Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Visi trys suaugusieji nusijuokė. O išlauža ne. Ji ir toliau tik bolavo saulėje, kaip štai jau daugelį dešimtmečių. Toji rąstų krūva Luisui atrodė panaši į kokios nors seniai nudvėsusios pabaisos griaučius, pabaisos, nukautos narsaus karžygio. Drakono kaulai, likę čia tarsi milžiniškas antkapis.

Jau tada Luisui išlauža pasirodė pernelyg tinkanti tai vietai — juk ji skyrė naminių gyvulėlių kapines nuo girios, kurią Džadas Krendolas vadino „Indėnų miškais“. Toks atsitiktinis medžių suvirtimas atrodė per daug tobulas, per daug meistriškas gamtos darbui. Išlauža...

Staiga Geidžas krykšdamas čiupo Luisą už ausies ir ėmė sukti. Ir Luisas visai užmiršo apie išlaužą miške už naminių gyvulėlių kapinių. Buvo metas eiti namo.

9

Kitą dieną Elė atėjo pas Luisą į kabinetą. Ji atrodė kažko susirūpinusi. Luisas tuo metu triūsė prie eilinio modelio. Tai buvo 1917 metų „Rols-Roisas Sidabrinė Šmėkla“ — šeši šimtai aštuoniasdešimt detalių, virš penkiasdešimties judančių dalių. Darbas artėjo į pabaigą, ir Luisas jau beveik galėjo įsivaizduoti livrėja apsirengusį šoferį, tiesioginį XVIII-X1X amžių Anglijos vežikų palikuonį, didingai sėdintį už vairo.

Luisas susižavėjo modeliavimu dar vaikystėje, kai jam buvo vos dešimt metų. Pradėjo nuo dėdės Karlo padovanoto I pasaulinio karo „Spado“, paskui surinko daugumą „Revelo“ aeroplanų, o paauglystėje ir jaunystėje ėmėsi sudėtingesnių bei didesnių modelių. Praeityje liko laivų buteliuose etapas, karo mašinų etapas ir net tie laikai, kai Luisas rinko tokius tikroviškus revolverius, kad buvo sunku patikėti, jog jie neiššaus, nuspaudus gaiduką — koltus, vinčesterius, liugerius ir net specialųjį „Buntlais“. Pastaruosius penkerius metus Luisas statė didelius garlaivius ir laivus. Jo kabinete universiteto ligoninėje ant lentynų stovėjo „Luisitanija“ ir vienas iš „Titanikų“, o „Andrea Doria“, baigta prieš pat Kridams paliekant Čikagą, dabar plaukė per židinio atbrailą svetainėje. Šiuo metu Luisą domino klasikiniai automobiliai. Sprendžiant iš patirties, praeis dar ketveri penkeri metai, kol jam kils noras užsiimti kažkuo nauju. Reičelė žiūrėjo į šį vienintelį vyro pomėgį atlaidžiai ir gal net kiek pašaipiai; tikriausiai net po dešimties jų bendro gyvenimo metų ji tebegalvojo, kad Luisas kada nors išaugs iš viso šito. Galbūt tokiam požiūriui turėjo įtakos ir Reičelės tėvas, kuris tiek jų santuokos pradžioje, tiek ir dabar manė, kad gavo į žentus tikrą asilą.

Ką gi, galvojo Luisas, galbūt Reičelė teisi. Galbūt, kai man sueis trisdešimt septyneri, vieną rytą aš atsikelsiu, sukrausiu visus modelius pastogėje ir susidomėsiu sklandymu.

Tuo tarpu Elė neatrodė linkusi juokauti.

Luisas girdėjo, kaip tolumoje suskambo sekmadieniniai varpai, kviesdami tikinčiuosius į bažnyčią. Garsas aiškiai sklido skaidriame ore.

— Labas, tėveli, — pasisveikino Elė.

— Labas, pupa. Kas atsitiko?

— Ai, nieko, — atsakė mergaitė, tačiau jos veidas bylojo ką kita. Veidas sakė, kad kažkas atsitiko, ir tas kažkas kvepia tikra problema. Elės plaukai, šį rytą išplauti, laisvai krito jai ant pečių. Ryto šviesoje jie vis dar atrodė veikiau gelsvi negu rusvi, kokie neišvengiamai taps ateity. Ji vilkėjo suknelę. Luisas tik dabar susivokė, kad sekmadieniais jo duktė beveik visada užsivilkdavo suknelę, nors Kridai ir nelankė bažnyčios. — Ką čia veiki?

Atsargiai tepdamas sparną klijais, Luisas atsakė dukteriai:

— Štai, pažiūrėk. — Jis parodė Elei rato diską. — Matai šias dvigubas R? Graži detalė, ar ne? Jei per Padėkos dieną skristume į Šaitauną L-1011, tai, pažvelgusi į jo reaktyvinius variklius, pamatytumei tokias pat dvigubas R.

— Tik pamanyk, rato dangtis. — Mergaitė grąžino detalę.

