Stephen King - Gyvulėlių kapinės

— Aš juokiausi iš tavęs, Džadai! Mes visi juokėmės iš tavęs! Kaip mes juuuuooookėmės...

— Liaukis! — Kirvis suvirpėjo senio rankoje.

— Mes užsiiminėdavome tuo mūsų lovoje — su Kerku ir su Džordžu, ir su visais jais, aš žinojau apie tavo kekšes, bet tu nežinojai, kad tavo žmona kekšė, ir kaip mes juokėmės, Džadai! Mes dulkinomės ir juuuuooookėmės iš...

— LIAUKIS! — suriko Džadas. Jis puolė svirduliuojančią figūrėlę su purvina eilute, ir štai tada katinas iššoko iš po spintelės, kur visą tą laiką gūžėsi. Šnypšdamas, suglaudęs ausis už galvos, katinas šoko Džadui po kojomis. Kirvukas išlėkė seniui iš rankos ir nuriedėjo išblukusiu gumbuotu linoleumu, greitai sukdamasis nuo koto ant ašmenų. Atsitrenkęs į grindjuostę, kirvukas tyliai žvangtelėjo ir nukrito po šaldytuvu.

Džadas suprato, kad jį vėl apmovė. Vienintelė paguoda, kad paskutinį kartą. Katinas laikėsi įsikibęs į senio kojas — prasišiepęs, žybsėdamas akimis, šnypšdamas kaip virdulys. O paskui Geidžas šoko ant jo, primerkęs paraudusias akis. Jis patenkintas šypsojosi kraupia šypsena. Padaras ištraukė iš už nugaros dešinę ranką, ir Džadas išvydo, ką jis ten laikė įėjęs — skalpelį iš Luiso juodojo lagaminėlio.

— O Viešpatie, — išstenėjo Džadas ir prisidengė dešine ranka, bandydamas apsisaugoti nuo smūgio. Tačiau akys apgavo senį; tikriausiai jo protas susipainiojo, nes Džadui pasirodė, kad skalpelis vienu metu blyksi abiejose jo delno pusėse. Kažkas šiltas nutekėjo per jo veidą, ir Džadas suprato kas.

— Aš išdulkinsiu tave, seni! — nusijuokė padaras Geidžo kūne, tvoksdamas nuodingu kvapu Džadui į veidą. — Aš išdulkinsiu tave! Aš išdulkinsiu jus visus... aš... noriu!

Džadas atšlijo ir stvėrė Geidžą už riešo. Oda ėmė luptis jo rankoje lyg senas pergamentas.

Skalpelis išniro iš senio rankos, palikdamas vertikalų randą.

— VISUS... AŠ... NORIU!

Skalpelis vėl nusileido.

Ir vėl.

Ir vėl.

59

— Pabandykite dabar, mem, — tarė sunkvežimio vairuotojas. Pakėlęs Reičelės išsinuomotos mašinos kapotą, jis žiūrinėjo variklį.

Reičelė pasuko raktelį. „Ševeto“ variklis užriaumojo ir atgijo. Sunkvežimio vairuotojas užtrenkė kapotą ir priėjo prie Reičelės langelio, šluostydamasis rankas į didelę mėlyną nosinę. Jo malonus veidas buvo sveikai raudonos spalvos. Ant pakaušio puikavosi kepurė su užrašu „Dizarto sunkvežimiai“.

— Labai ačiū jums, — padėkojo Reičelė. Ji vos tramdė ašaras. — Aš tiesiog nežinojau, ką man daryti.

— Et, tokį gedimą ir vaikas galėtų pataisyti, — atsakė vairuotojas. — Tačiau tai tikrai keista — niekada nemačiau, kad naujai mašinai nutiktų kas nors panašaus.

— Kodėl? Kas jai buvo?

— Atsijungė vienas iš akumuliatoriaus laidų. Ar kas nors krapštėsi variklyje?

— Ne, — atsakė Reičelė ir prisiminė jausmą, kad ji atsimušė į didžiausios pasaulyje timpos gumą.

— Tikriausiai atsijungė bevažiuojant. Bet daugiau problemų su laidais nebeturėsite. Aš juos kaip reikiant pritvirtinau.

— Ar galiu jums užmokėti? — nedrąsiai paklausė Reičelė.

Vairuotojas griausmingai nusikvatojo.

— Tik ne man, ponia, — atsakė jis. — Mes esame kelių riteriai, neužmirškite.

Reičelė nusišypsojo.

— Ką gi... ačiū jums.

— Nėra už ką. — Vairuotojas geraširdiškai nusišypsojo. Šią ankstyvą ryto valandą jo šypsena buvo neįtikėtinai saulėta.

Reičelė atsakė jam šypsniu ir atsargiai išvairavo iš stovėjimo aikštelės į kelią. Ji apsidairė, ar nėra mašinų, ir po penkių minučių vėl lėkė autostrada šiaurės kryptimi. Kava padėjo labiau, negu ji tikėjosi. Reičelė jautėsi visiškai išsiblaiviusi iš miego, akys žvelgė žvaliai ir plačiai. Vėl dingtelėjo absurdiška, bet nesmagi mintis, kad kažkas ja manipuliuoja. Akumuliatoriaus laidas, paprasčiausiai atsijungęs...

