Ji nespės į Portlendą, kad įsėstų į Bangoro lėktuvą, net jei skriste skris plentu. Vadinasi, teks važiuoti iki pat namų. Kiek laiko tai užtruks? Tai priklauso nuo nuotolio. Kažkas — atrodo, Džadas — minėjo, kad nuo čia iki Ladlou du šimtai penkiasdešimt mylių. Kol ji gaus mašiną, bus jau penkiolika po dvylikos. Gal net pusė pirmos. Jei važiuos autostrada šešiasdešimt penkių mylių per valandą greičiu, visai tikėtina, kad jos nesustabdys už greičio viršijimą. Reičelė greitai paskaičiavo mintyse, kiek bus, padalinus du šimtus penkiasdešimt iš šešiasdešimt penkių. Beveik keturios valandos. Tarkime, lygiai keturios. Jai vis tiek reikės sustoti bent kartą ir nueiti į tualetą. Ir nors dabar miego visai nesinorėjo, Reičelė pakankamai gerai žinojo savo galimybes — kartą reikės išgerti ir puodelį stiprios kavos. Viską sudėjus, ji vis tiek spės į Ladlou dar prieš aušrą.
Reičelė užsigalvojusi pasuko link laiptų — automobilių nuomos punktas buvo aukštu žemiau.
— Sėkmės, brangute! — šūktelėjo jai pavymui saugumo tarnybos budėtoja. — Būk atsargi.
— Ačiū, — atsakė Reičelė. Ji jautė, kad sėkmės tikrai prireiks.
51
Iš pradžių trenkė į nosį smarvė, ir Luisas žiaukčiodamas atšlijo. Jis pakibo virš kapo krašto, sunkiai alsuodamas. Ir kaip tik tą akimirką, kai Luisas manė pagaliau susivaldęs, visi jo sotūs beskoniai pietūs išsivertė iš skrandžio. Išsivėmęs ant duobės krašto, jis įrėmė galvą į žemę ir kurį laiką taip stovėjo, gaudydamas kvapą. Pagaliau šleikštulys praėjo. Kalendamas dantimis, Luisas išsiėmė iš užančio žibintą ir pašvietė į atidarytą karstą.
Jį pervėrė siaubas — toks siaubas, kokį žmogus gali patirti tik pačiuose baisiausiuose sapnuose, tačiau pabudęs jį vargiai beprisimena.
Geidžas buvo be galvos.
Luiso rankos taip drebėjo, kad žibintą teko laikyti abiem rankom, panašiai kaip policininkai laiko revolverius per apmokymus šaudykloje. Tačiau pieštuko plonumo spindulys vis tiek šokčiojo aukštyn žemyn, ir praėjo kelios sekundės, kol Luisas sugebėjo nukreipti jį į kapą.
Tai neįmanoma, tvirtino sau Luisas. Tai, kas tau pasivaideno, tiesiog neįmanoma.
Jis lėtai slinko siaurą spindulį aukštyn sūnaus kūnu, kuris buvo vos trijų pėdų ilgio: nuo naujų batukų iki kelnių, paskui iki švarko (Viešpatie, ne dvejų metų vaikui dėvėti švarką), nuo atviros apykaklės iki...
Luisui užėmė kvapą ir iš burnos ištrūko kažkoks garsas, bet pernelyg kraupus, kad galėtum pavadinti aiktelėjimu. Įniršis dėl Geidžo mirties grįžo kartu su slegiančia baime — visų tų antgamtiškų, paranatūralių reiškinių baime, prie kurios prisidėjo dar augantis įsitikinimas, kad jis, Luisas, jau peržengė pamišimo ribą.
Luisas išsitraukė iš užpakalinės kelnių kišenės nosinę ir vėl pasilenkė virš karsto, vienoje rankoje laikydamas žibintą, rizikuodamas nukristi. Jeigu kuri nors iš kapo plokščių dabar nuvirstų, tikrai sulaužytų jam kaklą. Jis atsargiai nušluostė nosine pelėsius nuo Geidžo veido — tai dėl tamsios pelėsių spalvos Luisas iš pradžių pagalvojo, kad vaikas visai be galvos.
Pelėsiai buvo drėgni, bet lengvai nusivalė. Nieko nuostabaus, kad jie atsirado — kelias dienas lijo, o betoninė plokštė nebuvo nepralaidi vandeniui. Pašvietęs žibintu į duobę, Luisas pamatė, kad karstas guli negilioje baloje. Po gličiu pelėsių liekanų sluoksniu bolavo Geidžo veidas. Laidotuvių biuro tarnautojas, po anų siaubingų muštynių vėl sulipdęs berniuko kūną, atliko savo darbą sąžiningai, nors žinojo, kad karsto daugiau niekas neatidarys. Tie žmonės beveik visada atlieka savo darbą sąžiningai. Luiso sūnus buvo panašus į blogai pagamintą lėlę — galva išsipūtusi ne ten, kur reikia, akys giliai įgriuvusios po užmerktais vokais. Iš Geidžo burnos kyšojo kažkas baltas, primenantis albinoso liežuvį. Iš pradžių Luisas pagalvojo, kad jie prišvirkštė per daug balzamuojančio skysčio. Tai sudėtingas darbas, o vaiko atveju išvis neįmanoma pasakyti, kada jau gana... arba per daug.
