Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Gerai, Nense. Ačiū.

Luisas pakėlė ragelį ir įjungė pirmą liniją.

— Sveika, brangioji. Aš kaip tik ruošiausi...

— Kaip jautiesi, Luisai?

— Nieko, gerai.

— Aš jau viską žinau. Lu, man taip gaila. — Ji sekundę patylėjo. — Girdėjau pranešimą per radiją. Tu atsakinėjai į klausimus. Gerai kalbėjai.

— Taip? Puiku.

— Tu tikrai gerai jautiesi?

— Taip, Reičele. Viskas gerai.

— Grįžk namo, — paprašė ji.

— Taip, — atsakė Luisas. „Namo“ skambėjo viliojančiai.

15

Žmona pasitiko Luisą prie durų, ir jam atvipo žandikaulis. Reičelė dėvėjo labiausiai jam patinkančią tinklinę liemenėlę, permatomas kelnaites ir daugiau nieko.

— Atrodai žavingai, — tarė Luisas. — Kur vaikai?

— Pas Misę Dandridž. Mes vieni iki pusės devynių. Vadinasi, turime pusantros valandos. Tad negaiškime laiko veltui.

Reičelė prigludo prie Luiso, ir jis užuodė silpną malonų kvapą — kas tai, rožių aliejus? Luiso rankos apsivijo ją per liemenį, paskui nuslinko ant sėdmenų. Reičelės liežuvis, švelniai pažaidęs jo lūpomis, nėrė į burną.

Kai bučinys pagaliau nutrūko, Luisas kiek kimiai pasidomėjo:

— Kas pietums? Tu?

— Aš desertui, — atsakė Reičelė ir ėmė geismingai, lėtai sukti klubus, trindamasi papilve į Luiso slėpsnas. — Bet prižadu, kad tau nereikės valgyti nieko tokio, ko tu nemėgsti.

Luisas siektelėjo žmonos, bet Reičelė išsisuko ir paėmė jį už rankos.

— Iš pradžių į viršų, — paliepė ji.

***

Reičelė nusitempė Luisą į vonią, nurengė ir įgrūdo į siaubingai karštą vandenį. Tada paėmė nešiurkščią pirštinės pavidalo kempinę, kuri paprastai kabėjo nenaudojama ant dušo galvutės, švelniai išmuilino Luiso kūną, paskui nuplovė. Luisas juto, kaip dienos įtampa — kraupios pirmosios darbo dienos įtampa — lėtai slenka šalin. Reičelė kiaurai permirko, ir jos kelnaitės prilipo prie kūno kaip antroji oda.

Luisas jau ketino lipti iš vonios, bet žmona švelniai stumtelėjo jį atgal.

— Ką...

Dabar pirštinėta Reičelės ranka nusitvėrė jo ir ėmė lėtai judėti aukštyn žemyn, trindama švelniai, bet stipriai.

— Reičele... — Luisą išmušė prakaitas, bet ne tik dėl vonioje tvyrančio karščio.

— Ša.

Tai tęsėsi, rodės, visą amžinybę... ir štai prieš pat kulminaciją pirštinėta ranka ėmė judėti lėčiau, beveik sustojo... o tada ėmė spūsčioti — spaudė, atleido, vėl spaudė, kol Luisas baigė — taip smarkiai, kad jam nuo slėgio užgulė ausis.

— Viešpatie, — pratarė jis drebančiu balsu, kai vėl pajėgė kalbėti. — Kur tu šito išmokai?

— Skaučių stovykloje, — paprastai atsakė Reičelė.

***

Ji buvo pagaminusi befstrogeną, kuris vonios epizodo metu troškinosi ant lėtos ugnies. Ir Luisas, kuris prieš keturias valandas galėjo prisiekti, kad neturės noro valgyti iki Visų Šventų, sukirto dvi porcijas.

Po pietų Reičelė nusivedė jį į antrą aukštą.

— O dabar, — pareiškė ji, — pažiūrėsim, kaip tu įtiksi man.

Atsižvelgiant į aplinkybes, Luisas, jo manymu, tiesiog puikiai susidorojo su užduotimi.

***

Paskui Reičelė apsivilko seną žydrą pižamą. Luisas užsitempė flanelinius marškinius, beformes velvetines kelnes, kurias Reičelė vadindavo skudurkelnėm, ir nuvažiavo pasiimti vaikų.

Misė Dandridž tuoj pat puolė klausinėti apie nelaimę universiteto miestelyje. Luisas keliais žodžiais nupasakojo jai, kas atsitiko, pranešdamas mažiau, negu ji rytoj perskaitys Bangoro laikraštyje. Luisas neturėjo jokio noro kalbėti apie įvykį — jautėsi taip, tarsi skleistų pačius nešvankiausius gandus. Tačiau Misė neėmė pinigų už vaikų priežiūrą, o Luisas buvo dėkingas jai už vakarą su Reičele.