Kad sulaikytų ją tik tam laikui, kiek reikia...

Reičelė nervingai nusijuokė. Kiek reikia kam?

Kiek reikia, kad įvyktų kažkoks nepataisomas dalykas.

Kvaila taip galvoti. Absurdiška. Ir vis tik Reičelė padidino greitį.

Penktą valandą ryto, kai Džadas bandė išvengti skalpelio, pavogto iš jo bičiulio daktaro Luiso Krido juodojo lagaminėlio, o Reičelės duktė klykdama pašoko lovoje, susapnavusi košmarą, kurio, dėkui Dievui, negalėjo prisiminti, Reičelė išsuko iš autostrados. Ji pralėkė Hamondo gatve pro kapines, kur jos sūnaus karste gulėjo tik kastuvas, ir pervažiavo Bangoro Breverio tiltą. Penkiolika minučių po penkių ji buvo 15 plente ir skubėjo į Ladlou.

***

Reičelė nusprendė eiti tiesiai pas Džadą, kad bent dalinai ištesėti) jam duotą pažadą. „Civiko“ nebuvo jų kieme. Aišku, automobilis galėjo stovėti garaže, tačiau namas atrodė apsnūdęs ir negyvenamas. Jokia nuojauta nesakė jai, kad Luisas gali būti namie.

Reičelė sustojo šalia Džado pikapo, išlipo iš „Ševeto“ ir atidžiai apsidairė. Žolė linko nuo rasos, žvilgančios aiškioje naujos dienos šviesoje. Kažkur sučiulbo paukštis ir nutilo. Praėjus vaikystei, kai auštant ji pabusdavo ir kažkodėl jausdavosi visiškai vieniša, aušra tebekeldavo Reičelei vienatvės pojūtį, bet tas pojūtis buvo džiugus — paradoksalus naujovės ir tęstinumo jausmas. Šį rytą džiugesio nebuvo nė ženklo. Reičelę persekiojo tik baugi nuojauta, dėl kurios buvo kaltos ne tik pastarosios siaubingos dvidešimt keturios valandos ir sūnaus netektis.

Reičelė užkopė laipteliais ir pravėrė verandos duris, ketindama paskambinti senovišku varpeliu, kabančiu ant durų į prieškambarį. Tas varpelis sužavėjo ją, kai jiedu su Luisu pirmą kartą atėjo pas Krendolus. Pasukus varpelį pagal laikrodžio rodyklę, pasigirsdavo garsus, bet muzikalus skimbtelėjimas, toks senoviškas ir žavus.

Reičelė ištiesė ranką į varpelį, paskui pažvelgė žemyn į verandos grindis ir susiraukė. Ant kilimėlio matėsi purvini pėdsakai. Reičelė apsidairė — pėdsakai ėjo nuo verandos durų prie šitų. Labai maži pėdsakai. Vaikiški. Bet ji važiavo visą naktį ir žinojo, kad šiąnakt nelijo. Vėjas buvo, bet lietaus ne.

Reičelė ilgai žiūrėjo į pėdsakus — pernelyg ilgai — ir suvokė, kad jai sunku pakelti ranką prie varpelio. Ji čiupo už virvelės... ir vėl ją paleido.

Aš tiesiog baiminuos. Baiminuos varpelio skambesio tokioje tyloje. Džadas tikriausiai vis tik užmigo, ir varpelis jį išgąsdintų...

Bet iš tikrųjų ji bijojo visai ko kito. Jau nuo tos akimirkos, kai suprato, kaip sunku neužmigti, Reičelė sunerimo ir neaiškiai išsigando. Tačiau ši aštri baimė buvo naujas jausmas, susijęs su mažaisiais pėdsakais ant grindų. Pėdsakais, kurie buvo...

Reičelės protas mėgino neįsileisti tos minties, bet jis buvo pernelyg pavargęs.

... Geidžo pėdų dydžio.

Liaukis, tučtuojau liaukis.

Ji ištiesė ranką ir timptelėjo varpelį.

Varpelis suskambo garsiau, negu ji prisiminė, bet ne taip muzikaliai — jo skambesys priminė šaižų riktelėjimą tyloje. Reičelė atšoko ir nervingai nusijuokė, tačiau jos juokas anaiptol nebuvo linksmas. Ji laukė, kad tuoj išgirs Džado žingsnius, bet neišgirdo. Buvo tylu. Reičelė jau svarstė, ar nepatraukus dar kartą šio drugelio formos varpo, kai už durų vis dėlto pasigirdo garsas. Garsas, kurio Reičelė visai nesitikėjo.

— Miau! Miau! Miau!.

— Čerčai? — paklausė ji išsigandusi ir susirūpinusi. Reičelė pasilenkė, tačiau nieko negalėjo įžiūrėti: durų stiklas buvo užkabintas dailia balta užuolaida. Normos darbas. — Čerčai, čia tu?