Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Ką tu ten radai, Rendi? — sušuko drąsuolis, bandęs įsigauti į degantį namą. Stivas gerai girdėjo jo balsą — vis dar šaižų ir kažkodėl optimistišką.

Rendžio atsakymą beveik užgožė artėjančių sirenų gaudesys:

— Pastipusį katiną.

— Sudegusį?

— Neatrodo sudegęs, — atsakė Rendis. — Tiesiog pastipęs.

Ir Stivo protas negailestingai patvirtino: taip, ten buvo Luisas. Sakytum, pokalbis anapus gatvės buvo susijęs su tuo, ką jis pastebėjo ar manė pastebėjęs.

Tad Stivas greitai nužingsniavo taku, palikęs gaisrą užpakaly. Jis gerokai suprakaitavo, kol pasiekė pamiškę, ir apsidžiaugė, atsidūręs medžių pavėsyje. Čia saldžiai kvepėjo pušimis ir eglėmis, žieve ir sakais.

Pasiekęs mišką, Stivas staiga metėsi bėgte, pats nesuprasdamas, kodėl bėga ir kodėl širdis plaka dvigubai greičiau. Oras švilpdamas veržėsi į plaučius ir iš jų. Kalva ėmė leistis, ir takas buvo visiškai lygus, tad Stivas galėjo pasileisti žemyn visu greičiu, bet arką, žyminčią įėjimą į Naminių Gyvulėlių Kapynes, jis pasiekė lėta ristele. Dešinį šoną, tuoj po pažastimi, varstė dieglys.

Stivas beveik nepastebėjo antkapių ratų — suplotos skardos stačiakampių, lentų ir skalūno nuolaužų. Jo akys buvo įsmeigtos į kraupų reginį kitoje apvalios laukymės pusėje. Stivas žiūrėjo į Luisą, kuris lipo per išlaužą priešingai visiems gravitacijos dėsniams. Jis kopė į statų šlaitą žingsnis po žingsnio, žvelgdamas tiesiai priešais save kaip užhipnotizuotas arba kaip lunatikas. Rankose Luisas nešėsi baltą ryšulį, kurį Stivas pastebėjo akies krašteliu dar Kridų kieme. Iš arti neliko jokios abejonės — tai buvo žmogaus kūnas. Iš po baltos paklodės kyšojo viena pėda, apauta juodu žemakulniu bateliu. Stivas pasibaisėjęs suprato, kad Luisas neša Reičelės kūną.

Luiso plaukai buvo visiškai žili.

— Luisai! — sušuko Stivas.

Luisas nedvejojo, nestabčiojo. Jis pasiekė išlaužos viršūnę ir ėmė leistis į kitą pusę.

Jis nukris, pagalvojo Stivas. Kol kas jam velniškai sekėsi, neįtikėtinai sekėsi, bet dar kiek, ir jis nukris, ir gerai, jei susilaužys tik koją...

Bet Luisas nenukrito. Jis nusileido į kitą išlaužos pusę, laikinai dingo iš akių ir vėl pasirodė, žingsniuojantis tolyn į mišką.

— Luisai! — vėl pašaukė Stivas.

Šįsyk Luisas sustojo ir atsigręžė.

Stivas nustėro, išvydęs jį. Ne tik Luiso plaukai buvo žili. Jo veidas taip pat atrodė kaip seno seno žmogaus veidas.

Iš pradžių Luisas nepažino Stivo. Paskui jo veidas po truputį nušvito, tarsi kas suko reostatą jo smegenyse, lūpos sutrūkčiojo. Stivas suprato, kad Luisas bando nusišypsoti.

— Stivai, — prabilo jis neryžtingu, užlūžusiu balsu. — Sveikas, Stivai. Aš noriu ją palaidoti. Atrodo, teks kasti duobę plikomis rankomis. Tai gali užtrukti iki tamsos. Žemė ten labai akmenuota. Gal tu nori man padėti?

Stivas prasižiojo, bet nepajėgė pratarti nė žodžio. Nepaisant nuostabos, nepaisant siaubo, jis iš tiesų norėjo padėti Luisui. Kažkodėl šiame miške tai atrodė visai teisinga, labai... labai natūralu.

— Luisai, — pagaliau išstenėjo jis, — kas atsitiko? Viešpatie brangiausias, kas atsitiko? Ar ji... ar ji žuvo gaisro metu?

— Aš pernelyg ilgai delsiau su Geidžu, — atsakė Luisas. — Kažkas įsigavo į jį, nes aš per ilgai delsiau. Bet su Reičele bus kitaip, Stivai. Aš žinau, kad bus kitaip.

Jis susverdėjo, ir Stivas suprato, kad Luisas pamišęs — jis matė tai visiškai aiškiai. Luisas buvo pamišęs ir be galo išvargęs. Tačiau kažkodėl būtent nuovargis išsigandusiam Stivui pasirodė svarbesnis.

— Aš sutikčiau, kad tu man padėtum, — tarė Luisas.

— Luisai, net jei aš norėčiau tau padėti, aš negalėčiau perlipti per šitą medžių krūvą.

