Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas girdėjo kaulų kaukšėjimą ir tarškėjimą, bet palaipsniui tas garsas vis skardėjo, įgavo metalo skambesį. Pasigirdo dūžis. Riksmas. Virtinė metalinių garsų... Kažkas ritasi? Žinoma, sutiko dar neprabudęs Luiso protas. Rieda prakeikti kaulai.

Ir tada Luisas išgirdo, kaip jo duktė šaukia:

— Gaudyk, Geidžai! Gaudyk!

Elei atsakė džiugus Geidžo krykštavimas. Luisas pramerkė akis ir išvydo savo miegamojo lubas.

Jis gulėjo nejudėdamas, kol jo sąmonė pamažu grįžo į tikrovę, gerą tikrovę, palaimintą tikrovę.

Visa tai buvo sapnas. Kad ir koks baisus, kad ir koks tikroviškas, bet tik sapnas, suakmenėjusi liekana pasąmonės gelmėse.

Vėl pasikartojo metalo džeržgesys. Tai viena iš Geidžo žaislinių mašinėlių riedėjo antrojo aukšto koridoriumi.

— Gaudyk, Geidžai!

— Gaudyk! — pakartojo Geidžas. — Gaudyk-gaudyk-gaudyk!

Tumpa-tumpa-tumpa. Basos Geidžo pėdutės nudundėjo koridoriumi.

Abu vaikai nusikvatojo.

Luisas pasuko galvą į dešinę. Reičelės lova buvo tuščia, antklodė atmesta. Saulė aukštai pakilusi. Luisas žvilgtelėjo į laikrodį: buvo jau beveik aštuonios. Reičelė leido jam pramigti... Žinoma, tyčia.

Šiaip jau jis būtų susierzinęs... bet šįryt ne. Luisas giliai įkvėpė, mėgaudamasis tysojimu lovoje, apšviestoje įkypų saulės spindulių, džiaugdamasis realaus pasaulio pojūčiu. Saulėje sukosi dulkės.

Iš apačios pašaukė Reičelė:

— Ele! Verčiau lipk žemyn, pasiimk kuprinę ir eik į autobusą!

— Gerai! — Garsesnis kojų tapsėjimas. — Štai tavo mašina, Geidžai. Man metas į mokyklą.

Geidžas tučtuojau puolė protestuoti. Nors iš viso jo vapėjimo galėjai atskirti tik kelis žodžius — „Geidžas“, „mašina“ „gaudyk“ ir „Elė-busas“, — sakinio prasmė buvo visai aiški: Elė privalo likti namie. Mokykla gali vieną dieną apsieiti ir be jos.

Vėl Reičelės balsas:

— Prieš nusileisdama dar papurtyk tėvelį, Ele!

Elė įėjo į miegamąjį. Ji vilkėjo raudoną suknutę, plaukus buvo susirišusi į uodegą.

— Aš jau nemiegu, dukrele, — tarė Luisas. — Bėk, nes pavėluosi į autobusą!

— Gerai, tėveli, — Elė priėjo, pakštelėjo Luisui į šeriuotą skruostą ir apsisukusi nulėkė link laiptų.

Sapnas jau ėmė blankti, netekti aiškumo. Puiku.

— Geidžai! — pašaukė Luisas. — Ateik ir pabučiuok tėvelį!

Tačiau Geidžas nepaklausė. Jis kiek įkabindamas bėgo paskui Elę, iš visų plaučių šaukdamas: „Gaudyk! Gaudyk! GAUDYK!“ Luisas išvydo tik šmėkštelint jo kresną vaikišką kūnelį vienomis kelnaitėmis.

Reičelė vėl paklausė iš apačios:

— Luisai, tai tu kalbi? Jau pabudai?

— Taip, — atsakė Luisas, sėsdamasis lovoje.

— Juk sakiau, kad pabudo, — tarė Elė. — Na, aš einu. Iki!

Trinktelėjo lauko durys, piktai klyktelėjo Geidžas.

— Vieną kiaušinį ar du? — šūktelėjo Reičelė.

Luisas atmetė antklodę ir nukėlė kojas ant nerto kilimėlio, ketindamas atsakyti žmonai, kad šiandien nereikia kiaušinių, užteks dribsnių... bet žodžiai užstrigo gerklėje.

Jo kojos buvo žemėtos ir aplipusios pušų spygliais.

Širdis šoktelėjo iki pat gerklės lyg staiga pamišęs spyruoklinis žaislas. Išsproginęs akis, nejučia kaukšėdamas dantimis, Luisas greitai nutraukė antklodę ant grindų. Jo lovos kojūgalis buvo nusėtas spygliais. Paklodė buvo purvina.

— Luisai?

Jis pastebėjo kelis spyglius sau ant kelių ir greitai dirstelėjo į dešinę ranką. Ant bicepso raudonavo įdrėskimas, naujas įdrėskimas — kaip tik ten, kur sausa šaka drykstelėjo jam... sapne.

Aš tuoj suriksiu. Jaučiu, kad tuoj suriksiu.