Paskui jis suprato, kad tai tik vata. Luisas ištiesė ranką ir ištraukė vatą iš berniuko burnos. Geidžo lūpos, suglebusios, pernelyg tamsios ir pernelyg plačios, susičiaupė — pasigirdo silpnas, bet aiškus plip! Luisas numetė vatą į duobę, kur ji liko plūduriuoti baloje, žvilgėdama šleikščiu baltumu. Vienas iš Geidžo skruostų dabar įkrito kaip senio.
— Geidžai, — sušnibždėjo Luisas. — Aš tave išimsiu, gerai?
Jis meldė Dievo, kad niekas jam nesutrukdytų — pavyzdžiui, kapinių sargas, kas naktį pusę pirmos apeinantis kapines. Tačiau Luisas nebijojo būti sučiuptas; jeigu kieno nors kito žibintas būtų nušvietęs jį, stovintį kapo duobėje ir dirbantį savo baisųjį darbą, Luisas paprasčiausiai būtų stvėręs sulankstytą, apdaužytą kastuvą ir perskėlęs trukdytojui galvą.
Luisas pakišo rankas po Geidžu. Vaiko kūnas virpėjo kaip drebučiai, ir Luisą staiga persmelkė klaikus įsitikinimas: kai tik jis pakels lavoną, tas lūš perpus, ir jo rankose liks du atskiri Geidžo gabalai. Luisas stovės apžergęs duobę su dviem savo vaiko kūno pusėm rankose ir beprotiškai klyks. Štai tokį jį ir aptiks sargai.
Liaukis, baily, liaukis drebėjęs ir tęsk savo darbą.
Luisas paėmė Geidžą ant rankų ir pakėlė — taip, kaip iškeldavo vakarais iš vonios. Lavonas buvo drėgnas ir dvokė. Galva nukaro iki nugaros vidurio, ir Luisas išvydo ant vaiko kaklo šypsenos pavidalo siūlę, kuri laikė jo galvą ant pečių.
Sunkiai gaudydamas kvapą, Luisas šiaip taip iškėlė iš karsto siaubingai sudarkytą sūnaus kūnelį. Jam suko vidurius nuo lavono smarvės ir bekaulio liulėjimo. Galiausiai jis atsisėdo ant kapo krašto, nukorė kojas į duobę, o lavoną pasiguldė sau ant kelių. Luiso akys įkrito, veidas mirtinai išblyško, persikreipusios lūpos virpėjo iš siaubo, gailesčio, sielvarto.
— Geidžai, — pratarė jis ir ėmė supti berniuką ant rankų. Geidžo plaukai karojo nuo Luiso riešo negyvi kaip viela. — Geidžai, viskas bus gerai, aš prisiekiu, Geidžai, viskas bus gerai, tuoj visa tai pasibaigs, pakentėk, prašau, pasibaigs dar šiąnakt. Geidžai, aš myliu tave, tėvelis myli tave.
Luisas supo savo sūnų.
***
Penkiolika minučių po pirmos Luisas buvo pasiruošęs palikti kapines. Aišku, sunkiausia buvo iškelti lavoną iš karsto. Tuo metu, kai Luisas supo sūnų ant rankų, jo protas, tas vidinis astronautas, nusklendė toliausiai į tuštumą. Luisas sėdėjo ant kapo krašto ilsėdamasis, pertempti nugaros raumenys skausmingai tvinkčiojo. Tačiau net tada buvo dar ne vėlu apsigalvoti. Jis jautė, kad dar ne vėlu.
Galiausiai Luisas suvyniojo lavoną į brezentą, o brezento kraštus sutvirtino lipnia juosta. Tada perpjovė perpus virvę ir tvirtai surišo medžiagos galus. Dabar jo ryšulys priminė paprasčiausią į ritinį susuktą kilimėlį. Luisas uždarė karstą, bet persigalvojęs vėl atidarė ir įdėjo vidun sulankstytą kastuvą. Tegu jis lieka Plezantvju kapinėms vietoje Geidžo. Uždaręs karstą, Luisas nuleido vieną betoninės plokštės dalį, o kitą norėjo paprasčiausiai numesti, tačiau pabijojo, kad ji gali suskilti. Minutėlę pagalvojęs, jis pervėrė per geležinį žiedą savo diržą ir su jo pagalba atsargiai nuleido į vietą betoninį stačiakampį. Tada semtuvu vėl užbėrė duobę. Tačiau pritrūko žemių. Kapas nebuvo lygus su žemės paviršiumi, ir kas nors galėjo tai pastebėti. O galėjo ir nepastebėti. Arba pastebėti, bet neatkreipti dėmesio. Tačiau šiąnakt Luisas neturėjo kada apie tai galvoti — jo laukė dar velniškai daug darbo. O jis jau dabar jautėsi be galo pavargęs.
Читать дальше