Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Šešėlis kurį laiką nejudėdamas stovėjo už miegamojo durų. Paskui įžengė vidun. Luisas buvo įsikniaubęs veidu į pagalvę. Baltos rankos siektelėjo juodo lagaminėlio, gulinčio prie lovos, ir atidarė jį.

Sušlamėjo ir suskimbčiojo lagaminėlio turinys.

Rankos naršė, stumdamos šalin vaistus, ampules ir švirkštus. Paskui surado kažką ir iškėlė. Blyškioje priešaušrio šviesoje sidabru blykstelėjo metalas.

Šešėlis išėjo iš kambario.

Trečia dalis

OŽAŠ DIDYSIS IR BAIŠUŠIŠ

Taigi Jėzus, didžiai nusiminęs ir sunerimęs, priėjo prie kapo. Tai buvo ola, o įėjimas į ją buvo užverstas akmeniu.

„Nustumkite akmenį“, — paliepė Jėzus.

O Marta tarė:

„ Viešpatie, mano brolis jau bus pradėjęs pūti. Jis mirė prieš keturias dienas...“

Truputį pasimeldęs, Jėzus skardžiu balsu sušuko:

„Lozoriau, išeik!“

Ir tas, kuris buvo miręs, išėjo. Jo rankos ir kojos buvo apvyniotos drobulėmis, ir veidas buvo uždengtas.

Jėzus tarė jiems:

„Nuvyniokite nuo jo drobules ir leiskite jam eiti“.

Evangelija pagal Joną

(atpasakojimas)

— Aš tik dabar pagalvojau apie tai, — isteriškai tarė ji. — Kodėl nepagalvojau anksčiau? Kodėl tu nepagalvojai?

— Apie ką? — paklausė jis.

— Apie du likusius norus, — paskubomis atsakė ji. — Mes pasakėme tik vieną.

— Argi jo nebuvo gana? — piktai atšovė jis.

— Ne, — pergalingai šūktelėjo ji, — mes liepsime išpildyti dar vieną. Greičiau lipk žemyn ir atnešk ją, ir panorėk, kad mūsų berniukas vėl būtų gyvas.

W. W. Jacobs

(„Beždžionės letena“)

58

Džadas Krendolas pabudo staigiai krūptelėjęs ir vos neiškrito iš krėslo. Jis neturėjo supratimo, kaip ilgai miegojo — gal penkiolika minučių, o gal tris valandas. Senis žvilgtelėjo į savo laikrodį. Buvo penkios minutės po penkių. Jį apėmė jausmas, kad visi baldai kambaryje šiek tiek perstumti. Nugarą maudė nuo miegojimo sėdom.

Ak tu senas kvaily, pažiūrėk, ką pridarei!

Bet Džadas žinojo, kaip yra iš tiesų. Jo širdis žinojo. Kaltas ne jis. Jis neužmigo sargyboje — jis buvo užmigdytas.

Šis suvokimas gąsdino senį, bet kitkas gąsdino dar labiau: kas jį pažadino? Džadui atrodė, kad girdėjo kažkokį garsą, kažkokį...

Jis sulaikė kvapą, klausydamasis tylaus širdies virpėjimo.

Ir iš tiesų išgirdo garsą, nors ir ne tą patį, kuris jį pažadino. Šįkart tyliai girgžtelėjo durų vyriai.

Džadas žinojo kiekvieną garsą savo namuose: kurios grindlentės cypia, kurios pakopos girgžda, kur pakraigėje vėjas ima švilpti ir staugti, kai įsismarkauja taip, kaip vakar naktį. Ir šitą garsą skyrė taip pat gerai, kaip ir kitus — ką tik atsivėrė sunkios durys tarp verandos ir prieškambario. Supratęs tai, senis prisiminė ir garsą, pažadinusįjį. Tai lėtai išsitempė laukujų durų spyruoklė.

— Luisai? — beviltiškai pašaukė Džadas. Jis žinojo, kad tai ne Luisas. Tas, kas atėjo, atėjo nubausti senį už jo tuštybę bei puikybę.

Kažkas lėtai ėjo koridoriumi link svetainės.

— Luisai? — vėl pabandė šūktelėti Džadas, bet tik silpnai karktelėjo. Nes jis užuodė kvapą, patekusį į namus kartu su padaru dabar, besibaigiant nakčiai. Tai buvo šleikštus pūvančių dumblių dvokas.

Džadas įžiūrėjo prietemoje dunksančių baldų kontūrus, — Normos veidrodis, indauja, komoda, — bet nematė detalių. Senis pamėgino atsistoti, tačiau kojos linko kaip vatinės, o protas tuo metu šaukė, kad jam reikėjo daugiau laiko, kad jis per senas ir nespės tam pasiruošti; Timis Batermenas buvo pakankamai baisus, bet tada Džadas buvo pakankamai jaunas.

Durys atsilapojo, įleisdamos vidun šešėlius. Vienas šešėlis buvo aiškesnis už kitus.

