Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Tačiau tai neturėjo reikšmės. Luisas jautėsi toks išsekęs, kad jam niekas nebeturėjo reikšmės. Dabar jis jautėsi net mažiau negu žmogus — kažkoks kvailas nerangus zombis iš Džordžo Romero filmų ar iš T. S. Elioto „Tuščiavidurių žmonių“ pabėgęs veikėjas. Aš pralėkiau per Mažojo Dievo Pelkę ir mišką kaip pora gauruotų letenų, pagalvojo Luisas ir sukikeno.

— Šiaudagalvis gudruolis, Čerčai, — kimiai pratarė jis, atsisagstydamas marškinius. — Štai kas aš. Gali patikėti manimi.

Kairiajame Luiso šone per porą sprindžių žemiau šonkaulių tvinko didžiulė mėlynė. Atsiraitojęs kelnių klešnę, jis išvydo, kad kelis, kurį susimušė į paminklinį akmenį, ištino kaip balionas. Kelis jau dabar buvo juodai raudonas, o kai tik Luisas nustos jį lankstęs, sąnarys užsiožiuos ir visai sustings lyg panardintas į cementą. Atrodė, kad tai vienas iš tokių sužeidimų, kurie visą likusį gyvenimą primena apie save lietingomis dienomis.

Luisas norėjo paglostyti Čerčą, ieškodamas bent kokios paguodos. Tačiau vos tik ištiesė ranką, katinas nerangiai nušoko nuo klozeto bakelio ir nusvirduliavo kažkur kitur, metęs į Luisą abejingą geltoną žvilgsnį.

Vaistinėlėje buvo „Ben-Gei“ tepalo. Luisas nuleido klozeto dangtį, atsisėdo ir pasitepė sumuštą kelį. Paskui išsitrynė tepalu nugaros apatinę dalį — darbas ne iš lengvųjų.

Išėjęs iš tualeto, Luisas pasuko į svetainę. Įjungęs šviesą, akimirkai stabtelėjo laiptų apačioje, dairydamasis po kambarį. Kaip viskas keista! Štai čia jis stovėjo Kūčių vakarą, kai padavė Reičelei safyrą. Dėžutė visą vakarą išgulėjo Luiso chalato kišenėje. O čia stovėjo Luiso krėslas, kai jis prieš Normos laidotuves kalbėjosi su Ele apie mirtį, pats netikėdamas savo aiškinimais. Aname kampe stovėjo kalėdinė eglutė, tame lange puikavosi Elės iš popieriaus padarytas kalakutas, veikiau primenantis futuristinę varną. O dar anksčiau kambarys buvo užgriozdintas tik dėžėmis su Kridų šeimos manta, atgabentomis per pusę žemyno iš Vidurio Vakarų. Luisas prisiminė tąkart pagalvojęs, kad taip sukrauti daiktai atrodo tokie bereikšmiai — toks menkas pylimas tarp jo šeimos ir šalto išorinio pasaulio, kur niekas nežino Kridų vardų bei įpročių.

Kaip keistai dabar atrodė kambarys... ir kaip troško Luisas, kad išvis niekada nebūtų girdėjęs apie Meino universitetą, Ladlou, Džadą ir Normą Krendolus ir visa kita.

Luisas užlipo laiptais, nuėjo į antro aukšto vonią ir pasilypėjęs ant kėdės nusikėlė nuo vaistinėlės mažą juodą lagaminėlį. Tada nusinešė lagaminėlį į miegamąjį, atsisėdo ir ėmė naršyti po jį. Taip, čia buvo keli švirkštai, o tarp tvarkingai suvyniotų į popierių chirurginių instrumentų gulėjo kelios ampulės su mirtinu skysčiu.

Jeigu prireiks.

Luisas užsegė lagaminą ir pasidėjo šalia lovos. Tada išjungė šviesą ir atsigulė, susidėjęs rankas po galva. Ilsėtis šitaip, išsitiesus ant nugaros, buvo neapsakomas malonumas. Luiso mintys vėl grįžo prie Disneilendo. Jis išvydo save, dėvintį akinančiai baltą uniformą, vairuojantį baltą furgonėlį su peliuko ausų ženklu ant stogo — niekas neturi išduoti, kad tai greitosios pagalbos automobilis, kad lankytojams, mokantiems pinigus už malonumą, nesugestų nuotaika. Geidžas sėdėjo šalia, jo oda buvo rudai įdegusi, akių baltymai švietė sveikata. Čia pat kairėje pusėje Gufis spaudė ranką mažam berniukui; vaikas buvo nustėręs iš nuostabos. Šalia Mikė Pūkuotukas pozavo su dviem kvatojančiomis kelnėtomis močiutėmis, o trečia kvatojanti močiutė juos fotografavo. O maža mergytė su dailiausia išeigine suknute šaukė: „Aš myliu tave, Tigre! Aš myliu tave, Tigre!“

