Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Iš virtuvės išėjo Reičelė su kiaušiniene ir puodeliu kavos.

— Iš ko tu taip juokeisi, Lu? Kvatojai kaip trenktas. Aš net nusigandau.

Luisas prasižiojo, neturėdamas nė menkiausio supratimo, ką sakys, ir staiga prisiminė anekdotą, girdėtą praėjusią savaitę parduotuvėje — apie žydą siuvėją, kuris nusipirko papūgą, nieko kito nemokančią pasakyti, tik „Arielis Šaronas — senas pedas“.

Jam baigus pasakoti, Reičelė irgi nusijuokė, o tuo pačiu ir Geidžas.

Puiku. Mūsų herojus apdairiai pašalino visus įkalčius: purvinas paklodes ir beprotišką kvatojimą vonioje. Dabar mūsų herojus paskaitys rytinį laikraštį — ar bent jau pervers, kad sudarytų eilinio ryto įspūdį.

Ir Luisas atsivertė laikraštį.

Štai taip ir reikia, tarė jis sau, jausdamas neapsakomą palengvėjimą. Atsikratai viskuo, ir baigta... jeigu tik prie stovyklos laužo vėjuotą naktį neužeina kalba apie nepaaiškinamus dalykus. Nes vėjuotomis naktimis prie stovyklos laužo paprastai sukasi baugios kalbos.

Luisas suvalgė kiaušinienę. Pabučiavo Reičelę bei Geidžą. Ir tik išeidamas dirstelėjo į seną baltai dažytą dėžę skalbiniams, stovinčią po vamzdžiu. Viskas buvo gerai. Dar vienas šio ryto akibrokštas. Vasara, iš visko sprendžiant, ketino tęstis amžinai, ir viskas buvo gerai. Atbulas išvažiuodamas iš garažo, Luisas dirstelėjo į taką pievos pakrašty, bet — viskas buvo gerai. Jam nė plaukas ant galvos nekrustelėjo. Štai taip atsikratai viskuo, ir baigta.

Viskas buvo gerai net dešimt mylių nuo namų. O paskui Luisą ėmė taip krėsti drebulys, kad jam teko išsukti iš kelio ir sustoti tuščioje aikštelėje prie „Singo“ — kinų restorano, esančio netoli Rytų Meino Medicinos Centro... kur išvežė Paskou kūną. Į RMMC, ne į „Singą“. Vikas Paskou jau niekada nebesuvalgys dar vienos nu-gu-gai-pan porcijos, cha cha.

Drebulys tiesiog draskė Luisą, mėtė, raičiojo. Jėgos apleido jį. Luisas bijojo. Bijojo ne kažko antgamtiško, ne — pernelyg jau skaisčiai švietė saulė. Jis paprasčiausiai išsigando, kad išeis iš proto. Jautėsi taip, lyg kažkas būtų vėręs jam per smegenis ilgą nematomą vielą.

— Gana, — sušnibždėjo jis. — Prašau, nereikia.

Luisas virpančiomis rankomis įsijungė radijo imtuvą. Džoana Baez dainavo apie deimantus ir rūdis. Jos saldus, šaltas balsas apramino Luisą. Dainai pasibaigus, jis jau galėjo važiuoti toliau.

***

Atvykęs į ligoninę, jis trumpai pasisveikino su Čarlton ir iš karto smuko į vonią. Luisas buvo įsitikinęs, kad atrodo siaubingai. Bet ne. Po akimis tamsavo nedideli ratilai, tačiau net Reičelė jų nepastebėjo. Luisas užsitėškė ant veido šalto vandens, nusišluostė, susišukavo ir nuėjo į savo kabinetą.

Ten jau sėdėjo Stivas Mastertonas ir Sarendra Hardu, gydytojas indėnas. Jie gėrė kavą ir toliau peržiūrinėjo „I grupės“ korteles.

— Labas rytas, Lu, — pasisveikino Stivas.

— Labas.

— Tikėkimės, jis bus geresnis už vakarykštį rytą, — tarė Hardu.

— O taip. Jūs praleidote visą linksmybę.

— Sarendra ir taip prisilinksmino ligi soties, — šypsodamasis pareiškė Mastertonas. — Papasakok jam, Sarendra.

Hardu šyptelėjo ir ėmė valytis akinių stiklus.

— Apie pirmą valandą nakties du vyrukai atnešė savo draugę, — pradėjo jis.

— Ji buvo gerokai apgirtusi — patys suprantate, šventė mokslo metų pradžią. Žiūriu, panelei įkirsta šlaunis. Aš ir sakau jai: „Reikia siūti-padarysiu keturis dygsnius, ir rando neliks“. „Siūkit“, — atsako ji. Aš ir siuvu, pasilenkęs štai taip...

Sarendra pademonstravo, žemai lenkdamasis virš nematomos šlaunies. Luisas ėmė šypsotis nujausdamas, kas buvo toliau.

— Ir man siuvant, panelė išsivemia tiesiai man ant galvos.