O Dieve, tas dvokas.

Žingsnių šlepsėjimas tamsoje.

— Geidžai? — Džadas pagaliau prisivertė atsistoti. Vienos akies kampeliu jis pastebėjo pelenų vamzdelį, susisukusį „Džimo Bimo“ peleninėje. — Geidžai, ar tai t...

Pasigirdo kraupus kniauktelėjimas ir akimirkai visi Džado kaulai sustingo į ledą. Tai buvo ne Luiso sūnus, prisikėlęs iš kapo, bet kažkoks klaikus siaubūnas.

Ne. Ir ne siaubūnas.

Tai kniaukė Čerčas, susigūžęs tarpduryje. Katino akys žibėjo kaip purvinos lempos. Paskui jo akys pasisuko į kitą pusę ir pažvelgė į tą, kuris atėjo kartu su katinu.

Džadas ėmė trauktis atatupstas, mėgindamas sugaudyti savo mintis, mėgindamas neprarasti sveiko proto. Tas dvokas suko jam galvą. Buvo šalta — padaras atsinešė su savimi stingdantį speigą.

Džadas susverdėjo — tai katinas pasimaišė jam po kojomis. Katinas trynėsi į jo blauzdas ir murkė. Senis nuspyrė Čerčą į šalį. Katinas prašiepė dantis ir sušnypštė ant jo.

Galvok! Galvok, senas kvaily, galbūt dar ne vėlu, net dabar gali būti dar ne vėlu... Jis grįžo, bet jį galima vėl užmušti... jeigu tik pajėgsi tai padaryti... jeigu tik pajėgsi galvoti...

Džadas traukėsi atatupstas link virtuvės ir staiga prisiminė virtuvės reikmenų spintelę šalia kriauklės. Joje buvo kirvis mėsai kapoti.

Senis atsitrenkė kojomis į virtuvės duris ir pastūmęs atidarė jas. Džadas vis dar nematė padaro, įsigavusio į jo namus, bet girdėjo jo kvėpavimą. Ir matė vieną baltą ranką, siūbuojančią pirmyn atgal — joje kažkas buvo, bet Džadas neįžiūrėjo kas. Jam įžengus į virtuvę, durys pačios užsidarė. Senis pagaliau apsigręžė, pribėgo prie spintelės, atlapojo dureles ir susirado nugludintą medinį kirvuko kotą. Čiupęs kirvuką, vėl atsisuko ir netgi žengė porą žingsnių link durų — jis atgavo šiek tiek drąsos.

Prisimink, tai ne vaikas. Supratęs, ką tu sugalvojai, jis gali pradėti šaukti ir verkti. Bet nesileisk apmulkinamas. Tave ir taip jau pernelyg daug kartų apmulkino. Tai tavo paskutinis šansas.

Durys vėl atsidarė, bet iš pradžių pro jas įėjo katinas. Džadas sekundę sekė jį žvilgsniu, paskui vėl pakėlė akis.

Virtuvės langai buvo rytų pusėje, ir pro juos plūdo pirmoji aušros šviesa — blausi, pieno baltumo. Mažai šviesos, bet pakankamai. Net pernelyg daug.

Vidun įžengė Geidžas, apvilktas laidotuvių eilute. Švarko pečiai ir atlapai buvo apaugę pelėsiais. Balti marškiniai taip pat apipeliję. Prie šviesių plaukų pridžiūvo purvas. Viena akis buvo nusukta į sieną ir siaubingai rimtai spoksojo į tuštumą. Antroji žvelgė į Džadą.

Geidžas šypsojosi jam.

— Sveikas, Džadai, — prašneko Geidžas vaikišku, bet aiškiu balseliu. — Aš atėjau išsiųsti tavo senos supuvusios, dvokiančios sielos tiesiai į pragarą. Kartą tu mane išdulkinai. Negi manei, kad aš negrįšiu ir neišdulkinsiu tavęs?

Džadas iškėlė kirvį.

— Tada prieik arčiau ir pabandyk, kad ir kas tu būtum. Mes pažiūrėsim, kas ką išdulkins.

— Norma mirusi, ir nebus kam tave apraudoti, — tarė Geidžas. — Ji buvo pigi kekšė, tavo Norma. Ji dulkindavosi su visais tavo draugais, Džadai. Ir leisdavosi iš užpakalio. Taip jai labiausiai patikdavo. O dabar Norma dega pragare su visu savo artritu. Aš mačiau ją ten, Džadai. Aš mačiau ją ten.

Padaras žengė du žingsnius link senio, palikdamas ant nusitrynusio linoleumo purvinus batų pėdsakus. Vieną ranką jis laikė ištiesęs, lyg norėtų pasisveikinti, o kitą slėpė už nugaros.

— Paklausyk, Džadai, — sušnibždėjo padaras. Jis prasižiojo, parodydamas smulkius pieninius dantis, ir nors lūpos nejudėjo, iš burnos pasigirdo Normos balsas: