Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Luisai, studentai, atnešę Paskou, laukia... — Stivas nutilo ir atsargiai paklausė: — Luisai, tau bloga?

— Ne, nieko, — atsakė Luisas ir atsistojo. Vėl užplūdęs silpnumas po kelių sekundžių atslūgo. Luisas išsilaikė ant kojų. — Jo pavardė Paskou?

Vienas iš policininkų atsakė:

— Viktoras Paskou. Taip sako mergina, bėgusi su juo.

Luisas žvilgtelėjo į savo laikrodį ir mintyse atėmė dvi minutes. Iš kambario, kur Mastertonas surinko Paskou atgabenusius studentus, girdėjosi merginos raudojimas. „Sveika sugrįžusi į universitetą, panelyte, — pagalvojo Luisas. — Linkiu sėkmingo semestro“.

— Misteris Paskou mirė šįryt 10.09, — garsiai pranešė jis.

Vienas iš policininkų atgalia ranka nusišluostė burną.

Mastertonas vėl paklausė:

— Luisai, ar tu tikrai gerai jautiesi? Atrodai siaubingai.

Luisas prasižiojo atsakyti, kai staiga viena iš slaugių išmetė savąjį neštuvų galą ir išbėgo lauk, vemdama sau į prijuostę. Suskambo telefonas. Raudojusi mergina ėmė šaukti mirusį vaikiną vardu, kartodama be perstojo: „Vikai! Vikai! Vikai!..“ Beprotnamis. Sąmyšis. Kažkuris policininkas klausė Čarlton, ar galima paimti antklodę ir uždengti lavoną, o Čarlton teigė nežinanti, ar turi teisę savo nuožiūra išduoti ligoninės inventorių. O Luisas susivokė mintyse deklamuojąs eilutę iš Moriso Sendako: „Teprasidės laukinis triukšmas!“

Vėl užėjo noras kvailai sukikenti, bet Luisas šiaip taip susivaldė. Ar šitas Paskou tikrai pasakė „Naminių Gyvulėlių Kapynės“? Ar šitas Paskou tikrai ištarė jo vardą? Kelios akimirkos, praleistos su mirštančiuoju, visai išmušė Luisą iš vėžių. Tačiau blaivus protas jau ėmėsi savaip aiškinti ir pertvarkinėti įvykius. Tikriausiai Paskou pasakė visai ką kita (jei išvis ką nors sakė), o Luisas, būdamas susinervinęs ir išsigandęs, neteisingai jį suprato. Bet labiausiai tikėtina, kad vaikinas tik žiopčiojo, kaip kad Luisas pagalvojo iš pat pradžių.

Luisui teko pasikliauti tik pačiu savimi, tais savo asmenybės bruožais, dėl kurių universiteto vadovybė šiam darbui išrinko jį iš penkiasdešimt trijų pretendentų. Nežinodami, ką daryti, ir negaudami jokių nurodymų, žmonės be tikslo trypčiojo laukiamajame.

— Stivai, duok tai merginai raminančiųjų, — paliepė Luisas, ir jau vien prakalbus jam palengvėjo. Tarytum jis skristų raketa, vis didėjančiu pagreičiu tolstančia nuo meteorito. Meteoritas, aišku, buvo toji protu nepaaiškinama akimirka, kai Paskou prašneko. Luisas buvo pasamdytas tam, kad vadovautų; tą jis dabar ir turėjo daryti.

— Džoana, duokite policininkams antklodę.

— Daktare, mes dar nesurašėme...

— Nesvarbu, vis tiek duokite. Paskui pažiūrėkite, kaip ten ta slaugė... — Luisas pažvelgė į antrąją merginą, kuri tebelaikė savąjį neštuvų galą. Ji tarsi užkerėta spoksojo į Paskou lavoną. — Ei, slauge! — įsakmiai pašaukė Luisas, ir merginos žvilgsnis atitrūko nuo mirusiojo.

— K-k-ką...

— Kuo vardu ana mergina?

— K-k-kas?

— Ta, kuri apsivėmė, — tyčia šiurkščiai paaiškino Luisas.

— Dž-dž-džudė. Džudė Delesijo.

— O tu?

— Karla, — jau tvirčiau atsakė mergina.

— Karla, eik pažiūrėk, kaip ten laikosi Džudė. Ir atnešk antklodę. Rasi jų visą šūsnį pirmojo kabineto spintoje. Eikite visi. Metas imtis darbo.

Žmonės išsiskirstė. Netrukus klyksmai gretimame kambaryje nutilo. Jau nutilęs telefonas vėl sučirškė. Luisas nuspaudė mygtuką, nepakeldamas ragelio.

Vyresnysis policininkas iš pažiūros tvardėsi geriau, ir Luisas paklausė jo:

— Kam mes turime pranešti apie įvykį? Galite sudaryti man sąrašą?