Geidžas užmigo pusiaukelėje iki namų. Elė taip pat žiovavo ir markstėsi. Namie Luisas pakeitė Geidžui vystyklus, užvilko pižamą ir paguldė į lovelę. Paskui nuėjo paskaityti Elei pasakos. Paprastai mergaitė reikalaudavo knygelės „Kur gyvena laukiniai padarai“ — tikriausiai pati įsivaizduodavo esanti galingiausias laukinis padaras. Tačiau tą vakarą Luisas įpiršo jai „Batuotą katiną“. Elė užmigo po penkių minučių. Luisas užnešė ją į viršų, paguldė ir užklojo.

Kai Luisas vėl nusileido į apačią, Reičelė sėdėjo svetainėje su pieno stikline rankoje. Ant jos ilgos šlaunies gulėjo atversta Dorotės Sajers romanas.

— Kaip jautiesi, Luisai?

— Puikiai, brangioji. Ačiū. Už viską.

— Mes džiaugiamės, galėdami jums pasitarnauti, — salsvai šypsodamasi paironizavo Reičelė. — Eisi pas Džadą gerti alaus?

Luisas papurtė galvą.

— Tik ne šiandien. Aš visai nusistekenęs.

— Tikiuosi, kad ir aš prie šito prisidėjau.

— Be abejo.

— Tada gerk savo pieną, daktare, ir eime gulti.

***

Luisas manė, kad ilgai negalės užmigti, kaip būdavo studijų metais — kad galvoje vis suksis mintys ir prisiminimai. Tačiau vos atsigulęs nuslydo į miegą lyg nuo glotnios nuožulnumos. Jis kažkur skaitė, kad žmogui atsijungti užtenka vidutiniškai septynių minučių. Septynios minutės tam, kad galvoje prasisuktų visi sąmoningi ir pasąmoningi vaizdai — kaip atrakcionų parko name su vaiduokliais.

Luisas jau beveik miegojo, kai išgirdo lyg iš tolumos atplaukusį Reičelės balsą:

— ...poryt.

— Mmm?

— Džolanderis. Veterinaras. Jis paims Čerčą poryt.

— A...

Čerčas. Brangink savo cojones, padauža, kol dar turi. Ir Luisas pasinėrė į gilų, sapnų netrikdomą miegą.

16

Gerokai vėliau jį pažadino kažkoks trinktelėjimas. Luisas atsisėdo lovoje pagalvojęs, kad gal tai Elė iškrito iš lovos arba apvirto Geidžo lovelė. Staiga iš už debesies išplaukęs mėnulis užliejo kambarį šalta balta šviesa, ir Luisas išvydo tarpduryje Viktorą Paskou. Tai trinktelėjo Paskou atlapotos durys.

Jis stovėjo su įlaužta už kairiojo smilkinio galva ir išsišovusiu baltu raktikauliu. Kraujas lyg indėnų karo dažai rudais dryžiais sukrešėjo jam ant veido. Paskou šypsojosi.

— Kelkis, daktare, — prakalbo jis. — Mums reikia kai kur nueiti.

Luisas grįžtelėjo į žmoną. Jos kontūrai vos vos ryškėjo po geltona antklode. Reičelė kietai miegojo. Luisas vėl atsisuko į Paskou, kuris tebestovėjo tarpduryje lyg ir gyvas, lyg ir miręs. Tačiau Luisas nejuto baimės. Ir iš karto suprato kodėl.

Tai tik sapnas, galvojo jis drąsindamas save, nes, tiesą sakant, vis tik išsigando. Mirusieji negrįžta; tai fiziologiškai neįmanoma. Šitas vaikinas dabar guli lavoninėje, pažymėtas patologo ženklu — 7 formos pjūviu kūne. Patologas, paėmęs audinių pavyzdžius, tikriausiai sugrūdo jo smegenis į krūtinės ertmę, o į kaukolę prikimšo rudo popieriaus, kad skystis nevarvėtų — tai paprasčiau, negu kišti smegenis atgal į galvą, tarsi dėliojant galvosūkį iš kartono gabalėlių. Dėdė Karlas, nelaimingosios Rūtos tėvas, kadaise minėjo Luisui, kad patologai dažnai taip daro. Jis pasakojo dar daug panašių smulkmenų, kurias išgirdusi, Reičelė su jos mirties baime imtų klykti iš siaubo. Bet Paskou nestovėjo čia — tai neįmanoma, širdele. Paskou gulėjo užrakintame šaldytuve su pririšta prie kojos etikete. Ir ten jis tikrai be šitų raudonų sportinių šortų.

Tačiau Luisą traukte traukė atsikelti iš lovos. Paskou tebespoksojo į jį.

Luisas atmetė antklodę ir nuleido kojas ant grindų. Šalti vąšeliu nerti kilimo gumburėliai — tą kilimą Reičelės močiutė padovanojo jiems vestuvių proga — įsispaudė į Luiso pėdas. Sapnas buvo pasiutusiai tikroviškas. Toks tikroviškas, kad Luisas nusekė paskui Paskou tik tada, kai tas apsisuko ir ėmė leistis laiptais žemyn. Pagunda vytis jį buvo didžiulė, bet Luisas nenorėjo, kad vaikščiojantis lavonas prisiliestų prie jo — net ir sapne.