Riksmas veržėsi iš jo vidaus lyg didelė šalta baimės kulka. Tikrovė apsiblausė. Tikrovė — tikroji tikrovė, pasitaisė Luisas — buvo spygliai, purvas ant paklodės, kruvinas įdrėskimas nuogoje rankoje.

Aš tuoj suriksiu, o paskui išprotėsiu, ir daugiau nebereikės dėl šito jaudintis.

— Luisai? — Reičelė lipo laiptais. — Tu ką, vėl užmigai?

Luisas privalėjo susitvardyti per dvi ar tris sekundes. Jo viduje vyko atkakli kova — panašiai kaip tą siaubingą sąmyšio akimirką, kai į Medicinos Centrą žmonės atnešė mirštantį Paskou. Ir Luisas laimėjo. Jam padėjo mintis, kad Reičelė neturi pamatyti jo žemėtų ir aplipusių spygliais kojų, numestos ant grindų antklodės, purvinos paklodės.

— Neužmigau, — žvaliai atsakė jis. Jo liežuvis kraujavo — netyčia įsikando. Protas karštligiškai sukosi, bet kažkur giliai viduje, pasąmonėje, iškilo klausimas: nejaugi jį visada supo tokios beprotiškos iracionalybės?

— Vieną kiaušinį ar du? — Reičelė sustojo ant antros ar trečios pakopos. Ačiū Dievui.

— Du, — negalvodamas atsakė Luisas. — Skrudintus.

— Gerai, kaip tau — paskrudinsiu, — atsakė Reičelė ir vėl nulipo žemyn.

Luisas lengviau atsiduso ir užsimerkė, bet tamsoje vėl išvydo sidabrines Paskou akis. Jis tučtuojau atsimerkė ir puolė veikti, stumdamas šalin bet kokias mintis. Iš pradžių nutraukė nuo lovos patalynę. Antklodė buvo švari.

Jis atskyrė tik paklodes, susuko į gniužulą, išnešė į koridorių ir įmetė į skalbinių vamzdį.

Paskui smuko į vonią, atsuko dušą ir palindo po karštu, beveik plikinančiu vandeniu. Nejausdamas karščio, greitai nusiplovė purvą nuo pėdų ir blauzdų.

Tada pasijuto geriau, tvirčiau.

Luisas ėmė šluostytis. Staiga jam dingtelėjo, kad tikriausiai taip jaučiasi ir žudikai, kai sunaikina visus įkalčius. Luisas nusikvatojo. Jis šluostėsi ir juokėsi. Negalėjo sustoti.

— Ei, Luisai? — pašaukė Reičelė. — Kas tave taip pralinksmino?

— Prisiminiau anekdotą, — atsakė Luisas, nepaliaudamas kikenti. Jis bijojo, bet baimė nenustelbė juoko. Juokas vis veržėsi kažkur iš pilvo, kieto kaip akmeninė siena. Taip, jis protingai pasielgė, įmesdamas paklodes į skalbinių vamzdį — nieko geresnio ir negalėjo padaryti. Kas penkios dienos Misė Dandridž ateidavo tvarkyti kambarių ir... skalbti. Reičelė pamatys šias paklodes tik tada, kai vėl ties ant lovos... švarias. Aišku, Misė gali užsiminti Reičelei apie purvą, tačiau Luisas tuo nelabai tikėjo. Tikriausiai ji tik šnipštelės savo vyrui, kad Kridai žaidžia kažkokius keistus seksualinius žaidimus, nuo kurių ant paklodžių lieka ne dėmės, bet purvas ir pušų spygliai. Ši mintis dar labiau prajuokino Luisą.

Tik rengdamasis jis pagaliau nustojo kikenti ir prunkšti. Dabar Luisas jautėsi geriau, nors ir nesuprato kodėl. Miegamasis atrodė taip, kaip visada, išskyrus jo lovą be paklodžių. Luisas atsikratė nuodais. Tikriausiai čia labiau tiktų žodis „įkalčiai“, bet Luisui purvas ir spygliai kažkodėl asociavosi su nuodais.

Tikriausiai žmonės visada taip elgiasi, susidūrę su nepaaiškinamais reiškiniais, galvojo jis. Su iracionaliais reiškiniais, kurie nesileidžia suskirstomi į priežastis ir pasekmes, valdančias Vakarų pasaulį. Tikriausiai būtent taip elgiasi jūsų protas, kai vieną rytą jūs išvystate, kad virš jūsų pievos kybo skraidančioji lėkštė, mesdama žemėn ryškų apvalų šešėlį; arba kai pamatote varlių lietų, ar kai vidury nakties nematoma ranka iš po lovos grybšteli jūsų nuogą pėdą. Tokiais atvejais jūs arba kvatojate, arba klykiate... Ir jeigu jūsų protas atlaiko, nepalūžta, siaubas tiesiog išgaruoja, ištirpsta kaip inkstų akmuo.

Geidžas sėdėjo savo kėdėje ir valgė „Koukou Biers“ dribsnius, tiksliau, puošė jais stalą. Taip pat plastikinį kilimėlį po kėde ir savo galvą.