— Na, ką tu, — papriekaištavo Luisas. — Jei turėtum nuosavą „Rols-Roisą“, galėtum sakyti „dangtis“. Jei esi pakankamai turtingas, kad įstengtum nusipirkti „Rols-Roisą“, gali truputį pasimaivyti. Kai uždirbsiu antrą milijoną, tikrai nusipirksiu tokią mašiną. „Rols-Rois Komiš“. Jei Geidžą supykins nuo važiavimo, jis galės išsivemti ant natūralios odos užvalkalų. — Beje, Ele, dėl ko tu taip sunerimusi? norėjosi paklausti Luisui. Bet su Ele negalėjai taip elgtis. Ji neatsakys, atvirai paklausta. Ji visada saugodavosi, kad per daug nepasakytų. Luisas tiesiog žavėjosi šia dukters savybe.

— Ar mes turtingi, tėveli?

— Ne, — atsakė jis. — Bet ir nebadaujame.

— Maiklas Bernsas iš mano klasės sako, kad visi gydytojai turtingi.

— Ką gi, pasakyk tam Maiklui Bernsui iš savo klasės, kad dauguma gydytojų tampa turtingi, bet tam reikia dvidešimties metų... O vadovaudamas universiteto ligoninei, ypatingai nepraturtėsi. Praturtėja specialistai. Štai ginekologai, ortopedai ar neurologai — tie greitai susikrauna pinigėlio. O tie, kurie dirba visuomeninį darbą kaip aš, sugaišta tam kur kas daugiau laiko.

— Tai kodėl tu netapai specialistu?

Luisas vėl susimąstė apie savo modelius ir apie tai, kaip jis vieną gražią dieną paprasčiausiai nepanoro rinkti karinių lėktuvų, kaip užmetė „Tigro“ markės tankus ir ugniasvaidžius, kaip per vieną naktį nusprendė, jog statyti laivus buteliuose — kvailas užsiėmimas. Vargu ar jis būtų sugebėjęs visą gyvenimą vien tik apžiūrinėti vaikų pėdeles, ieškodamas plokščiapadiškumo požymių, arba užsimovęs plonas pirštines vienu mokslingu pirštu čiupinėti moterų vaginose gumbus ir randus.

— Tiesiog man tai nebūtų patikę, — atsakė Luisas dukteriai.

Į kabinetą įsliūkino Čerčas, sustojo, nužvelgė padėtį savo ryškiai žaliomis akimis. Paskui be garso užšoko ant palangės, matyt, nusprendęs snūstelėti.

Elė žvilgtelėjo į Čerčą ir susiraukė. Luisas amą prarado — paprastai mergaitė žvelgdavo į katiną su begaline, sakytum, net skausminga meile. Dabar Elė ėmė vaikštinėti po kabinetą, apžiūrinėdama įvairius modelius. Ir tik paskui, tarsi tarp kitko, paklausė:

— O tose gyvuliukų kapinėse buvo juk nemažai kapų?

Tai štai kur šuo pakastas, suprato Luisas, bet neatsisuko į dukterį. Atidžiai perskaitęs instrukciją, ėmė pritaisinėti automobiliui žibintus.

— Nemažai, — pritarė jis Elei. — Manyčiau, daugiau kaip šimtas.

— Tėveli, o kodėl gyvuliukai negyvena tiek metų, kiek žmonės?

— Na, kai kurie gyvena beveik tiek pat, — atsakė Luisas. — O kai kurie ir dar ilgiau. Pavyzdžiui, drambliai gyvena labai ilgai. O kartais pasitaiko tokių senų jūrų vėžlių, kad žmonės net nesugeba nustatyti jų amžiaus. O gal ir sugeba, tik negali patikėti.

Elė atšovė labai paprastai:

— Drambliai ir jūrų vėžliai nėra naminiai gyvuliukai. Naminiai gyvuliukai gyvena labai trumpai. Maiklas Bernsas sako, kad vieneri šuns gyvenimo metai prilygsta devyneriems mūsų gyvenimo metams.

— Septyneriems, — automatiškai pataisė ją Luisas. — Jau matau, kur link tu lenki, pupa. Ką gi, tai tiesa. Dvylikos metų šuo — tai labai senas šuo. Supranti, tai vadinasi metabolizmas. Šitas metabolizmas ir apsprendžia gyvenimo trukmę. Ir dar daug ką apsprendžia. Tarkime, kai kurie žmonės gali daug valgyti ir vis tiek likti liekni kaip tavo mama. O kiti, pavyzdžiui, aš, daug valgydami nutuktų. Mūsų metabolizmai skirtingi, štai ir viskas. Bet svarbiausia yra tai, kad metabolizmas yra tarsi koks laikrodis, įtaisytas visose būtybėse. Šunų metabolizmas labai greitas. Žmonių kur kas lėtesnis. Mes gyvename apie septyniasdešimt dvejus metus, tai yra dauguma iš mūsų. Ir patikėk manimi, septyniasdešimt dveji — tai labai daug.