— Galėtum, — atsakė Luisas. — Tikrai galėtum. Tik reikia žengti tvirtai ir nežiūrėti žemyn. Štai ir visa paslaptis, Stivai.

Luisas nusisuko ir nuėjo gilyn į mišką, kad ir kiek Stivas jį šaukė. Minutėlę Stivas dar matė baltą paklodę, šmėkščiojančią tarp medžių. Paskui ir ji dingo.

Stivas pribėgo prie išlaužos ir negalvodamas ėmė kopti per ją. Iš pradžių jis prisilaikė rankomis, bandė repečkotis, paskui atsistojo stačias. Vos tik jis taip padarė, pajuto beprotišką džiugų jaudulį — tarsi įkvėpęs gryno deguonies. Stivas patikėjo, kad gali įkopti į išlaužą, ir įkopė. Žengdamas greitai ir užtikrintai, jis pasiekė viršūnę. Ten akimirką pastovėjo žiūrėdamas, kaip Luisas pėdina taku — taku, kuris tęsėsi kitoje išlaužos pusėje.

Luisas atsigręžė ir pažvelgė į Stivą. Rankose jis laikė savo žmoną, susuktą į kruviną paklodę.

— Tu gali išgirsti garsus, — šūktelėjo Luisas, — garsus, primenančius žmonių balsus. Bet tai klykauja gagaros į pietus link Prospekto. Garsas toli sklinda. Net keista.

— Luisai...

Bet Luisas jau nusisuko.

Stivas vos nenusekė iš paskos — jis beveik pasiryžo tam.

Aš galėčiau padėti jam, jeigu jis nori... ir aš noriu padėti jam. Tas tiesa. Ten vyksta kažkas daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir aš noriu žinoti, kas vyksta. Tai labai... taip... labai svarbu. Tai kažkokia paslaptis.

Ir tada po viena Stivo pėda lūžo šaka. Lūžo garsiai, sausai pokštelėjusi lyg startinis pistoletas. Garsas privertė Stivą atsipeikėti. Jį persmelkė siaubas. Jis nerangiai apsisuko, išskėtęs rankas į šalis. Jo burna ir liežuvis iš baimės pasidengė gleivėmis, veidas persikreipė kaip žmogaus, kuris staiga pabunda ant dangoraižio stogo krašto, iki kur atėjo miegodamas.

Reičelė negyva, tikriausiai tai Luisas užmušė ją, Luisas pamišo, visai pamišo, bet...

Bet Stivas juto, kad tai blogiau negu pamišimas, daug blogiau. Tuose miškuose glūdėjo tarsi koks magnetas, kuris savo trauka veikėjo smegenis. Stivas juto, kaip jį traukia ten, kur Luisas nusinešė Reičelę.

Nebijok, eik taku... eik taku ir pamatysi, kur jis veda. Tu išvysi ten kažką tokio, Stiverinai, kažką tokio, apie ką negirdėjai Leik Foresto Ateistų Sąjungoje.

O paskui tos vietos balsas Stivo galvoje staiga nutilo — galbūt todėl, kad tai dienai jai užteko peno, ir ji nustojo domėtis Stivu. Stivas lyg girtas žengė du žingsnius atgal. Subraškėjo šakos, ir viena Stivo koja nėrė tarp susipynusių šakų. Aštrios nuolaužos nutraukė batą ir susmigo Stivui į pėdą, kai jis pabandė išsilaisvinti. Stivas nusirito atgal į Naminių Gyvulėlių Kapynes, tik per stebuklą išvengęs aštraus smaigalio, grėsusio perskrosti jam pilvą.

Jis pašoko ant kojų ir baimingai apsidairė nesuprasdamas, kas jam atsitiko... jei išvis kažkas atsitiko. Jau dabar patirtas įvykis ėmė atrodyti lyg sapnas.

Ir staiga iš tankaus miško anapus išlaužos, tokio tankaus, kad net skaisčiausią dieną ten tvyrojo žalia prietema, atsklido griausmingas duslus juokas. Stivas negalėjo net įsivaizduoti, kokio dydžio padaras galėjo taip juoktis.

Jis puolė bėgti be vieno bato ir bandė rėkti, bet negalėjo. Jis tebebėgo, kai pasiekė Luiso namą, ir tebebandė rėkti, kai pagaliau užvedė savo motociklą ir išlėkė į 15 plentą. Jis praūžė tik per kelis colius nuo atvažiuojančios iš Breverio gaisrinės mašinos. Jo plaukai po šalmu stovėjo piestu.

Per tą laiką, kol nusigavo iki savo buto Orone, Stivas beveik visai užmiršo buvęs Ladlou. Jis paskambino į ligoninę, kad negaluoja, išgėrė vaistų ir atsigulė į lovą.

Vėliau Stivas Mastertonas visai nebeprisiminė tos dienos... nebent giliuose sapnuose, kokie būna paryčiais. Ir tuose sapnuose jis regėjo, kaip kažkoks milžiniškas padaras lenkiasi prie jo ir tiesia į jį nežmonišką ranką... bet paskutinę sekundę atsitraukia.