Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Reičelė sustabdė automobilį ir pravirko iš baimės.

Kažkas bando sulaikyti mane toliau nuo Luiso.

Pajutusi, kad savitvarda grįžta, Reičelė nuvažiavo toliau. Mašinos vairas nenukentėjo, tačiau automobilių nuomos kompanija pareikš jai nemažai pretenzijų, kai rytoj Reičelė grąžins „Ševetą“ į nuomos punktą Bangoro aerouoste.

Nesvarbu. Dabar ne metas apie tai galvoti. Visų pirma, tau reikia kur nors išgerti kavos.

Privažiavusi posūkį į Pitsfildą, Reičelė pasuko ir maždaug už mylios išvydo ryškias šviesas bei išgirdo dyzelinių variklių burzgimą. Ji įvairavo automobilį į aikštelę, paprašė pripilti benzino („Kažkas smagiai trinktelėjo jai į šoną“, — beveik susižavėjęs pareiškė vaikinukas, aptarnaujantis mašinas), — o pati nuėjo į barą, iš kur sklido riebalų, virtų kiaušinių... ir, ačiū Dievui, geros stiprios kavos kvapas.

Reičelė išgėrė tris puodelius stiprios saldžios kavos — vieną po kito, kaip vaistus. Keli sunkvežimių vairuotojai sėdėjo prie baro ir prie staliukų, linksmai kalbindami padavėjas. Blausių fluorescencinių lempų šviesoje tos merginos be galo priminė pavargusias slauges, prisiklausiusias blogų naujienų.

Reičelė užsimokėjo ir grįžo prie „Ševeto“. Mašina neužsivedė. Pasukus raktelį, starteris tik sausai spragtelėdavo, ir viskas.

Reičelė ėmė lėtai ir bejėgiškai daužyti kumščiais vairą. Kažkas bandė ją sustabdyti. Tokia nauja mašina su mažiau kaip penkių tūkstančių mylių rida negalėjo štai taip sugesti, bet sugedo. Kažkaip sugedo, sulaikydama Reičelę Pitsfilde, beveik už penkiasdešimties mylių nuo namų.

Reičelė sėdėjo, klausydamasi monotoniško sunkvežimių burzgimo, ir staiga ją persmelkė įsitikinimas, kad tarp jų yra ir sunkvežimis, užmušęs jos sūnų.

Reičelė nuleido galvą ir pravirko.

57

Luisas už kažko užkliuvo ir visu ūgiu išsitiesė ant žemės. Iš pradžių jis manė, kad nepajėgs atsikelti — net mintis apie atsikėlimą atrodė nereali. Jis gulės čia, klausydamasis vabzdžių choro kažkur už nugaros likusioje Mažojo Dievo Pelkėje ir skausmų choro savo paties kūne. Jis gulės čia, kol užmigs. Arba numirs. Veikiausiai numirs.

Luisas prisiminė, kaip įdėjo brezentinį ryšulį į iškastą kapą ir plikomis rankomis užbėrė duobę žemėmis. Miglotai prisiminė, kaip krovė akmenis į smailėjančią piramidę.

Ir daugiau beveik nieko neprisiminė. Be abejo, jis kažkokiu būdu nulipo akmeniniais laiptais žemyn, antraip jis negulėtų čia... kur? Apsidairęs aplinkui, Luisas atpažino vietą iš aukštų senų pušų guotų, esantį beveik tuoj už išlaužos. Nejaugi jis grįžo beveik visą kelią per Mažojo Dievo Pelkę, nesuvokdamas šito? Galėjo būti ir taip.

Aš nuėjau pakankamai toli. Galiu čia pamiegoti.

Bet mintis, kad galbūt anas milžiniškas padaras tebeslampinėja po mišką, ieškodamas jo, privertė Luisą atsistoti. Jeigu jis čia pasiliks, padaras gali jį surasti.

Luisas persibraukė ranka veidą ir nustebo išvydęs ant delno kraują... Matyt, jis kažkur nukrito ir susimušė nosį. „Velniai rautų!“ — sušvokštė Luisas. Apatiškai pagrabinėjęs aplinkui, jis susirado savo kastuvą bei kirtiklį.

Po dešimties minučių priekyje sudūlavo išlauža. Luisas beveik perlipo ją, kad ir klupčiodamas, bet nekrisdamas. Tačiau sykį, jau beveik nusileidęs į kitą pusę, žvilgtelėjo sau po kojomis. Ir iškart viena šaka lūžo ( nežiūrėk žemyn, sakė Džadas), kita pasviro, išmesdama Luiso pėdą, ir Luisas be kvapo drebėsi žemėn, susimušdamas šoną.

Tegu mane skradžiai, jeigu tai ne antros kapinės, į kurias aš šiąnakt įkritau... ir tegu mane skradžiai, jeigu dviejų negana.

