Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Paruoškite „greitąją“, — paliepė jis Mastertonui. — Mes...

— Luisai, mašina...

— O Viešpatie! — Luisas pliaukštelėjo sau per kaktą ir pasisuko į Čarlton.

— Džoana, ką jūs darote tokiais atvejais? Skambinate universiteto policijai ar į RMMC?

Džoana atrodė susijaudinusi ir sutrikusi, — kas jai buvo visai nebūdinga, — bet atsakė pakankamai tvirtu balsu:

— Nežinau, daktare. Kiek čia dirbu, dar nieko panašaus nebuvo atsitikę.

Luisas kaip įmanydamas greitai įvertino situaciją.

— Skambinkite policijai. Mes negalime laukti, kol RMMC atsiųs savo mašiną. Jei reikės, nuvešime jį į Bangorą gaisrine mašina. Joje yra bent sirena, šviesos signalas. Eikite, Džoana.

Seselė nuėjo, bet Luisas dar spėjo pagauti jos užjaučiantį žvilgsnį. Jis suprato žvilgsnio prasmę. Šis vaikinas, užsitempęs tik raudonus sportinius šortus baltais apvadais, raumeningas ir rudai įdegęs, — tikriausiai dirbo visą vasarą su kelininkų brigada ar dažė namus, o gal mokė vaikus teniso, — mirs nepriklausomai nuo to, ką jie padarys. Jis mirtų, net jei ligoninės „greitoji“ stovėtų čia pat su sveiku varikliu. Neįtikėtina, bet mirštantysis sujudėjo. Akių vokai suvirpėję atsimerkė, ir žydros akys krauju pasruvusiais baltymais ėmė žvalgytis aplinkui, nieko nematydamos. Vaikinas bandė pasukti galvą, ir Luisas prispaudė jį, kad to nepadarytų — juk jam buvo lūžęs kaklas. Dėl galvos traumos vargšas nejautė skausmo.

Skylė galvoje, o Viešpatie, skylė galvoje.

— Kas jam atsitiko? — paklausė Luisas Stivo, nors tokiomis aplinkybėmis tai buvo kvailas, beprasmiškas klausimas. Žiūrovo klausimas. Bet skylė vaikino galvoje nedviprasmiškai bylojo, kad Luisas ir yra ne kas kitas, kaip žiūrovas. — Jį atgabeno policija?

— Keli studentai atnešė jį ant antklodės. Aš nežinau, kaip ten buvo.

Luisas ir apie tai turėjo pagalvoti. Tai buvo jo pareiga.

— Eik ir surask tuos studentus, — paliepė Luisas Stivui. — Nusivesk prie kitų durų. Noriu, kad jie būtų po ranka, bet nenoriu, kad matytų daugiau, negu jau matė.

Mastertonas pastebimai apsidžiaugė, gavęs galimybę pasišalinti. Jis nuėjo prie durų ir atidarė jas, įleisdamas vidun susijaudinusių, išsigandusių, smalsių balsų gaudesį. Ir dar Luisas išgirdo tolimą policijos sireną. Vadinasi, policija netrukus bus čia. Luisui trupučiuką palengvėjo.

Mirštantysis ėmė gargaliuoti. Jis bandė kažką pasakyti. Luisas išskyrė kelis skiemenis ar bent jau garsus, bet žodžiai buvo nesuprantamai suvelti.

Luisas pasilenkė prie vaikino ir tarė jam:

— Viskas bus gerai, bičiuli.

Sakydamas tai, jis staiga pagalvojo apie Reičelę bei Elę ir pajuto stiprius nemalonius spazmus pilve. Luisas skubiai užsidengė burną delnu ir užgniaužė šleikštulį.

— Kaą, — gargaliavo jaunuolis. — Gaą...

Luisas apsidairęs pamatė, kad liko vienas su mirštančiuoju. Iš už durų girdėjosi, kaip Džoana Čarlton slaugėms šaukė, kad neštuvai antrojo kabineto spintoje. Vargu ar jos išvis žinojo, kur tas antrasis kabinetas. Juk tai buvo pirmoji merginų darbo diena. Pragariškas įvadas į medicinos pasaulį , pagalvojo Luisas. Žaliame kilime aplink įlaužtą vaikino galvą plėtėsi purvinai raudonas kraujo klanas; smegenų skystis, ačiū Dievui, pagaliau liovėsi varvėjęs.

— Naminių Gyvulėlių Kapynės, — staiga prašvokštė mirštantis vaikinas... ir nusišypsojo. Tik jo šypsena labiau priminė isterišką užtraukusios užuolaidą slaugės grimasą.

