Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Ir štai pačią pirmą tikro darbo dieną Luisas mato, kad „Greitosios pagalbos“ automobilis dingęs.

Jis pastatė savo mašiną priešais neseniai nudažytą ženklą „Rezervuota dr. Kridui“ ir nuskubėjo vidun.

Luisas rado mis Čarlton, žilstančią, bet jaunatvišką maždaug penkiasdešimties metų moterį, pirmajame diagnostiniame kabinete. Ji matavo temperatūrą merginai, dėvinčiai džinsus bei marškinėlius su atvirais pečiais ir nugara. Luisas pastebėjo, kad merginos oda smarkiai apsilaupiusi — matyt, neseniai nudegė saulėje.

— Labas rytas, Džoana, — pasisveikino jis. — Kur „greitoji“?

— O, įvyko tikra tragedija, — atsakė Čarlton, išimdama termometrą iš studentės burnos. — Šįryt septintą į darbą atėjęs Stivas Mastertonas pamatė didžiulę balą po varikliu ir priekiniais ratais. Prakiuro radiatorius. Mašiną nutempė remontuoti.

— Nieko sau, — tarstelėjo Luisas, bet jam žymiai palengvėjo. Jis jau galvojo, kad mašina nuvaryta. — Kada mes ją atgausime?

— Žinant universiteto remonto dirbtuvių darbo tempus, galima spėti, kad ji grįš maždaug gruodžio vidury, aprišta kalėdiniais kaspinėliais. -‘Čarlton pasisuko į studentę. — Pusė laipsnio karščio, — pranešė sesuo. — Išgerkite dvi aspirino tabletes ir laikykitės atokiau nuo barų bei tamsių alėjų.

Mergina atsistojo ir išėjo, prieš tai metusi į Luisą greitą vertinantį žvilgsnį.

— Pirmoji mūsų pacientė šiame semestre, — gaižiai tarė Čarlton ir ėmė sprigtais purtyti termometrą.

— Jūs neatrodote sužavėta.

— Nes puikiai pažįstu tokius ligonius, — atsakė seselė. — O, mes turime ir kitokių — pavyzdžiui, sportininkų, kurie veržiasi į rungtynes su kaulų lūžiais ir patemptomis sausgyslėmis, nes nenori sėdėti ant atsarginio suolelio; juk jie supermenai, negali apvilti komandos, net jei iškyla grėsmė tolesnei sportinei karjerai. O štai tokios Mis Pusė Laipsnio Karščio... — Čarlton parodė į langą. Luisas pamatė merginą su apsilaupiusia oda, žingsniuojančią link bendrabučių korpuso. Gydytojo kabinete mergina vaidino, kad jai labai bloga, ji stengėsi neišsiduoti. Dabar ji ėjo žvaliai, kraipydama klubus, gaudydama į ją nukreiptus žvilgsnius.

— Tai pagrindinė jūsų pacientė — hipochondrikė. — Čarlton įmetė termometrą į sterilizatorių. — Šįmet mes pamatysime ją dar porą dešimčių kartų. Prieš kiekvieną įskaitų savaitę jos vizitai padažnės. Likus maždaug dešimčiai dienų iki egzaminų, ji įsikalbės sau vieno ar dviejų plaučių uždegimą. Bronchitas — tai jau dalinis pasidavimas. Jei dėstytojas, anot jų, ne kirvis, tai ir liga būna paprastesnė. Tačiau sveikata smarkiai pablogėja sužinojus, kad per įskaitą ar egzaminą bus reikalaujama tikslių atsakymų, o ne gražbyliavimo.

— Ar mes ne per daug ciniški šįryt? — tarstelėjo Luisas. Tiesą sakant, jis jautėsi nesmagiai.

Čarlton mirktelėjo jam, priversdama šyptelėti.

— Aš neimu į širdį jų skundų, daktare. Ir jums nepatariu.

— Kur dabar Stivas?

— Jūsų kabinete atsakinėja į laiškus ir bando pasverti iš „Mėlyno Kryžiaus Mėlynam Fone“ gautą biurokratinių nesąmonių šūsnį.

Luisas nuėjo į savo kabinetą. Nepaisant Čarlton cinizmo, jis puikiai jautėsi savo poste.

***

Vėliau, galvodamas apie jį užgriuvusius įvykius, — kai jau pajėgė blaiviai galvoti, — Luisas nuspręs, kad iš tiesų košmaras prasidėjo tada, kai apie dešimtą valandą ryto į ligoninę buvo atgabentas mirštantis Viktoras Paskou.

Iki tol buvo labai ramu. Devintą valandą, praėjus pusvalandžiui nuo Luiso atvykimo, į jo kabinetą įžengė dvi savanorės slaugės, kurios turėjo dirbti nuo devynių ryto iki trijų popiet. Luisas pavaišino merginas kava su spurgomis ir penkiolika minučių aiškino jų pareigas, o tiksliau, tai, kas neįėjo į jų pareigas. Paskui slauges perėmė Čarlton. Joms einant iš kabineto, Luisas išgirdo, kaip Čarlton paklausė: „Ar jūs alergiškos šūdams ir vėmalams? Šito čia prisižiūrėsite iki kaklo“.