Mastertonas pratrūko kvatotis. Luisas taip pat. O Hardu ramiai šypsojosi, tarsi toks atvejis nutiko jam jau tūkstantąjį kartą tūkstantajame gyvenime.

— Sarendra, nuo kurios valandos jūs budite? — paklausė Luisas, kai juokas pagaliau nutilo.

— Nuo vidurnakčio, — atsakė Hardu. — Aš jau išeinu. Norėjau tik pasisveikinti su jumis.

— Ką gi, labas, — tarė Luisas, spausdamas jo mažą rudą ranką. — O dabar eikite namo ir gulkitės miegoti.

— Mes jau beveik peržiūrėjome „I grupę“, — įterpė Mastertonas. — Šauk „aleliuja“, Sarendra.

— Nešauksiu, — šypsodamasis atsakė Hardu. — Aš ne krikščionis.

— Tada giedok giesmę iš „Karmos“ ar ką nors panašaus.

— Telaimina jus saulės šviesa, — tebesišypsodamas tarė Hardu ir išnyko už durų.

Luisas ir Stivas Mastertonas akimirką tylėdami žiūrėjo jam pavymui, paskui susižvalgė ir nusikvatojo. Dar niekada juokas neatrodė Luisui toks malonus... toks normalus.

— Pačiu laiku užbaigėme „I grupę“, — tarė Stivas. — Šiandien vaistų iškišinėtojų diena.

Luisas linktelėjo. Pirmieji prekybos agentai pasirodys apie dešimtą. Kaip mėgo sakyti Stivas, trečiadienį galima vadinti kad ir Princo Makarono diena, bet kiekvienas antradienis Meino Universitete buvo A-diena. A — tai aspirinas, visų laikų favoritas.

— Leiskite jums patarti, o Didysis Bose, — pridūrė Stivas. — Nežinau, kaip elgdavosi šitie vyrukai Čikagoje, bet mūsuose jie bando iškišti viską — nuo kelialapių lapkričio mėnesiui į Alagašą pamedžioti iki nuolatinių bilietų į Bangoro šeimyninį stadioną. Kartą vienas jų norėjo įpiršti man pripučiamą lėlę Džudę. Man! O aš juk tik gydytojo padėjėjas! Jeigu jie neįstengia įsiūlyti žmogui vaistų, tai priveda žmogų prie jų.

— Tau reikėjo paimti tą Džudę.

— O ne, ji buvo rudaplaukė. Ne mano skonio.

— Aš vis tik sutinku su Sarendra, — pareiškė Luisas. — Tegu būna bet kas, kad tik ne kaip vakar.

18

Kai „Apdžono“ firmos agentas nepasirodė lygiai dešimtą, Luisas neištvėrė ir paskambino į registratūrą. Jis šnektelėjo su misis Steiplton, kuri prižadėjo tuoj pat atsiųsti jam Viktoro Paskou dokumentų kopiją. Vos Luisas padėjo ragelį, į kabinetą įžengė prekijas iš „Apdžono“. Jis nieko nebandė įpiršti, tik paklausė, ar jam nereikia bilietų visam sezonui į „Naujosios Anglijos patriotų lygos“ varžybas.

— Ne, — atsakė Luisas.

— Aš ir nesitikėjau, kad paimsite, — niūriai burbtelėjo prekijas ir pasišalino.

Vidurdienį Luisas nuėjo į „Lokio irštvą“ ir nusipirko sumuštinį su tunu bei kokakolos. Nusinešęs visa tai į kabinetą, greitai papriešpiečiavo, sklaidydamas Paskou dokumentus. Jis ieškojo ko nors, kas sietų Paskou su pačiu Luisu ar su Šiaurės Ladlou, kur buvo Naminių Gyvulėlių Kapynės... Luisas miglotai tikėjo, kad net tokį keistą atsitikimą, kaip vakarykštis, galima

racionaliai paaiškinti. Galbūt tas vaikinas užaugo Ladlou — gal net palaidojo tose kapinaitėse savo šunį ar katę.

Tačiau ieškomo ryšio nerado. Paskou gimė Niudžersyje, Bergenfilde, ir į Meino Universitetą atvyko studijuoti elektros inžinerijos. Keliuose spausdinto teksto puslapiuose Luisas neįžvelgė jokios sąsajos tarp savęs ir vaikino, vakar mirusio laukiamajame — aišku, ir tarp jo lavono.

Jis išsiurbė paskutinį kokos gurkšnį klausydamasis, kaip šiaudelis čeža į puodelio dugną, ir išmetė plastmasinius indus į šiukšlių dėžę. Priešpiečiai nebuvo sotūs, bet Luisas pavalgė su apetitu. Iš rytinės būsenos neliko nieko, ničnieko. Drebulys nebepasikartojo, ir net siaubą, kausčiusį jį iš ryto, Luisas dabar prisiminė tik kaip nemalonią, beprasmišką nuostabą, sukeltą sapno ir neturinčią jokio realaus pagrindo.