Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Здесь есть возможность читать онлайн «Stephen King - Gyvulėlių kapinės» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Eridanas, Жанр: Старинная литература, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Gyvulėlių kapinės: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Gyvulėlių kapinės»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Luisas ir Reičelė Kridai. Ideali jauna šeima, kurioje auga du žavūs vaikučiai. Nusipirkę namą tikisi laimingai sulaukti senatvės ir...mirties. Tad giltinė nelaukia, netrukus ji jau šiepia savo aštrius grasius dantis. Deja, paaiškėja, kad yra dalykų kur kas baisesnių nei pati Mirtis.

Gyvulėlių kapinės — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Gyvulėlių kapinės», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Luisas nupėdino įkandin. Tamsoje šmėžavo raudoni numirėlio šortai.

Jie perėjo svetainę, valgomąjį, virtuvę. Luisas manė, kad dabar Paskou pasuks užraktą ir atsklęs duris, skiriančias virtuvę nuo pašiūrės, kur Kridai laikė abi savo mašinas. Tačiau Paskou paprasčiausiai perėjo kiaurai duris. Sekdamas numirėlį žvilgsniu, Luisas nusistebėjo: Tai štai kaip tai daroma! Įspūdingai atrodo. Taip gali kiekvienas.

Jis pabandė pats taip praeiti — ir netikėtai atsitrenkė į durų medį. Tikriausiai todėl, kad net sapne išliko kietakaktis realistas. Luisas pasuko užraktą, atšovė skląstį ir žengė į pašiūrę-garažą. Numirėlio ten nebuvo. Luisui dingtelėjo, kad Paskou paprasčiausiai išnyko. Sapnų personažai dažnai taip elgiasi. Panašiai atsitinka ir su veiksmo vietomis: štai iš pradžių tu stovi ant baseino krašto nuogas, su įsiaudrinusia varpa, ir aptarinėji galimybę pasikeisti žmonomis, tarkime, su Rodžeriu ir Mise Dandridžais. O paskui mirkt! Ir tu kopi Havajų ugnikalnio šlaitu. Galbūt ir Paskou išnyko todėl, kad prasideda II Aktas.

Tačiau išėjęs iš garažo Luisas vėl išvydo numirėlį. Blyški mėnesiena apšvietė jį, sustingusį vejos pakraštyje — ten, kur prasidėjo takas.

Štai tada ir atsėlino baimė. Ji pamažu smelkėsi į Luisą pro visas jo kūno angas ir kaupėsi ten juodais garais. Luisas nenorėjo eiti tuo keliu. Jis sustojo.

Paskou grįžtelėjo per petį. Mėnesienoje numirėlio akys sužvilgo sidabru. Luisui iš siaubo susigniaužė pilvas. Tas išsišovęs kaulas, sukrešėjusio kraujo dryžiai... Buvo neįmanoma atsispirti toms akims. Tikriausiai tai vienas iš tų sapnų, kuriuose žmogus užhipnotizuojamas ir nieko nebegali padaryti... kaip pats Luisas nieko negalėjo padaryti Paskou mirties akivaizdoje. Gali prasimokyti universitete dvidešimt metų ir vis tiek liksi bejėgis, kai tau atneš vaikiną, kuriam smūgis į medį pramušė kaukolėje tokią skylę, kad pro ją tarsi pro langą matosi smegenys. Tokį pacientą taip pat sėkmingai galima nešti lituotojui, šamanui ar suteneriui...

Tačiau Luisui teko paklusti jėgai, tempte tempiančiai jį link tako, ir sekti paskui sportinius šortus, kurie mėnulio šviesoje atrodė tokie pat rudi, kaip ir kraujo dryžiai Paskou veide.

Luisui nepatiko šitas sapnas. O Dieve, ne. Jis buvo pernelyg tikroviškas. Vėsus gumburiuotas kilimėlis, nepasidavusios garažo durys (o juk kiekviename padoriame sapne žmogus sugeba ar bent jau turėtų sugebėti vaikščioti kiaurai duris ir sienas)... O dabar dar šalta rasa, stingdanti basas kojas, ir nakties vėjo dvelkimas — Luisas jautė jį visu kūnu, nes buvo nuogas, vienomis glaudėmis. Vos tik atsidūrus po medžiais, pušų spygliai susmigo jam į padus — dar viena smulkmena, truputį tikroviškesnė, negu derėtų.

Na ir kas. Na ir kas. Aš esu namie, savo lovoje. Tai tik sapnas, kad ir koks tikroviškas. Iš ryto jis atrodys absurdiškas, kaip ir visi sapnai. Pabudęs protas kaipmat išaiškins jo nerealumą.

Sausa šaka drykstelėjo Luisui per bicepsą. Luisas susiraukė iš skausmo. Priekyje šmėžavo Paskou siluetas. Dabar visas Luiso siaubas susikristalizavo į vieną konkrečią mintį: Aš einu paskui numirėlį į girią, aš einu paskui numirėlį į Naminių Gyvulėlių Kapynes, ir tai ne sapnas. Padėk man, Viešpatie, tai ne sapnas. Tai tikrovė.

Jie nusileido nuo medžiais apaugusios kalvos. Takas tingiai vinguriavo tarp pušų ir eglių, o paskui nėrė į jaunuolyną. Dabar Luisas buvo be guminių batų. Žemė po kojomis virto šaltais drebučiais, kurie siurbė jo pėdas į save ir laikė, nenorėjo paleisti. Kiekvieną žingsnį lydėjo šlykštūs čiulpimo garsai. Luisas jautė, kaip skystas purvas trykšta pro tarpupirščius, vos tik pabandžius praskėsti kojų pirštus.

