekieno neraginami. Nenoriu, kad Elė bijotų juo vaikščioti. — Senis pasilenkė prie mergaitės ir mirktelėjo jai. — Toks jau gyvenimas, Ele. Jei neiškrypsti iš savo kelio, viskas būna gerai. Bet kai tik žengi į šalį, tuoj pat pasiklysti, ir sėkmė nusisuka nuo tavęs. Tada kažkam tenka kviesti gelbėtojus.

***

Būrelis nužingsniavo toliau. Luisui pradėjo mausti nugarą. Geidžas kartkartėm imdavo entuziastingai tampyti tėvą už plaukų, įsikibęs į juos abiem rankutėm, arba ragindamas daužyti kojomis jam per inkstus. Apie Luiso veidą ir kaklą įkyriai zyzė uodai.

Takelis leidosi žemyn, sukiodamasis tarp šimtamečių eglių, o paskui praplatėjo ir nusitęsė pro tankius susiraizgiusius krūmus. Čia žemė iš tiesų buvo gerokai patižusi, ir Luiso batai teškeno per purvą ir vandenį. Vienoje vietoje būrelis priėjo didelę užpelkėjusią balą, ir jiems teko šokinėti nuo kupsto ant kupsto. Tai buvo pati blogiausia kelio dalis. Paskui takas vėl ėmė kilti, palei jį vėl augo medžiai. Luisui jau atrodė, kad Geidžas kažkokiu stebuklingu būdu pasunkėjo dešimčia svarų, o oras stebuklingai įšilo dešimčia laipsnių. Luiso veidu žliaugė prakaitas.

— Pavargai, brangusis? — paklausė Reičelė. — Gal duok man panėšėti?

— Ne, ne, aš puikiai jaučiuosi, — atsakė Luisas, ir tai buvo tiesa, nors jo širdis tiesiog šokinėjo krūtinėje. Jis kur kas dažniau skirdavo fizinius pratimus pacientams, negu atlikinėjo juos pats.

Džadas ir Elė žingsniavo drauge. Elės citrinos spalvos kelnės ir raudonas megztinis ryškiai švietė rudai žalioje šešėliuotoje prieblandoje.

— Kaip manai, Lu, ar jis tikrai žino kelią? — tyliai paklausė susirūpinusi Reičelė.

— Be abejo, — atsakė Luisas.

Džadas žvaliai šūktelėjo per petį:

— Jau nebetoli... Pailsai, Luisai?

O Viešpatie, tarė sau Luisas, tam žmogui virš aštuoniasdešimties, bet nemanykite, kad jam nors vienas prakaito lašas nuvarvėjo.

— Ne, nieko, — garsiai ir kiek iššaukiančiai atsiliepė Luisas. Išdidumo verčiamas, jis atsakytų tą patį, net jei justų gresiantį infarktą. Jis šyptelėjo nuo šitos minties, pasitaisė kuprinės diržus ir nupėdino toliau.

Taip jie pasiekė antros kalvos viršūnę. Čia takas susiaurėjo ir ėmė vingiuoti pro aukštus krūmus bei brūzgynus. Staiga Luisas pastebėjo, kad Elė ir Džadas eina pro kažkokią arką, sukaltą iš papilkėjusių nuo darganos lentų. Ant lentų išblukusiais juodais dažais buvo parašyta: „NAMINIŲ GYVULĖLIŲ KAPYNĖS“.

Luisas ir Reičelė nustebę susižvalgė ir žengė pro arką, instinktyviai susiimdami už rankų, tarsi eitų tuoktis.

Jau antrą kartą tą rytą Luisas pasijuto priblokštas.

Čia nebebuvo spyglių kilimo. Vietoje jo Kridai išvydo beveik taisyklingą nušienautos žolės apskritimą, kurio skersmuo siekė gal keturiasdešimt pėdų. Iš trijų pusių jį supo tankiai sužėlęs jaunuolynas, o ketvirtoje stūksojo didžiulė audros suverstų medžių krūva. Seni kamienai ir šakos atrodė išties grėsmingai. Tas, kuris sumanytų perkopti per šitą išlaužą, turėtų užsimauti plienines kelnes, pagalvojo Luisas. Apvali aikštelė buvo nusėta antkapiais. Nekilo abejonės, kad juos statė vaikai. Paminklėliai buvo pagaminti iš įvairiausių medžiagų, kokias tik vaikai sugebėjo išprašyti iš tėvų ar susirasti patys — iš medinių dėžių, senų lentgalių, suplotų skardinių. Jie stovėjo čia, apsupti be jokios tvarkos išsikerojusių, dėl vietos po saule kovojančių medžių ir krūmų. Ir jau vien tas faktas, kad tie negrabūs dirbiniai sukurti žmonių rankų, pabrėžė kapų išdėstymo simetriją. Tolėliau dunksantis miškas teikė šiai vietai laukinio didingumo ir žavesio, bet ne krikščioniško, o pagoniško.

— Gana gražu, — pratarė Reičelė, tačiau jos balsas išdavė, kad ji visai taip negalvoja.

— Ohoho! — šūktelėjo Elė.

Luisas nusikėlė Geidžą nuo pečių, išėmė iš kuprinės, kad vaikas galėtų paropinėti, ir patenkintas atitiesė nugarą.

Elė leidosi bėgioti nuo vieno antkapio prie kito, be paliovos šūkčiodama iš susižavėjimo. Luisas nusekė paskui dukterį, o Reičelė liko prižiūrėti Geidžą. Džadas atsisėdo, sukryžiuodamas kojas ir nugara atsišliedamas į didelį akmenį. Jis rūkė.

Luisas pastebėjo, kad kapinės simetriškos ne tik iš pažiūros. Antkapiai tikrai buvo išdėstyti daugmaž koncentriškais ratais.