Stephen King - Gyvulėlių kapinės

To padaro akys buvo geltonos spalvos ir žėrėjo kaip priešrūkiniai žibintai.

Kartais Stivas pašokdavo iš tokio sapno rėkdamas, išplėtęs akis, ir pagalvodavo: Tu manai, kad tai tu rėki, bet iš tiesų tai klykauja gagaros į pietus link Prospekto. Garsas sklinda toli. Net keista.

Bet jis nežinojo, neįstengė prisiminti, iš kur galėjo atsirasti tokia mintis. Kitais metais Stivas susirado darbą kitame šalies krašte, Sent-Luise.

Nuo tada, kai jis paskutinįsyk matė Luisą Kridą, iki išvykimo į Vidurio Vakarus Stivas daugiau nė karto nepabuvojo Ladlou miestelyje.

Epilogas

Policininkai atvažiavo popiet. Jie daug klausinėjo, bet jų balsuose nesigirdėjo įtarimo. Pelenai buvo dar karšti, dar niekas nenaršė po juos. Luisas atsakė į policininkų klausimus. Jie, atrodo, liko patenkinti. Jie kalbėjosi lauke, ir Luisas buvo užsidėjęs kepurę. Tai buvo gerai, nes pamačius jo žilus plaukus, policininkams galėjo kilti daugiau klausimų. O tai galėjo baigtis bloguoju. Taip pat buvo gerai ir tai, kad Luisas mūvėjo pirštines darbui sode. Jo rankos buvo kruvinos ir sužalotos.

Tą naktį Luisas dar ilgai po dvylikos dėliojo pasiansą.

Jis kaip tik iš naujo maišė kortas, kai išgirdo atsidarant užpakalines namo duris.

Tu gausi tai, ką užsitarnavai, ir, anksčiau ar vėliau, tai, ką užsitarnavai, ateis pas tave, pagalvojo Luisas.

Jis neatsigręžė, artėjant lėtiems, girgždantiems žingsniams. Luisas toliau žiūrėjo į kortas. Pamatęs pikų damą, uždengė ją delnu.

Žingsniai nutilo tiesiai už jo nugaros.

Tyla.

Šalta ranka nusileido Luisui ant peties. Reičelės balsas buvo šaižus, pilnas purvo.

— Brangusis, — pratarė padaras.

1979 vasaris — 1982 gruodi s