Pagaliau Luisas vėl patraukė pirmyn. Sustingę pečiai ir nugara maudė. Visą kūną nuo kaklo iki kulkšnių lyg apatinis drabužis dengė prakaitas. Pirmieji pavasario uodai, ką tik išsiperėję ir alkani, aptiko Luisą ir sutūpė užkąsti.
Vendigo, Viešpatie, tai buvo Vendigo — dvasia, kuri klaidžioja po šiaurinį kraštą, dvasia, kurios prisilietimas paverčia žmogų kanibalu. Tai buvo ji. Vendigo ką tik praėjo už šešiasdešimties jardų nuo manęs.
Luisas liepė sau nebūti juokingu, elgtis taip, kaip elgiasi Džadas, ir negalvoti apie tai, ką galima išvysti ar išgirsti anapus Naminių Gyvulėlių Kapynių — tai gagaros, tai Šv. Elmo ugnys, tai Niujorko Jankių nariai. Yra kas tik nori, tik ne padarai, kurie šokinėja, šliaužioja, ropoja, vaikštinėja viduriniame pasaulyje. Yra Dievas, yra sekmadienio rytas, yra besišypsantys krikščionių dvasininkai švytinčiomis baltomis kamžomis... tačiau nėra šito juodo siaubo naktinėje visatos pusėje.
Luisas ėjo toliau, nešinas sūnaus lavonu. Netrukus žemė po jo kojomis vėl ėmė kietėti. Po kelių minučių jis pamatė nuverstą medį: šakų vainikas tirpstančiame rūke priminė pilkšvai žalią šluotelę dulkėms šluostyti, numestą milžino namų šeimininkės.
Medis buvo nulaužtas, nulaužtas visai neseniai, nes lūžio vietoje tebesisunkė gelsvai balti syvai. Luisas pajuto, kad jie dar šilti, kai lipo per kamieną... O kitoje medžio pusėje jis pateko į dubumą, iš kurios turėjo ropšte ropštis. Ir nors kadagiai bei krūmokšniai buvo tiesiog įtrypti į žemę, Luisas neleido sau galvoti, kad tai įmintas pėdsakas. Užlipęs ant kalvos, jis galėjo atsigręžti ir pažiūrėti, kokios formos toji įduba, bet neatsigręžė. Jis ėjo toliau. Oda šiurpo, burna perdžiūvo, širdis pašėlusiai plakė.
Netrukus purvas nustojo žliugsėjęs po kojomis. Jį pakeitė tylus pušies spyglių gurgždėjimas. O paskui prasidėjo uoliena. Luisas buvo nebetoli tikslo.
Takas ėmė kilti. Luisas užkliuvo už kažkokio akmens iškyšulio ir nusibrozdino blauzdą. Bet tai buvo ne šiaip sau iškyšulys. Luisas ištiesė vieną ranką (nutirpęs alkūnės raištis girkštelėjo) ir pačiupinėjo.
Čia yra laipteliai, iškalti uoloje. Kopk paskui mane. Pasieksime viršūnę, ir būsime vietoje.
Vos tik Luisas pradėjo lipti, džiaugsmingas jaudulys grįžo, nustumdamas į šalį nuovargį... bent jau kuriam laikui. Kylant aukštyn į šaltį, atgal į pastovią vėjo srovę, mintys tarsi šokinėjo nuo pakopų. Dabar vėjas buvo smarkesnis, jis plėšė drabužius ir draikė brezentą, į kurį buvo suvyniotas Geidžo kūnas. Brezentas plazdėjo lyg iškelta burė.
Kartą Luisas užvertė galvą ir išvydo be tvarkos pabirusias po dangų žvaigždes. Jis neatpažino nė vieno žvaigždyno ir sunerimęs nuleido akis. Jam iš šonų kilo akmeninės sienos — suskilinėjusios, išakijusios, su išsišovusiais kyšuliais, forma primenančiais tai valtį, tai barsuką, tai žmogaus veidą surauktais antakiais. Tik uoloje išskaptuotų laiptų paviršius buvo lygus.
Luisas pasiekė viršūnę ir sustojo ten svyruodamas, nuleidęs galvą, gaudydamas orą. Plaučius tarytum kas sugniaužė į dvi pūsles, o šone tarsi kyšojo aštri nuolauža.
Vėjas sukosi jo plaukuose kaip šokėjas, riaumojo ausyse kaip drakonas.
Ši naktis buvo šviesesnė. Ar anąsyk dangus buvo apsiniaukęs, ar tiesiog Luisas neatidžiai žiūrėjo? Nesvarbu. Užtat dabar jis gerai matė, ir nugara perbėgo šiurpulys.
Jis išvydo tą patį, ką ir Naminių Gyvulėlių Kapynėse.
Tu žinojai tai iš pat pradžių, šmėkštelėjo mintis, bežiūrint į akmenų krūvas, kadaise buvusias piramidėmis. Žinojai ar turėjai žinoti — ne koncentriški apskritimai, bet spiralė...