Policininkas linktelėjo ir pridūrė:

— Per pastaruosius šešerius metus nieko panašaus nebuvo atsitikę. Bloga pradžia.

— Žinoma, — sutiko Luisas. Jis pakėlė ragelį ir atleido mygtuką.

— Alio? Kas... — pradėjo susijaudinęs balsas, bet Luisas nutraukė jį ir pradėjo rinkti jam reikalingą numerį.

14

Ligoninė aprimo tik apie ketvirtą valandą popiet, po Luiso ir Ričardo Irvingo, universiteto policijos viršininko, pareiškimo spaudai. Jaunuolis, vardu Viktoras Paskou, mankštindamasis bėgo šalikele su savo bičiuliu ir sužadėtine. Tuo metu keliu nuo Lendžailo merginų gimnazijos pusės link universiteto miestelio centro dideliu greičiu važiavo lengvoji mašina, vairuojama dvidešimt trejų metų Tremonto Viterso, gyvenančio Hevene, Meino valstijoje. Viterso mašina partrenkė Paskou ir bloškė galva į medį. Paskou draugai ir du praeiviai atnešė jį į ligoninę. Vaikinas po kelių minučių mirė. Vitersas jau ne sykį buvo baustas už greičio viršijimą, už tai, kad vairavo neblaivus, ir už tai, kad partrenkė dviratininką.

Miestelio laikraščio redaktorius paklausė, ar galima teigti, jog Paskou mirė nuo galvos traumos. Prisiminęs pralaužtą skylę, pro kurią matėsi smegenys, Luisas atsakė, kad mirties priežastį paskelbs Penobskoto teismo tardytojas. Tada redaktorius pasidomėjo, ar keturi jaunuoliai, ant antklodės atnešę Paskou į ligoninę, negalėjo nenorom pabloginti jo būklę?

— Ne, — atsakė Luisas. — Tikrai ne. Deja, misteris Paskou, mano manymu, jau buvo mirtinai sužalotas.

Po to buvo dar keli klausimai, bet tuo atsakymu preskonferencija iš esmės ir užsibaigė. Dabar Luisas sėdėjo savo kabinete (Stivas Mastertonas išvažiavo namo maždaug prieš valandą, tuoj po preskonferencijos — tikriausiai pasižiūrėti į save per „Vakaro žinias“), dirbdamas jam priklausantį darbą — o gal tiesiog norėdamas užtušuoti dienos įvykius, užtepti plonu rutinos sluoksniu. Jiedu su Čarlton peržiūrinėjo „I grupės“ sveikatos korteles. „I grupei“ priklausė studentai, kurie atkakliai tebesimokė, nepaisydami savo negalių. Čia buvo dvidešimt trys diabetikai, penkiolika epileptikų, keturiolika paraplegikų, po kelis studentus, sergančius leukemija, cerebraliniu paralyžiumi ir raumenų distrofija, keli neregiai, du nebyliai ir vienas sergantis tokia reta mažakraujystės forma, kokios Luisas dar nebuvo sutikęs savo praktikoje.

Pats sunkiausias dienos etapas prasidėjo tuoj po to, kai Stivas išvažiavo namo. Tada į Luiso kabinetą įėjo Čarlton ir padėjo jam ant stalo rausvo popieriaus lapelį. Jame buvo parašyta: „Kilimą iš Bangoro atveš rytoj 9.00“.

— Kilimą? — paklausė Luisas.

— Jį reikia pakeisti, — pasiteisino Čarlton. — Juk dėmė neišsivalys, daktare.

Suprantama, neišsivalys. Štai tada Luisas ir pasiėmė iš vaistų spintos „Tuinalio“, arba „vėžintojo“, kaip jį vadindavo pirmasis Luiso kambariokas medicinos mokyklos bendrabutyje. „Gal pasivėžinkime, Luisai? — siūlydavo jis. — Aš uždėsiu ką nors iš „Creedence.“ Tačiau Luisas dažniausiai atsisakydavo nuo pasivažinėjimo į pasakų šalį, ir tai jam išėjo tik į gera. Kambariokas iškrito iš koledžo trečio semestro vidury ir karo sanitaru „nusivėžino“ į Vietnamą. Luisas kartais prisimindavo jį, sustiklėjusiomis akimis besiklausantį „Creedence“ „Bėgimo per džiungles“.

Bet dabar Luisui buvo būtina kažko išgerti. Jeigu jau teks kas kartą, pakėlus akis nuo „I grupės“ kortelių, išvysti priešais save rožinį raštelį apie kilimą, reikėjo kažko išgerti.

Luisas jau tolokai nukeliavo, kai misis Beilings, naktinė seselė, kyštelėjo galvą pro duris ir pranešė:

— Jūsų žmona, daktare Kridai. Pirma linija.

Luisas žvilgtelėjo į laikrodį ir pamatė, kad jau beveik pusė šešių. Jis turėjo išvažiuoti namo jau prieš pusantros valandos.