Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas atsikėlė ir žengė link laiptų, bet apsigalvojęs nuėjo į Elės kambarį. Mergaitė ramiai miegojo, truputį pravėrusi burną. Ji vilkėjo žydrą pižamą, iš kurios buvo seniai išaugusi. Viešpatie, Ele, pagalvojo Luisas, tu augi kaip ant mielių. Čerčas drybsojo tarp Elės kulkšnių lyg negyvas. Atleisk už palyginimą.

Virtuvėje ant sienos prie telefono kabojo lentelė, prie kurios Kridai smeigė visokiausius raštelius, atžymas ir sąskaitas. Viršuje Reičelė buvo tvarkingai užrašiusi: „Atidėlioti kaip įmanoma ilgiau“. Luisas paėmė telefonų knygą, surado reikalingą numerį ir perrašė jį ant tuščio lapelio atžymoms. Po numeriu parašė: „Kventinas L. Džolanderis, m.d. — paskambinti dėl Čerčo. Jei Džolanderis pats tuo neužsiima, pas ką nors nusiųs“.

Porą sekundžių Luisas žvelgė į raštelį vis dvejodamas, ar tikrai jau laikas. Bet širdy žinojo, kad laikas. Visas šis nesusipratimas turėjo atnešti kažkokių konkrečių rezultatų. Kažkurią akimirką tarp šio ryto ir vakaro Luisas, nė pats to nesuvokdamas, galutinai apsisprendė sutrukdyti Čerčui toliau lakstyti per kelią.

Vėl sukilo seni jausmai: kastravimas pažemins katiną, anksčiau laiko pavers jį senu riebiu padaru, kuris visą dieną tysos ant radiatoriaus, kol kas nors įdės jam į lėkštelę maisto. Luisas nenorėjo, kad Čerčas toks taptų, Čerčas jam patiko toks, koks buvo dabar — liesas ir vikrus.

Tamsoje 15 plentu praūžė didelis sunkvežimis, ir Luisas pasiryžo. Jis prismeigė raštelį prie lentos ir nuėjo miegoti.

11

Kitą rytą per pusryčius Elė pamatė lentoje naują raštelį ir paklausė Luiso, ką tai reiškia.

— Tai reiškia, kad Čerčui reikės padaryti vieną mažytę operaciją, — paaiškino Luisas. — Paskui jam tikriausiai teks vienai nakčiai pasilikti pas veterinarą. O grįžęs Čerčas vaikščios tik po mūsų kiemą ir nenorės bastytis aplinkui.

— Ir bėgioti per kelią? — paklausė Elė.

Gal jai ir tik penkeri, tarė sau Luisas, bet ji tikrai nežiopla.

— Ir bėgioti per kelią, — patvirtino jis.

— Valio! — šūktelėjo Elė, ir tuo pokalbis baigėsi.

Luisas, pasiruošęs aršiems ginčams ir galbūt net ašaroms dėl to, kad Čerčo vieną dieną nebus namie, dabar gerokai nustebo, jog Elė taip lengvai sutiko. Vadinasi, duktė buvo rimtai išsigandusi. Galbūt Reičelė ne taip jau smarkiai klydo dėl Naminių Gyvulėlių Kapynių padaryto poveikio.

O pati Reičelė, valgydinusi Geidžą kiaušiniu, kurį mažylis paprastai gaudavo pusryčiams, dabar dėkingai žvilgtelėjo į Luisą. Ir Luisui tarsi akmuo nuo krūtinės nusirito. Žvilgsnis reiškė, kad audra praėjo, karo kirvis užkastas. Tikėkimės, amžiams.

Vėliau, kai didelis geltonas mokyklos autobusas prarijo Elę ir išvežė pusei dienos, Reičelė priėjo prie vyro, apsikabino jo kaklą ir švelniai pabučiavo į lūpas.

— Kaip puiku, kad tu taip nusprendei, — tarė ji. — Ir atleisk, kad buvau tokia kalė.

Luisas grąžino žmonai bučinį, jausdamasis kiek nesmagiai. Frazė „Atleisk, kad aš buvau tokia kalė“, kad ir nedažna, vis tik nebuvo jam visai negirdėta. Paprastai Reičelė sakydavo taip, kai pasiekdavo, ko norėjusi.

Tuo tarpu Geidžas nevikriai pritipeno prie laukujų durų ir dabar žvelgė pro apatinį stiklą į tuščią plentą.

— Mašina, — staiga pralemeno jis, timpčiodamas aukštyn smunkančias kelnytes. — Elė-mašina.

— Kaip greitai jis auga, — tarė Luisas.

Reičelė linktelėjo.

— Sakyčiau, net per greitai.

— Palauk, kol jis išaugs iš tų neperšlampamų vystyklų, — atsakė jai Luisas.

— Tada jau galės stabtelėti.

Reičelė nusijuokė, ir vėl viskas buvo gerai — labai gerai. Reičelė atsitraukė per žingsnį nuo vyro, pataisė jam kaklaraištį ir kritiškai nužvelgė nuo galvos iki kojų.

— Koks bus įvertinimas, seržante? — paklausė Luisas.

— Atrodai puikiai.

— Savaime suprantama. Bet ar aš panašus į kardiochirurgą? Į žmogų, uždirbantį du šimtus tūkstančių dolerių per metus?

— Ne, tik į Luisą Kridą, — atsakė Reičelė ir nusijuokė. — Luisą Kridą rokenrolistą.