Taip. Čia, akmeninės plokštės paviršiuje, žvelgdama aukštyn į šaltas žvaigždes ir juodus tolius taip jų, vijosi milžiniška spiralė, sukurta Įvairių Rankų, kaip pasakytų senbuviai. Tačiau tikrų piramidžių čia nebuvo. Visos piramidės išvirto, kai tie, kas buvo po jomis palaidoti, atgijo... ir išsikapstė lauk. Tačiau akmenys patys krito taip, kad suformavo spiralę.
Ar kas nors matė šią spiralę iš oro? nusistebėjo Luisas, prisiminęs piešinius Pietų Amerikos dykumoje, paliktus indėnų genčių. Ar kas nors matė ją iš oro, ir jei matė, tai ką pagalvojo?
Jis suklupo ir nuleido Geidžo kūną ant žemės. Iš burnos ištrūko palengvėjimo dejonė.
Netrukus sąmonė grįžo. Luisas išsitraukė kišeninį peiliuką ir perpjovė lipnią juostą, laikančią kartu kirtiklį ir kastuvą. Įrankiai žvangėdami nukrito žemėn. Luisas išsitiesė ant žemės aukštielninkas, ištiesęs rankas į šalis, įsmeigęs nematančias akis į žvaigždes.
Kas buvo tas padaras miške? Luisai, Luisai, negi tu tikrai manai, kad kažkas gero gali pasirodyti kulminacijoje pjesės, kurioje veikia tokie veikėjai, kaip anas padaras?
Tačiau dabar buvo jau vėlu trauktis, ir jis tai suprato.
Nebijok, ėmė raminti save Luisas, viskas dar gali baigtis geruoju. Be rizikos nebus pergalės, o be meilės — rizikos. Juk yra dar mano lagaminėlis — ne tas, kuris kabinete, o tas, kuris vonioje ant viršutinės lentynos, tas, kurio aš išsiunčiau Džadą, kai Normą ištiko širdies smūgis. Ten yra švirkštų, ir jeigu kas nors nutiks... kas nors blogo... niekas, be manęs, to nesužinos.
Paskui mintys išskydo, prarado aiškumą, virsdamos nerišliu maldininko bambėjimu, kuris nenutilo net tuomet, kai Luisas apgraibomis susirado kirtiklį... ir klūpodamas ant kelių ėmė kasti duobę. Kas kartą, smogęs kirtikliu į žemę, jis pats užgriūdavo ant įrankio koto kaip romėnas ant kalavijo. Tačiau pamažu duobė platėjo ir gilėjo. Luisas rankomis kėlė iš jos akmenis ir daugelį jų paprasčiausiai metė į šalį prie augančios žemių krūvos. Tačiau kai kuriuos pasiliko.
Piramidei.
56
Reičelė trankė delnu sau per veidą, kol oda ėmė perštėti, tačiau snaudulys nesisklaidė. Kartą ji staigiai atsipeikėjo (dabar ji važiavo autostrada link Pitsfildo) ir dalį sekundės manė, kad į ją žiūri dešimtys negailestingų sidabrinių akių, žybčiojančių šalta alkana liepsna.
Paskui paaiškėjo, kad tai atšvaitai ant pakelės turėklų stulpelių. „Ševetas“ lėkė žalia veja.
Reičelė vėl pasuko vairą į kairę. Padangos sucypė. Jai pasirodė, kad išgirdo tylų tik! — lyg dešinysis priekinis buferis nesmarkiai trinktelėjo į vieną iš turėklų stulpelių. Reičelės širdis pašoko krūtinėje ir ėmė taip daužytis tarp šonkaulių, kad ji išvydo akyse kibirkštis, augančias ir mažėjančias į taktą širdies plakimui. Tačiau po akimirkos Reičelė vėl snaudė, nepaisant per stebuklą išvengto pavojaus, patirto išgąsčio ir Roberto Gordono, plyšojančio per radiją.
Į galvą šovė viena beprotiška, paranojiška mintis. „Būtent paranojiška“, — sumurmėjo Reičelė, tačiau rokenrolas nustelbė jos balsą. Ji bandė nusijuokti — nepavyko. Nes mintis neatstojo. Baugioje nakties tamsoje ji kas akimirką atrodė vis įtikinamesnė. Reičelė pasijuto lyg koks animacinio filmuko veikėjas, atsimušęs į milžiniškos timpos gumą, tačiau bėgantis toliau. Vargšeliui bėgti vis sunkiau ir sunkiau, kol galiausiai potencinė gumos energija susilygina su bėgiko energija... inercija tampa... kokia?., fizikos pradmenys... kažkas bando ją sulaikyti... nesikišk, tu... kūnas, esantis rimties būsenoje, stengiasi išlikti rimties būsenoje... pavyzdžiui, Geidžo kūnas... paleistas judėti...
Šįsyk padangos sucypė garsiau ir pavojus buvo kur kas didesnis. Mat šįsyk „Ševetas“ šonu brūkštelėjo per apsauginės tvorelės grandinę — net dažai nusitrynė nuo metalo; o vairas nepakluso, ir Reičelei beliko staigiai nuspausti stabdžius. Šįsyk ji tikrai užmigo — ne užsnūdo, bet užmigo ir susapnavo, važiuodama šešiasdešimties mylių per valandą greičiu. Jeigu ne apsauginiai turėklai... arba jeigu jie būtų ne grandininiai, o betoniniai...
Читать дальше