Luisas įsistebeilijo į vaikiną. Iš pradžių jis nepatikėjo tuo, ką girdėjo. Paskui pagalvojo, kad tai klausos haliucinacija. Jis tiesiog ištarė kažkokius garsus, o mano pasąmonė susiejo juos su mano patirtimi. Bet iš tiesų Luisas suprato, kad tik apgaudinėja save. Jį sukaustė klaikus siaubas, kūnu ėmė bėgioti šiurpuliai — atrodė, kad oda juda aukštyn žemyn rankomis, pilvu... Bet Luisas vis dar nenorėjo patikėti: na tai kas, kad tie žodžiai nuskambėjo ne tik Luiso ausyse — jis matė, kaip krutėjo vaikino lūpos; tai reiškė tik tiek, kad haliucinacija buvo ir vizualinė.

— Ką tu pasakei? — sušnibždėjo Luisas.

Šįkart mirštančiojo žodžiai nuskambėjo pakankamai aiškiai — taip kalba papūgos ir varnai įskeltais liežuviais:

— Tai netikros kapinės.

Vaikino akys buvo bereikšmės, nereginčios, pasruvusios krauju. Lūpos šypsojosi plačia negyvo karpio šypsena.

Siaubas pervėrė Luisą, šaltais pirštais suspausdamas širdį. Jis gūžėsi iš baimės, be galo trokšdamas pašokti ir dumti kuo toliau nuo šitos kruvinos, užlūžusios kalbančios galvos ant ligoninės laukiamojo grindų. Luisas nebuvo nei religingas, nei prietaringas. Jis nebuvo pasiruošęs tam, ką dabar matė — kad ir kas tai būtų.

Kovodamas su troškimu bėgti, Luisas prisivertė pasilenkti dar arčiau

mirštančiojo veido.

— Ką tu pasakei? — antrą kartą paklausė jis.

Šypsena. Kraupi šypsena.

— Vyro širdies žemė akmenuota, Luisai, — sušnibždėjo vaikinas. — Vyras augina, ką gali... ir saugo tai.

Luisai, pagalvojo jis, tarsi neišgirdęs nieko kito, išskyrus savo vardą. O Viešpatie, jis pavadino mane vardu.

— Kas tu? — išlemeno Luisas drebančiu, trūkčiojančiu balsu. — Kas tu?

— Indžunas atnešė mano žuvį.

— Iš kur tu žinai mano vard...

— Neišniekink mūsų. Žinok...

— Tu...

— Kaaa... — sugargė vaikinas.

Luisui pasirodė, kad užuodžia jo kvėpavime mirtį, vidines žaizdas, sutrikusį ritmą, skausmą, pasidavimą.

— Ką? — Luisui kilo beprotiškas noras papurtyti mirštantįjį.

— Gaaaa...

Vaikinas raudonais sportiniais šortais sudrebėjo visu kūnu ir staiga sustingo. Nebevirpėjo nė vienas raumuo. Sekundei iš jo akių dingo bereikšmė išraiška, jis tarsi pagavo Luiso žvilgsnį. O paskui atėjo galas. Pasklido dvokas. Luisas tikėjosi, kad jis dar prakalbės — jis privalėjo prakalbėti... Bet vaikino akys vėl tapo bereikšmės... ir sustiklėjo. Jis buvo nebegyvas.

Luisas atsitiesė. Drabužiai tiesiog prilipo jam prie kūno: jie buvo permirkę prakaitu. Staiga nusileido tamsa, ir pasaulis ėmė svaiginančiai suktis. Suvokęs, kas jam darosi, Luisas nusisuko nuo mirusiojo, nuleido galvą ant kelių ir iki kraujo suleido sau į dantenas kairiosios rankos nykščio bei smiliaus nagus.

Po akimirkos pasaulis vėl prašviesėjo.

13

Paskui į laukiamąjį vėl prigužėjo žmonių, tarsi visi jie buvo tik aktoriai, laukę savo išėjimo į sceną. Luisą apėmęs netikrumo jausmas nuo to tik dar labiau sustiprėjo. Luisas nejuokais išsigando. Jis žinojo apie tą jausmą iš psichologijos vadovėlių, bet pats iki šiol nebuvo jo patyręs. Tikriausiai taip jaučiasi žmogus tuoj po to, kai kas nors įpila jam į gėrimą galingą LSD dozę.

Sakytum, tai vaidinimas, pastatytas mano garbei, pagalvojo Luisas. Iš pradžių kambarys visiškai ištuštėja, kad mirštantis pranašas galėtų man ir tik man vienam išsakyti niūrią pranašystę, o kai tik jis iškeliauja į aną pasaulį, visi grįžta atgal.

Į laukiamąjį įgriuvo abi slaugės. Jos tempė už galų kietus neštuvus, naudojamus tais atvejais, kai sužeistajam lūžęs stuburas arba kaklas. Iš paskos pasirodžiusi Džoana Čarlton pranešė, kad universiteto policija tuoj bus čia. Jos žiniomis, vaikiną partrenkė mašina, kai jis bėgo šalikele. Luisas prisiminė bėgikus, šįryt iššokusius prieš pat jo automobilį, ir jam net vidurius susuko.

Galiausiai atėjo Stivas Mastertonas su dviem vyrais iš universiteto policijos.