Luisas ir toliau desperatiškai bandė laikytis sapno versijos.

Tai nepadėjo.

Jiems pasiekus miško laukymę, iš už debesų rifų vėl išplaukė mėnulis, užliedamas kapines pamėklišku švytėjimu. Pakrypę antkapiai — lentgaliai ir skardinės (prapjautos tėvų žirklėmis skardai kirpti, o paskui šiaip taip suplotos į stačiakampius), nuskelti skalūno ir smiltainio gabalai — metė ryškius juodus šešėlius. Jie taip pat atrodė pernelyg tikroviški.

Paskou sustojo šalia antkapio su užrašu: „KATINAS SMAKIS, JIS BUVO PAKLUSNUS“ ir atsisuko į Luisą. Luisas juto, kaip auga į jį įsiskverbęs siaubas, ir augs tol, kol jo kūnas sprogs nuo lėto, bet nesulaikomo spaudimo. Paskou nusišypsojo — kruvinos lūpos prasišiepė, apnuogindamos dantis. Sveikas, po atviru dangumi dirbusio žmogaus įdegimas mėnesienoje žvilgėjo baltai, tarsi kūną jau gaubtų įkapės.

Paskou pakėlė ranką. Luisas pažvelgė ton pusėn, kur rodė numirėlis. Jo akys išsiplėtė. Luisas aiktelėjo ir prispaudė abiejų rankų krumplius prie dantų. Tada pajuto, kad jo skruostai šalti ir šlapi — jis verkė iš siaubo.

Išlaužos, nuo kurios Džadas nuvijo Elę, vietoje dabar stūksojo milžiniška kaulų krūva. Kaulai judėjo. Jie sukiojosi ir kaukšėjo vienas į kitą — alkūnkauliai ir šlaunikauliai, priekiniai ir krūminiai dantys, išsišiepusios žmonių ir gyvulių kaukolės. Štai sutarškėjo pirštų kaulai. O štai pėdos liekanos susilenkė per supuvusius raiščius.

Ir visa tai judėjo; visa tai šliaužė...

Paskou žengė prie Luiso. Dabar jo kruvinas veidas buvo rimtas. Paskutiniai Luiso proto likučiai ėmė trauktis, telkdamiesi į vieną virpančią ciklišką mintį: surik kad pabustum nesvarbu kad išgąsdinsi Reičelę prižadinsi Elę ir Geidžą visus šeimynykščius ir kaimynus surik kad pabustum suriks riksurik kad pabustumbustum...

Bet išėjo tik spigus šnypštelėjimas — tarsi mažas vaikas, įsitaisęs prieangyje, mokytųsi švilpti.

Paskou priėjo arčiau.

— Šių durų nevalia atidarinėti, — prakalbo jis, žvelgdamas į Luisą iš viršaus, nes tas susmuko ant kelių. Jo veide buvo sustingusi kažkokia keista išraiška, kurią Luisas iš pradžių klaidingai palaikė užuojauta. Bet iš tiesų tai buvo visai ne užuojauta, o tik kažkokia kraupi kantrybė. Numirėlis teberodė ranka į krūpčiojančią kaulų krūvą. — Neik anapus, kad ir kaip tau to reikės, daktare. Barjeras pastatytas ne tam, kad žmonės per jį laipiotų. Įsidėmėk: ši vieta turi daugiau galios, negu tu manai. Senos nepailstančios galios. Įsidėmėk tai.

Luisas vėl pabandė surikti, bet nepajėgė.

— Aš atėjau kaip draugas, — tęsė Paskou. Bet ar tikrai jis pavartojo žodį „draugas“? Tikriausiai ne. Paskou tarytum kalbėjo svetima kalba, kurią Luisas suprato tik kažkokios sapnų magijos dėka... ir „draugas“ tebuvo artimas pagal prasmę žodis tam, kurį ištarė numirėlis. Tiek artimas, kokį tik galėjo surasti kovojantis Luiso protas.

— Tavo žūtis ir žūtis tų, kuriuos tu myli, jau visai nebetoli, daktare.

Paskou priėjo taip arti, kad Luisas užuodė nuo jo sklindantį mirties dvoką.

Numirėlis ištiesė į jį ranką.

Tylus iš proto varantis kaulų kaukšėjimas.

Luisas ėmė loštis atgal, stengdamasis išvengti numirėlio prisilietimo, užkliudė ranka antkapį, ir tas nuvirto žemėn. Artėjantis Paskou veidas užstojo dangų.

Įsidėmėk, daktare.

Luisas pabandė surikti. Pasaulis staiga apsivertė... bet Luisas tebegirdėjo krutančių kaulų kaukšėjimą mėnulio apšviestoje nakties kriptoje.

17

Žmogus užmiega vidutiniškai per septynias minutes, bet prabudimas, kaip sako Hendas „Žmogaus psichologijoje“, trunka nuo penkiolikos iki dvidešimties minučių. Tarytum miegas būtų vanduo, į kurį pasinerti lengviau negu iškilti. Bundantysis ar bundančioji atsipeikėja palaipsniui, pereidami iš gilaus miego į negilų, o paskui į būseną, kuri kartais vadinama „miegu atviromis akimis“ — miegantis žmogus girdi garsus ir gali net atsakinėti į klausimus, bet galutinai prabudęs nieko neprisimena... nebent tik sapnų nuotrupas.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Gyvulėlių kapinės»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Gyvulėlių kapinės» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Gyvulėlių kapinės»

Обсуждение, отзывы о книге «Gyvulėlių kapinės» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x