Luisas vėl ėmė apgraibomis ieškoti savo įrankių ir pagaliau užčiuopė juos. Tada greitai nužvelgė kapines, apšviestas žvaigždžių šviesos. Jis stovėjo šąli į SMAKIO kapo. Jis buvo paklusnus, pavargęs pagalvojo Luisas. O štai čia palaidotas TRIKSIS, ŽUVĘS KELYJE. Tebepūtė smarkus vėjas, ir kažkur netoliese girdėjosi tylus metalo skimbčiojimas. Tikriausiai tai skimbčioja prie lazdos prikalta skardinė lentelė, kadaise buvusi kavos dėžute, kurią gedintis gyvulėlio savininkas perkirpo tėvo žirklėmis skardai kirpti ir plaktuku išlygino. Luiso baimė grįžo. Tačiau dabar jis buvo toks pavargęs, kad jautė baimę tik kaip svaiginantį pulsavimą. Jis įvykdė savo sumanymą. Nesiliaujantis metalo skimbčiojimas tamsoje greičiau negu kas nors kitas privertė Luisą tai suprasti.

Luisas nužingsniavo per Naminių Gyvulėlių Kapynes, pro „MARTOS, MUSU MILIMOS TRIUŠIENĖS, MIRUSIOS 1965 KOVO 1“ ir pro “GEN. PATONO“ kapus, peržengė nelygią lentą, žyminčią paskutinę „POLINEZIJOS“ poilsio vietą. Čia metalo skimbčiojimas buvo garsesnis. Luisas stabtelėjo ir pažvelgė žemyn. Kiek pakrypusios lentos viršuje kabojo skardinis stačiakampis. Luisas perskaitė žvaigždžių šviesoje: „MŪSŲ ŽIURKĖNAS RINGO, 1964-1965“. Tai šis atsiknojęs skardos gabaliukas taip skimbčiojo, o aidas atsimušė nuo įėjimo arkos lentų. Luisas pasilenkė, norėdamas vėl užlenkti skardelę... ir pašiurpęs sustingo.

Jam už nugaros pasigirdo kažkoks garsas. Anapus išlaužos kažkas judėjo.

Jis girdėjo slopų pušies spyglių gurgždėjimą, sausą šakelės pokštelėjimą, krūmų šlamesį. Garsus beveik užgožė vėjo švilpavimas tarp pušų.

— Geidžai? — kimiai pašaukė Luisas.

Suvokęs, ką jis dabar daro, — stovi tamsoje ir šaukia savo mirusį sūnų, — Luisas ėmė bejėgiškai drebėti visu kūnu, lyg krečiamas mirtinos karštinės. Jo galvos oda susitraukė, plaukai atsistojo piestu.

— Geidžai?

Garsai nutilo.

Dar ne laikas. Dar per anksti. Neklausk manęs, iš kur aš žinau. Žinau, ir tiek. Ten ne Geidžas. Ten... kažkas kitas.

Luisas staiga prisiminė Elės žodžius: „Jis pasakė: „Lozoriau, išeik“, nes jeigu Jis nebūtų pašaukęs Lozoriaus vardu, visi numirėliai tose kapinėse būtų atsikėlę iš savo kapų“.

Garsai kitoje išlaužos pusėje vėl pasikartojo. Kitoje barjero pusėje. Juos beveik — bet ne visai — užgožė vėjas. Tarytum kažkoks aklas padaras sėlino paskui Luisą, pasikliaudamas savo pirminiais instinktais. Pavargęs Luiso protas kūrė siaubingus šlykščius vaizdus: milžiniškas kurmis arba didžiulis šikšnosparnis, kuris plakasi krūmuose užuot skridęs virš jų.

Luisas ėmė atbulas trauktis iš Naminių Gyvulėlių Kapynių, nedrįsdamas atsukti nugarą išlaužai — pamėkliškai žvilgančiam randui tamsoje. Tik gerokai nuslinkęs taku, jis apsisuko ir skubiai nužingsniavo. O likus maždaug ketvirčiui mylios iki pamiškės ir lauko šalia namų, jis aptiko savyje pakankamai jėgų pasileisti bėgte.

***

Luisas abejingai numetė kastuvą bei kirtiklį į garažą ir stabtelėjo tarpduryje, žvelgdamas iš pradžių ton pusėn, iš kur ką tik atėjo, paskui aukštyn į dangų. Buvo penkiolika po keturių. Netrukus išauš. Šviesa jau įveikė tris ketvirtadalius kelio per Atlantą, bet čia, Ladlou, dar tebebuvo naktis. Pūtė smarkus vėjas.

Luisas smuko vidun, apgraibomis ieškodamas kelio per garažą ir neužrakintų užpakalinių durų. Jis perėjo virtuvę, nedegdamas šviesos, ir įžengė į mažą vonios kambarį tarp virtuvės bei valgomojo. Čia įjungė šviesą ir pirmiausia išvydo Čerčą, susisukusį ant klozeto bakelio. Katinas spoksojo į jį savo drumzlinomis gelsvai žaliomis akimis.

— Čerčai, — tarė Luisas, — o aš maniau, kad kas nors išleido tave į lauką...

Čerčas tik žiūrėjo į jį nuo klozeto bakelio. Taip, Čerčą iš tiesų išleido į lauką — jis pats tai padarė. Luisas labai aiškiai prisiminė tai. Kaip prisiminė ir tą kartą, kai užtaisė langą rūsyje ir pasakė sau, kad nuo šiol katinas nebeįsigaus vidun. Bet ką jis norėjo apgauti? Kai Čerčas norėdavo patekti į namą, jis patekdavo. Nes dabar Čerčas buvo kitoks.