Stephen King - Gyvulėlių kapinės

10

— Tikėkimės, kad Elė greit nusiramins, — tarė Džadas.

Ir Luisas jau ne pirmą kartą pagalvojo, kad tas žmogus sugeba surasti pačią opiausią vietą.

Buvo vėsus vakaras. Luisas su Džadu ir Norma sėdėjo Krendolų verandoje ir gėrė šaldytą arbatą vietoje alaus. 15 plentu viena po kitos lėkė mašinos — žmonės grįžo namo iš savaitgalio iškylų. Tikriausiai visi suprato, kad kiekvienas šiltas vasariškas savaitgalis gali būti jau paskutinis. Rytoj darbas Meino Universiteto ligoninėje prasidės visu tempu. Pastarąsias dvi dienas į Oroną ir universiteto miestelio bendrabučius plūdo studentai. Vaikinai ir merginos taisėsi lovas, atnaujino pažintis ir, be abejo, skundėsi vienas kitam, kad štai prasidėjo nauji mokslo metai, kad vėl laukia paskaitos nuo aštuntos valandos ryto ir maitinimasis bendroje valgykloje. Reičelės elgesys visą dieną buvo šaltas, tiksliau, stingdantis. Luisas iš anksto žinojo, kad grįžęs ras žmoną jau atsigulusią. Geidžas tikrai miegos su ja, ir abu gulės ant paties lovos krašto, rizikuodami nukristi. Luiso lovos pusė išaugs iki trijų ketvirčių ir primins plačią tuščią dykumą.

— Taigi, sakau, tikėkimės...

— Atleiskite... užsigalvojau, — atsiliepė Luisas. — Taip, Elė tikrai truputį išsigando. Kaip jūs įspėjote?

— Jau sakiau, mes matėme daug vaikų, ateinančių ir išeinančių. — Džadas švelniai suėmė žmonos ranką ir nusišypsojo jai. — Argi ne taip, brangioji?

— Daugybę, — atsakė Norma Krendol. — Mes mylime vaikus.

— Kartais tose Naminių Gyvulėlių Kapynėse jie pirmą kartą akis į akį susiduria su mirtimi, — tęsė Džadas. — Jie mato per televizorių, kaip žmonės miršta, bet supranta, kad tai tik vaidyba. Kaip ir tuose senuose vesternuose, kuriuos šeštadieniais rodydavo kino teatre. Ten žmonės paprasčiausiai griebiasi už pilvų ar krūtinių ir bumbteli žemėn. O kapinės miške daugumai vaikų atrodo kur kas tikroviškesnės už visus kino ir telefilmus kartu paėmus.

Luisas linktelėjo, o pats pagalvojo: Pabandykite pasakyti tai mano žmonai.

— Kai kurie vaikai lieka tam visai abejingi, ar bent jau iš pažiūros taip atrodo. Bet dauguma, manyčiau... dauguma vaikų grįžta su giliais įspūdžiais širdy ir namie visus perkrato. Panašiai kaip kad parsineša namo pilnas kišenes keisčiausių dalykėlių į savo kolekcijas. Daugelis per daug nesisieloja. Bet būna ir tokių... ar prisimeni Holovėjų berniuką, Norma?

Norma linktelėjo. Jos stiklinėje tyliai skimbčiojo ledo gabaliukai. Praūžiančių mašinų žibintai trumpam nušviesdavo kabančių ant krūtinės akinių grandinėlę.

— Jis sapnuodavo siaubingus sapnus, — prabilo senutė. — Kylančius iš po žemių lavonus ir dar nežinau ką. O paskui nustipo jo šuo. Miestelyje visi nusprendė, kad šuva suėdė užnuodytą jauką. Prisimeni, Džadai?

— Taigi, užnuodytą jauką, — sutiko Džadas. — Dauguma taip galvojo. Tai atsitiko 1925 metais. Biliui Holovėjui tada buvo gal dešimt. Paskui jis tapo valstijos senatoriumi. Taikė ir į Atstovų Rūmus, bet pralaimėjo. Tai buvo kaip tik prieš Korėją.

— Na, tai Bilas su keliais draugais nusprendė šunį palaidoti gyvulėlių kapinėse, — pasakojo toliau Norma. — Šuva buvo paprastas kiemsargis, bet vaikas labai jį mylėjo. Pamenu, Bilo tėvai iš pradžių priešinosi toms laidotuvėms dėl blogų sapnų. Bet paskui leido. Du vyresni berniukai sukalė karstą. Ar ne taip buvo, Džadai?

Džadas linktelėjo ir siurbtelėjo arbatos.

— Dinas ir Danas Holai, — patikslino jis. — Jie ir dar vienas berniūkštis, su kuriuo bičiuliavosi Bilas, — jau užmiršau jo vardą, bet esu tikras, kad tai buvo vienas iš Bouvių vaikų. Prisimeni Bouvius, kurie gyveno prie Centrinio kelio senajame Bročetų name?

— Taip! — atsiliepė Norma taip žvaliai, lyg toji istorija būtų atsitikusi tik vakar — o gal jai iš tiesų taip atrodė. — Tikrai Bouvis! Alenas ar Bertas...

