Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Džadas atsistojo, sunkiai ištiesdamas sustingusią nugarą, ir perėjo per kambarį prie telefono.

Skambino Reičelė.

— Džadai? Ar jis jau grįžo?

— Ne, — atsakė senis. — Reičele, iš kur tu skambini? Atrodo, lyg būtum arčiau.

— Aš ir esu arčiau, — atsakė Reičelė. Ir nors iš garso sprendžiant, ji tikrai buvo kažkur netoliese, tačiau ragelyje girdėjosi neaiškus ūžesys. Tai ūžė vėjas tarp Džado namų ir tos vietos, iš kur skambino Reičelė. Naktis buvo labai vėjuota. Šis garsas visada priminė Džadui mirusiųjų atodūsius, o gal net dainavimą, labai tolimą ir todėl nesuprantamą. — Aš esu Bidforde, stovėjimo aikštelėje prie Meino autostrados.

— Bidforde!

— Aš negalėjau ilgiau pasilikti Čikagoje. Mane apėmė nuojauta... ta pati, kuri nuo pat pradžių persekiojo Elę. Jūs taip pat tai jaučiate — aš supratau iš jūsų balso.

— Taigi. — Džadas išsitraukė iš kišenės „Česterfild“ pakelį ir įsikišo cigaretę į lūpų kampą. Įžiebęs degtuką, akimirką žiūrėjo, kaip virpa liepsnelė. Tai virpėjo jo rankos. Jos niekada nevirpėdavo, kol neprasidėjo šitas košmaras. Lauke stūgavo vėjas. Galingi gūsiai gniaužė namą savo delnuose ir smarkiai purtė.

Galia auga. Aš jaučiu ją.

Seną Džado kūną persmelkė siaubas, trapus ir skaidrus lyg stiklo gijos.

— Džadai, pasakykite man, kas atsitiko!

Taip, pagalvojo Džadas, Reičelė turi teisę žinoti — jai būtina žinoti. Jis pasakys Reičelei. Papasakos visą istoriją nuo pat pradžių. Atskleis visas jos grandis: Normos infarktą, katino mirtį, Luiso klausimą, — ar kas nors yra palaidojęs ten žmogų? — Geidžo žūtį... Ir vienas Dievas žino, kokią dar grandį dabar Luisas kabina prie tos grandinės... Jis papasakos Reičelei. Bet tik ne telefonu.

— Reičele, kodėl tu autostradoje, o ne lėktuve?

Reičelė paaiškino, kad Bostone pavėlavo persėsti į kitą lėktuvą.

— Aš išsinuomojau mašiną, bet nespėsiu atvažiuoti taip greitai, kaip tikėjausi. Aš užtrukau kelyje nuo Logano iki autostrados ir tik dabar pasiekiau Meiną. Todėl vargu ar suspėsiu į Ladlou iki aušros. Bet, Džadai... prašau. Prašau, papasakokite man, kas čia vyksta. Aš labai bijau, bet net nežinau ko.

— Paklausyk, Reičele, — tarėjai senis, — važiuok dabar iki Portlendo ir ten stabtelėk. Ar girdi mane? Susirask kokį motelį ir porą valandų...

— Džadai, aš negaliu...

-... ir porą valandų nusnūsk. Nebijok, Reičele. Galbūt šiąnakt čia tikrai kas nors vyksta, o galbūt ir ne. Jeigu taip, tai tau vis tiek neverta čia būti. Aš vienas susitvarkysiu. Privalau susitvarkyti, nes tai, kas čia vyksta, vyksta dėl mano kaltės. O jeigu nieko nevyksta, tu ramiai atvažiuosi namo rytoj apie pietus. Manau, Luisas apsidžiaugs tave pamatęs.

— Aš neužmigsiu šiąnakt, Džadai.

— Užmigsi, — tvirtai atsakė Džadas. Juk jis pats iš pradžių manė, kad šiąnakt negalės užmigti, bet užmigo — kaip Petras tą naktį, kai kareiviai suėmė Jėzų. Užmigo sargyboje. — Užmigsi, Reičele. Įsivaizduok, kas bus su Luisu, jeigu tu užsnūsi už vairo, nulėksi nuo kelio ir užsimuši? Kas bus su Ele?

— Pasakykite man, kas čia vyksta! Jei pasakysite, Džadai, gal ir paklausysiu jūsų patarimo. Bet aš turiu žinoti!

— Kai atvažiuosi į Ladlou, iškart ateik pas mane, — tarė Džadas. — Ne į savo namus, bet iš pradžių pas mane. Tada aš tau viską papasakosiu. O dabar aš laukiu Luiso.

— Pasakykite dabar, — mygo Reičelė.

— Ne, telefonu nesakysiu. Aš negaliu, Reičele. Dabar važiuok į Portlendą ir ten pamiegok.

Reičelė kurį laiką galvojo.

— Na, gerai, — pagaliau sutiko ji, — galbūt ir jūsų tiesa, Džadai. Bet pasakykite man tik vieną dalyką — ar Luisui gresia kažkas baisaus?