— O Viešpatie, — sumurmėjo Luisas ir užsimerkė. Bet jis šypsojosi. Tokios užsispyrusios senės paprastai būna geros darbuotojos.

Luisas ėmė pildyti ilgus blankus, gautus iš „Mėlyno Kryžiaus Mėlyname Fone“, kur turėjo surašyti visus jam reikalingus vaistus ir medicininę įrangą („Ir taip kasmet, Luisai, — sielvartingai pareiškė Stivas Mastertonas. — Kodėl jums neįrašius „pilna širdies persodinimo įranga, apyt. kaina 8 mln. dolerių“? Tai atvestų juos į protą!“). Luisas buvo visa galva pasinėręs į darbą ir nieko kito nepageidavo, kaip tik išgerti puodelį kavos, kai iš laukiamojo pasigirdo Mastertono šūksnis: Luisai! Ei, Luisai! Ateikite čionai! Atsitiko nelaimė!

Beveik paniškas Mastertono balso tonas privertė Luisą paskubėti. Jis pašoko iš krėslo taip, lyg nesąmoningai visą tą laiką būtų tikėjęsis kažko panašaus. Tuoj po Mastertono šūksnio iš laukiamojo atsklido spigus ir aštrus kaip stiklo šukė klyksmas, kurį nutraukė skardus pliaukštelėjimas ir Čarlton balsas: „Nutilk arba nešdinkis po velnių! Nutilk tučtuojau!“

Luisas išpuolė į laukiamąjį, ir pirmiausia jam į akis krito kraujas — daug kraujo. Viena iš slaugių kūkčiojo. Antroji, išbalusi kaip kreida, spaudė kumštelius prie burnos kampų, tempdama lūpas į siaurą pasibjaurėjimo šypsnį. Mastertonas klūpojo ant grindų, laikydamas gulinčio vaikino galvą.

Stivas pakėlė į Luisą išsiplėtusias iš baimės akis ir pabandė kažką pasakyti. Bet žodžiai užstrigo jam gerklėje.

Už plačių stiklinių Studentų Medicinos Centro durų būriavosi žmonės. Jie spoksojo vidun, susidėję delnus aplink veidą, kad neatsispindėtų nuo stiklo. Ir Luiso atmintyje tuoj iškilo labai panašus vaizdas: jis dar vaikas, vos šešerių metų, sėdi svetainėje su mama prieš jai išeinant į darbą ir žiūri televizorių — seną „Šiandienos“ šou su Deivu Gerouvėjumi. O lauke stovi žmonės ir taip pat žiūri į Deivą ir į Frenką Bleirą, ir į senąjį Fredą Magsą. Štai ir dabar pro langus spoksojo smalsuoliai. Luisas nieko negalėjo padaryti su durimis, bet langai...

— Užtraukite užuolaidas, — paliepė jis klykusiai slaugei.

Mergina nepajudėjo iš vietos, ir Čarlton vėl pliaukštelėjo jai per skruostą.

— Greičiau!

Mergina nuėjo. Po akimirkos langus uždengė žalios užuolaidos. Stivas Mastertonas ir Čarlton instinktyviai pasitraukė tarp durų ir ant grindų gulinčio vaikino, užstodami jį nuo smalsių žvilgsnių.

— Neštuvus, daktare? — paklausė Čarlton.

— Atneškite, jei reikia, — atsakė Luisas, tūpdamas šalia Mastertono. — Aš juk dar neapžiūrėjau jo.

— Eime, — kreipėsi Čarlton į slaugę, užtraukusią užuolaidas.

Toji vėl tempė kumščiais lūpų kampučius, ir veide atsirado niūri, siaubo kupina grimasa. Mergina pažvelgė į Čarlton ir sudejavo:

— Oi, vargšelis...

— Taigi, vargšelis. Eime. — Vyresnioji sesuo stumtelėjo slaugę, ir toji pajudėjo, banguodama sijonu su raudonais ir baltais dryžiais.

Luisas pasilenkė virš savo pirmojo paciento Meino Universitete.

Tai buvo maždaug dvidešimties metų vaikinas. Luisui užteko trijų sekundžių diagnozei nustatyti: jaunuolis miršta. Sutraiškyta pusė galvos ir sulaužytas kaklas. Iš sutinusio ir persisukusio dešiniojo peties kyšojo raktikaulis. Iš galvos ant kilimo lėta srovele tekėjo kraujas ir geltonas pūlingas skystis. Pro skylę kaukolėje matėsi smegenys — pilkšvai baltos, pulsuojančios. Tarsi žiūrėtum pro išdaužtą langą. Skylė buvo maždaug penkių centimetrų skersmens; jei tas vaikinas nešiotų kaip Dzeusas kaukolėje vaiką, beveik galėtų jį pagimdyti. Atrodė tiesiog neįtikėtina, kad jis vis dar gyvas. Ir Luisas staiga vėl išgirdo Džadą Krendolą sakant: O kartais net jusdavai, kaip ji grybši dantimis tau į šikną. Ir savo mamą: Kas mirė, tas mirė. Luisui kilo beprotiškas noras juoktis. Kas mirė, tas mirė, taigi. Ir nieko nepakeisi, bičiuli.