— O gal Kendalas, — pridūrė Džadas. — Šiaip ar taip, visi keturi gerokai susiginčijo, kam nešti karstą. Šuva buvo nedidelis, ir nešti galėjo tik dviese.

Holų berniūkščiai pareiškė, kad nešti turi jie, nes juk tai jie sukalė karstą, be to, jie dvynukai — buvo panašūs kaip du vandens lašai. Bilis atšovė, kad Holai gerai nepažinojo Bauserio, — taip vadinosi šuo. „Mano tėvas sako, kad karstą nešti gali tik artimi draugai, — toks buvo jo argumentas, — o ne kiekvienas stalius“.

Džadas ir Norma nusijuokė. Luisas šyptelėjo.

— Jie tikrai būtų susipešę, jei Mendė Holovėj, Bilio sesuo, nebūtų atnešusi ketvirtojo „Britų enciklopedijos“ tomo, — tęsė Džadas. — Jos tėvas, Stivas Holovėjus, buvo vienintelis gydytojas šioje pusėje nuo Bangoro ir anoje nuo Baksporto, Luisai. Tais laikais Holovėjai buvo vienintelė šeima Ladlou, galėjusi leisti sau tokią prabangą — enciklopediją.

— Jie pirmi ir elektrą įsivedė, — įterpė Norma.

— Taigi, — pasakojo toliau Džadas, — Mendė atbėgo baisiausiai susijaudinusi, plevėsuodama sijonu, tokia aštuonmetė geltonsnapė su milžiniška knyga po pažastimi. Tuo metu Bilis ir mažasis Bouvis, — vis tik, manau, tai buvo Kendalas, tas, kurio lėktuvas sudužo ir sudegė Pensakoloje 1942 metų pradžioje — ten buvo ruošiami karinių lėktuvų pilotai. Na, tai tiedu jau buvo bekimbą į atlapus Holų dvyniams dėl teisės nešti į kapus seną nunuodytą šunėką.

Luisas ėmė kikenti ir netrukus jau garsiai kvatojo. Ši senų laikų istorija pamažu tirpdė įtampą, kurią sukėlė barnis su Reičele.

— Tai štai, atbėga Mendė ir šaukia: „Palaukit! Palaukit! Pažiūrėkite, ką radau!“ Berniūkščiai sustoja ir žiūri. Ir velniai mane rautų, jeigu ji ne...

— Džadai, — papriekaištavo Norma.

— Atleisk, brangioji. Aš labai įsijaučiau, pati supranti.

— Numanau.

— Ir tegu mane skradžiai, jeigu ji neatsivertė enciklopedijos ties žodžiu „Laidotuvės“. O ten buvo nupiešta, kaip karalienė Viktorija išvyksta į savo paskutinį bon voyage: abipus jos karsto būriavosi minia žmonių, vieni net suprakaitavę laiko tą gremėzdą, kiti šiaip sau stoviniuoja aplinkui, pasipuošę gedulo rūbais su gofruotomis apykaklėmis, ir tarsi laukia, kol kas nors duos ženklą startuoti. Ir Mendė sako: „Jei laidotuvių ceremonija oficiali, joje gali dalyvauti kiek tik nori asmenų! Taip parašyta knygoje!“

— Ir ginčas išsisprendė? — paklausė Luisas.

— Būtent. Baigėsi tuo, kad susirinko apie dvidešimt vaikiūkščių. Ir velniai mane rautų, jeigu jie nebuvo panašūs į tą procesiją, kurią Mendė rado knygoje. Trūko tik gofruotų apykaklių ir cilindrų. Viskam vadovavo Mendė: surikiavo vaikus, įdavė kiekvienam po gėlę, — pienę, ramunę ar rusvuolę, — ir eisena pajudėjo. Ech, aš visada maniau, kad mūsų valstybė daug prarado dėl to, kad Mendė Holovėj nesibalotiravo į Kongresą. — Džadas nusijuokė ir papurtė galvą. — Bet, šiaip ar taip, nuo to laiko Bilį liovėsi kamavę sapnai apie Naminių Gyvulėlių Kapynes. Vaikas palaidojo savo šunį, apverkė jį, o paskui laimingai gyveno toliau. Kaip ir daugelis iš mūsų, sakyčiau.

Luisas vėl prisiminė Reičelę, beveik puolusią į isteriją.

— Nusiramins ir jūsų Elė, — tarė Norma, sėsdamasi patogiau. — Nemanykite, Luisai, kad mes čia tik apie mirtį ir šnekame. Mudviem su Džadu nedaug beliko, bet tikiuosi, kad nė vienam dar giltinė nesuka apie uodegą...

— Na ką jūs dabar kalbate... — pertarė ją Luisas.

— ...bet ne taip jau blogai pažinti mirtį iš arčiau. Šiais laikais... nežinau... atrodo, kad niekas nenori nei kalbėti, nei galvoti apie mirtį. Nerodo per televizorių, nes mano, kad tai gali kažkokiu būdu pakenkti vaikams... užgauti jų sielas... Žmonės pageidauja uždarų karstų, kad nereikėtų žiūrėti į mirusiuosius ar atsisveikinti su jais... Atrodo, kad visi nori tiesiog užmiršti apie mirtį.