Luisas dirstelėjo į laikrodį.

— Rokenrolistui laikas autis savo išklypusius nuo šokių batus ir keliauti į darbą.

— Jaudinies?

— Aha, truputį.

— Be reikalo, — pareiškė Reičelė. — Šešiasdešimt septyni tūkstančiai per metus už tai, kad retsykiais priklijuoji kam nors pleistrą, paskiri vaistų nuo gripo ar pagirių, merginoms tablečių...

— Neužmiršk dar utėles naikinančio skysčio, — pridūrė Luisas nusišypsodamas. Pirmąsyk apžiūrinėjant ligoninę, jį be galo nustebino milžiniška utėles ir blusas naikinančio skysčio atsarga — ji labiau tiko karinei bazei negu vidutinio dydžio universiteto miesteliui.

Mis Čarlton, vyresnioji medicinos sesuo, pamačiusi jo nuostabą, ciniškai šyptelėjo.

— Kai kurie butai, nuomojami studentų — tikros lindynės. Pats pamatysite.

Luisas tuo neabejojo.

— Sėkmės, — palinkėjo Reičelė ir vėl jį pabučiavo, šįkart lėtai ir aistringai. Bet kai atsitraukė, jos žvilgsnyje švietė pašaipa. — Dėl Dievo, neužmiršk, kad tu viršininkas, o ne praktikantas ar koks antrametis.

— Klausau, daktare, — paklusniai atsakė Luisas, ir jiedu vėl nusikvatojo. Akimirką Luisas galvojo, ar dabar nepaklausus žmonos: Tai Zelda kalta dėl visko, brangioji? Ar tai ji toji rakštis? Toji žemo slėgio zona? Zelda ir jos mirtis? Bet ne, verčiau neklausti, bent jau ne dabar. Būdamas gydytoju, Luisas išmanė daug visokiausių dalykų. Jis gerai žinojo, kad mirtis yra tokia pat natūrali, kaip ir gimimas, bet puikiai suvokė ir tai, kad negalima krapštyti vos pradėjusios gyti žaizdos.

Todėl, užuot paklausęs, Luisas tik pabučiavo Reičelę ir išėjo.

Gera pradžia, graži diena. Meinas tebevaidino vasarišką šou — dangus buvo žydras, giedras, temperatūra siekė ne mažiau kaip septyniasdešimt du laipsnius. Stabtelėdamas ties išvažiavimu į plentą ir dairydamasis mašinų, Luisas pagalvojo, kad iki šiol nematė nė ženklo margos rudeniškos lapijos. O ruduo čia turėtų būti labai spalvingas. Na, nieko, jis palauks.

Luisas pasuko „Honda Civik“, antrąją Kridų mašiną, į universiteto pusę. Reičelė šįryt paskambins veterinarui, Čerčą iškastruos, ir tuo visi ginčai dėl mirties baimės ir Naminių Gyvulėlių Kapynių baigsis (net juokinga, kaip gramatinės klaidos įstringa atminty, o paskui ima atrodyti, kad taip ir turi būti). Kam galvoti apie mirtį tokį puikų rugsėjo rytą?

Luisas įsijungė radiją ir tol suko rankenėlę, kol aptiko „The Ramones“, stūgaujančius rokenrolą. Jis pagarsino ir taip pat uždainavo — nelabai gražiai, bet užtat jausmingai.

12

Vos įvažiavęs į universiteto teritoriją, Luisas pastebėjo, kad eismas akivaizdžiai suintensyvėjęs. Keliu dūmė automobiliai ir dviračiai, kelkraščiu risnojo bėgikai. Jam teko net stabtelėti, kad nepartrenktų dviejų sveikuolių, atbėgančių nuo Dan Holo pusės. Luisas taip staigiai nuspaudė stabdžius, kad pakibo ant saugos diržų. Jį visada erzino bėgikų (taip pat ir dviratininkų) įsitikinimas, jog nuo starto akimirkos jie automatiškai už nieką neatsako. Juk jie, šiaip ar taip, sportuoja! Vienas iš dviejų akiplėšų net neatsisukdamas kyštelėjo Luisui špygą. Luisas atsiduso ir nuvažiavo toliau.

Antrą kartą jis sunerimo, kai mažoje aikštelėje priešais ligoninės pastatą nepamatė „Greitosios pagalbos“ automobilio. Ligoninė turėjo įrangą, reikalingą beveik visų ligų ir nepavojingų sužeidimų gydymui bei pirmosios pagalbos suteikimui. Čia buvo trys puikūs diagnostiniai kabinetai, išeinantys į erdvų laukiamąjį, o už jų dar dvi palatos, kiekvienoje po penkiolika lovų. Bet tai nebuvo tikras karo veiksmų laukas. Rimtų nelaimių atvejams buvo skirta „Greitosios pagalbos“ mašina, turinti nuvežti sužeistąjį ar pavojingą ligonį į Rytų Meino Medicinos Centrą. Stivas Mastertonas, gydytojas asistentas, pirmąkart vedžiodamas Luisą po būsimas valdas, neslėpdamas pasididžiavimo parodė registracijos žurnalą su dviejų pastarųjų mokslo metų duomenimis. Per tą laiką „greitosios“ prireikė trisdešimt aštuonis kartus... Ne taip jau daug, turint omeny, kad studentų skaičius viršijo dešimt tūkstančių, o miestelyje, bendrai paėmus, gyveno apie septyniolika tūkstančių žmonių.