— Taip, — ramiai atsakė Džadas. — Bet aš sugebėsiu su tuo susitvarkyti.

Lauke sužibo automobilio žibintų šviesos. Mašina važiavo lėtai. Džadas kilstelėjo nuo kėdės, bet vėl atsisėdo, kai mašina ties Kridų namu padidino greitį ir nulėkė tolyn.

— Gerai, — tarė Reičelė. — Paklausysiu jūsų. Nes man jau spengia galvoje nuo važiavimo.

— Štai ir pailsėk, širdele. Prašau. Patausok jėgas rytdienai. Pamatysi, viskas bus gerai.

— Jūs prižadate, kad papasakosite man viską?

— Taip. Mes atsinešime alaus, ir aš tau viską išklosiu.

— Tada viso gero, — tarė Reičelė. — Iki pasimatymo.

— Iki, — atsakė Džadas. — Iki rytojaus, Reičele.

Nespėjus jai nieko daugiau pasakyti, Džadas pakabino ragelį.

***

Jis manė, kad vaistinėje turėtų būti kofeino tablečių, tačiau jų ten nerado. Pastatęs likusį alų atgal į šaldytuvą, — ne be gailesčio, — Džadas išsivirė puodelį juodos kavos. Tada nusinešė kavą į kambarį ir vėl atsisėdo prie lango.

Kava — ir pokalbis su Reičele — padėjo Džadui kovoti su miegu dar tris ketvirčius valandos. Bet paskui jis vėl ėmė knapsėti nosimi.

Nemiegok sargyboje, seni. Nepasiduok. Tu padarei didelę klaidą ir dabar turi už ją mokėti. Todėl nemiegok sargyboje.

Jis prisidegė dar vieną cigaretę, giliai įtraukė dūmą ir sausai, skausmingai užsikosėjo. Padėjęs cigaretę ant peleninės krašto, kumščiais pasitrynė akis. Lauke už lango praūžė benzovežis su priekaba, ryškiomis šviesomis skrosdamas neramią vėjuotą naktį.

Džadas vėl pagavo save beužmiegantį, ryžtingai pasipurtė ir kelis kartus sudavė sau per veidą taip, kad net ausyse suskambėjo. Dabar jo širdyje pabudo baimė, neprašytas svečias, slapčia įsigavęs į slapčiausią kertę.

Tai toji galia mane migdo... hipnotizuoja... ar panašiai. Ji nenori, kad aš budėčiau. Todėl, kad Luisas netrukus grįš. Aš jaučiu, kad jis tuoj grįš. O toji galia nori patraukti mane iš kelio.

— Ne, — piktai tarė Džadas. — Neišdegs. Tu girdi mane? Aš sutrukdysiu Luisui. Laikas padaryti tam galą.

Pakraigėse stūgavo vėjas, medžiai kitoje kelio pusėje lingavo šakomis, mesdami ant žemės hipnotizuojančius šešėlius. Džado mintys vėl grįžo prie tos nakties, kai jis su bičiuliais sėdėjo aplink krosnelę Breverio depe, ten, kur dabar „Evartso baldų salonas“. Jie prašnekėjo visą naktį — jis, Džordžas ir Renė Mišo. Dabar iš visos trijulės liko jis vienas — Renė žuvo audringą 1939- ųjų kovo naktį, susidūrus dviem prekiniams vagonams, o Džordžas Čepinas mirė po metų nuo širdies smūgio. Tik jis vienas, vienas iš daugelio, išgyveno iki senatvės. O seniai sukvailėja. Kartais kvailystė pasislepia po geraširdiškumo kauke, kartais apsimeta puikybe — poreikiu pasakoti senas paslaptis, perdavinėti jas kitiems, perpylinėti iš seno indo į naują...

Taigi tas žydas ateina ir sako: „Aš turiu kai ką, ko jūs dar nematėte. Tai atvirutės su moterimis, vilkinčiomis maudymosi kostiumėlius; bet kai patrini jas drėgnu skudurėliu...

Džado galva nulinko. Smakras lėtai nusileido ant krūtinės.

... moterys lieka plikutėlės kaip ką tik gimusios! Atvirutėms išdžiūvus, drabužiai vėl atsiranda! Ir tai dar ne viskas, ką aš turiu...

Renė kalba su ryškiu prancūzišku akcentu, šypsodamasis, palinkęs į priekį. O Džadas laiko rankoje butelį — jis jaučia tą butelį, ir jo delnas susigniaužia, suspausdamas orą.

Ant peleninės krašto ruseno palikta cigaretė. Pelenų stulpelis vis ilgėjo, kol galiausiai nuorūka nuvirto į peleninę ir visai susmilko. Liko tik susisukęs pelenų vamzdelis, forma primenantis runą.

Džadas miegojo.

Ir kai maždaug po keturiasdešimties minučių lauke žybtelėjo automobilio šviesos ir Luisas įvairavo į garažą savąją „Hondą Civik“, Džadas nieko neišgirdo, nesujudėjo, nepabudo. Kaip ir Petras nepabudo, kai romėnų kareiviai atėjo suimti valkatos, vardu Jėzus.