Luisas ir jo sūnus patruliavo. Luisas ir jo sūnus buvo šios stebuklų šalies sargybiniai ir suko po ją ratus baltame furgonėlyje su rūpestingai paslėpta raudona lempa ant stogo. Jie nelaukė nelaimės, ne, jie tik buvo pasiruošę nelaimei, jeigu ji nutiktų. Juk nelaimė galėjo tykoti net ir čia, vietoje, skirtoje tokiems nekaltiems malonumams. Koks nors besišypsantis žmogus, einantis su kamera Centrine gatve, galėjo staiga griebtis už krūtinės, ištiktas širdies smūgio; nėščia moteris, leisdamasi laipteliais iš „Dangaus Vežimo“, galėjo pajusti prasidedant sąrėmius; sutrikus smegenų veiklai, gražutė paauglė mergaitė galėjo staiga parkristi pagauta epilepsijos priepuolio, kojomis mušdama į asfaltą. Galėjo pasitaikyti saulės smūgių ir šiluminių smūgių, o karštą Orlando vasaros popietę — net žaibo smūgių. Pats Ožaš Didyšiš ir Baišušiš irgi buvo čia. Jo kvailą bereikšmį veidą galėjai pastebėti prie vienbėgio traukinuko įvažiavimo į „Stebuklų Karalystę“ ar viename iš skrendančių „Laivelių“. Luisas ir Geidžas pažinojo jį taip pat gerai, kaip bet kurį kitą linksmybių parko gyventoją — Gufį, Mikį, Tigrą ar didžiai gerbiamą Antiną Donaldą. Tačiau niekas nenorėjo fotografuotis su Ožu, niekas nenorėjo supažindinti su juo savo sūnelį ar dukrelę. Luisas ir Geidžas pažinojo jį; jie artimai susipažino su juo Naujojoje Anglijoje. Ožaš laukė, kol tu paspringsi marmuriniu rutuliuku, užtrokši nuo chemikalų, sudegsi, prisilietęs prie pliko elektros laido — Prašau Prie Artimiausio Jungiklio Ar Artimiausios Rozetės. Mirtis slypėjo maišelyje su riešutais, kepsnio kąsnyje, cigarečių pakelyje. Ožaš visada buvo šalia, jis kontroliavo visus amžinybės ir mirtingųjų pasaulio susisiekimo kelius. Purvinas adatas, nuodingus vabzdžius, nutrauktus elektros laidus, miškų gaisrus. Jis suko ratukinių pačiūžų ratukus, kurie nešė įsismaginusius vaikus į judrias sankryžas. Kai tu lipi į vonią nusiprausti po dušu, Ožaš lipa su tavimi — Prauskis su Draugu. Kai tu sėdies į lėktuvą, Ožaš lydi tave. Jis tūno vandenyje, kurį tu geri, maiste, kurį valgai. Kas ten? šauki tu į tamsą, išsigandęs ir vienišas, ir jis atsiliepia: Nebijok, tai aš. Sveikas, kaip gyvuoji? Tu sergi skrandžio vėžiu — koks malonus netikėtumas! Kraujo užkrėtimu! Leukemija! Ateroskleroze! Kraujagyslių tromboze! Encefalitu! Osteomelitu! Hei-ho, pirmyn! Banditas su peiliu tarpduryje. Telefono skambutis vidury nakties. Kraujas... Saujomis ryjamos tabletės. Melsva nagų spalva, mirus nuo uždusimo — tai kovojančios už gyvybę smegenys sutraukia visą likusį deguonį, net iš panagių ląstelių. Sveikas, mielasis, aš vadinuosi Ožaš Didyšiš ir Baišušiš, bet tu gali vadinti mane tiesiog Ožu — mes juk nuo šiol draugai. Aš užsukau tik pamėtėti tau nediduką infarktėlį ar krešuliuką kraujagyslėje; negaliu ilgiau pasilikti, turiu aplankyti vieną gimdyvę, o paskui apnuodyti kai ką smalkėmis Omahoje.

O mergaitė plonu balseliu šaukia: „Aš myliu tave. Tigre! Aš myliu tave! Aš tikiu tavimi, Tigre! Aš amžinai mylėsiu tave ir tikėsiu tavimi, ir liksiu

amžinai jauna, ir tik Ožaš vienintelis galės apgauti mano širdį! Aš myliu tave...

Mes sukame ratus po parką... aš ir mano sūnus... nes būties esmė yra ne karai ir ne seksas, bet varginanti, garbinga, beviltiška kova su Ožu Didžiuoju ir Baišiuoju. Aš ir mano sūnus važiuojame baltu furgonėliu po skaisčiu Floridos dangumi. Raudona signalinė lempa uždengta, bet ji yra, jei prireiks... niekas neturi to žinoti, išskyrus mudu, nes vyro širdies žemė akmenuota; vyras augina, ką gali... ir saugo tai.

Su tokiom neramiom mintim Luisas Kridas pamažu slydo į miegą, palaipsniui atsijungdamas nuo tikrovės, kol galiausiai visos mintys nutrūko ir nuovargis nugramzdino jį į juodą besapnę nebūtį.

***

Prieš pat pasirodant rytuose pirmiems aušros ženklams, laiptuose pasigirdo žingsniai. Jie buvo lėti, nerangūs, bet tikslingi. Šešėlis šmėkštelėjo tarp koridoriaus šešėlių. Kartu su juo atėjo kvapas — dvokas. Luisas, kad ir kietai įmigęs, sumurmėjo ir nusuko veidą. Jis giliai ir ritmingai kvėpavo.