Stephen King - Gyvulėlių kapinės

Luisas išvėrė virvę iš žiedo ir nuėmė ją šalin. Antrąją plokštės pusę pakels ir be virvės.

Jis atsargiai atsistojo ant betoninės kapo formos kraštų saugodamasis, kad neapverstų pakeltosios dalies ir nesusitraiškytų sau kojų ar nesuskaldytų pačios plokštės, kuri buvo labai plona. Į duobę pabiro akmenukai. Keli iš jų aidžiai caktelėjo į karstą.

Luisas pasilenkė, suėmė antrosios plokštės dalies kraštą ir kilstelėjo jį. Kažkas šaltas prilipo prie jo pirštų. Pastatęs plokštę, Luisas žvilgtelėjo į savo delną ir išvydo dar krutantį riebų slieką. Vos užgniaužęs pasišlykštėjimo šūksnį, nupurtė kirminą žemėn.

Tada vėl pašvietė žibintu į duobę.

Ten gulėjo karstas, kurį Luisas paskutinį kartą matė per laidotuvių ceremoniją. Tada jis stovėjo ant chromuotų bėgių, apsuptas šlykščiai žalios dirbtinės velėnos. Seifas, kuriame Luisas turėjo palaidoti visas viltis, susijusias su sūnumi. Jį išmušė grynas, baltas įtūžio karštis, visiška ankstesniojo šaltumo priešingybė. Koks idiotizmas! Jis niekada su tuo nesutiks!

Kiek pagrabinėjęs, Luisas rado kastuvą. Tada vieną, du, tris, keturis kartus trinktelėjo geležte per karsto užraktą. Luiso lūpos išsišiepė, veide atsirado įniršio grimasa.

Aš išlaisvinsiu tave, Geidžai, prisiekiu!

Užraktas lūžo jau nuo pirmo smūgio, tačiau Luisas trankė toliau, trokšdamas ne tik atidaryti karstą, bet sudaužyti jį. Galiausiai sveikas protas nugalėjo, ir Luisas sustingo su eiliniam smūgiui iškeltu kastuvu.

Kastuvo geležtė buvo sulankstyta ir subrūžinta. Luisas numetė įrankį į šalį ir išsiropštė iš kapo. Kojos drebėjo ir linko, Luisą pykino. Įniršis praėjo taip pat staigiai, kaip ir atėjo. Į jo vietą vėl plūstelėjo šaltis. Dar niekada gyvenime Luisas nebuvo toks vienišas ir atskirtas nuo visų. Jis jautėsi kaip astronautas, kuris nutolo nuo savo laivo ir dabar sklando juodumoje, kvėpuodamas oro likučiais. Kažin ar Bilas Batermenas irgi taip jautėsi?

Jis išsitiesė ant žemės aukštielninkas ir palaukė, kol sugrįš savitvarda ir bus galima tęsti darbą. Kai silpnumas kojose praėjo, Luisas atsisėdo ir vėl slystelėjo į kapo duobę. Dar kartą pašvietęs žibintu į karstą pamatė, kad užraktas net ne sulaužytas, bet sudaužytas. Įniršęs jis trankė kastuvu aklai, tačiau kiekvienas smūgis, pasirodo, buvo tobulai tikslus. Medis aplink užraktą buvo suskaldytas.

Luisas įsikišo žibintą į užantį ir pritūpė, skėstelėjęs rankomis lyg oro akrobatų trupės narys, turintis pagauti atskrendantį partnerį.

Tada apčiuopė griovelį karsto dangtyje ir įkišo ten pirštus. Dar akimirką lukterėjo — tačiau tai nebuvo dvejonės akimirka — ir atvožė savo sūnaus karstą.

50

Reičelė beveik suspėjo į reisą Bostonas-Portlendas. Lėktuvas iš Čikagos išskrido laiku (tiesiog stebuklas!), į La Gardiją atvyko laiku (dar vienas stebuklas!) ir paliko Niujorką, pavėlavęs tik penkias minutes. Bostono aerouoste jis nusileido penkiolika minučių vėliau — 23.12. Reičelei liko trylika minučių.

Ji dar būtų spėjusi į Portlendo lėktuvą, tačiau vėlavo autobusas, išvežiojantis keleivius po terminalus. Reičelė laukė panikuodama, mindžikuodama nuo vienos kojos ant kitos, tarsi norėtų į tualetą, kilnodama mamos paskolintą kelioninę rankinę nuo vieno peties ant kito.

Autobusui neatvažiavus iki 23.25, ji leidosi bėgte. Reičelės batelių pakulnės buvo žemos, bet nepakankamai. Ji vos neišsinarino vienos kulkšnies. Teko sustoti ir nusiauti batelius. Reičelė nubėgo toliau vienomis pėdkelnėmis pro „Aleheni“ ir „Istem“ avialinijų terminalus, sunkiai kvėpuodama, raukydamasi nuo dieglio šone.

Dieglys vis aštrėjo, pradėjo trūkti kvapo. Dabar ji bėgo pro tarptautinį terminalą. Už jo švytėjo trikampis „Deltos“ ženklas. Reičelė įpuolė pro duris, išmetė iš rankų vieną batelį, pagavo jį ore. Buvo 23.37.

Vienas iš budinčiųjų atsisuko į ją.

— Reisas 104, — dusdama prašvokštė Reičelė. — Į Portlendą. Jau išskrido?

Budintysis grįžtelėjo į švieslentę jam už nugaros.

— Dar prie vartų, — atsakė jis. — Bet baigė leisti keleivius prieš penkias minutes. Aš paskambinsiu budėtojui prie išėjimo. Ar turite bagažą?

— Ne, — iškvėpė Reičelė ir nusibraukė nuo akių šlapius nuo prakaito plaukus. Širdis šokinėjo krūtinėje.

— Jie nelaukia mano skambučio. Aš vis tik paskambinsiu, bet patariu jums bėgti labai greitai.

Reičelė bėgo nelabai greitai — ji nebeturėjo tam jėgų. Tačiau bėgo, kaip įstengė. Eskalatorius buvo išjungtas nakčiai, ir ji dusdama užlėkė laiptais aukštyn, jausdama burnoje vario skonį. Pasiekusi saugumo tarnybos patikrinimo punktą, Reičelė beveik nusviedė savo rankinę nustebusiai budėtojai ir gniaužydama rankas ėmė laukti, kol rankinė atslinks konvejerio takeliu. Vos tik ji pasirodė iš rentgeno spindulių aparato, Reičelė stvėrė rankinės diržą ir nulėkė toliau. Rankinė skrido iš paskos, kol atsimušė jai į šlaunį.

Reičelė prabėgdama žvilgtelėjo į švieslentę:

REISAS 104 Į PORTLENDĄ IŠV. 23.25.31 IŠĖJIMAS STOVI

31 išėjimas buvo pačiame salės gale. Dar kartą žvilgtelėjusi į švieslentę, ji pamatė, kaip nejudrus užrašas STOVI virto greitai mirkčiojančiu IŠVYKSTA.

Reičelė šūktelėjo iš nevilties. Ji pasiekė išėjimą kaip tik tuo metu, kai budėtojas nukabinėjo skelbimą „Reisas 104 Bostonas-Portlendas 23.25“.

— Lėktuvas išskrido? — netikėdama paklausė Reičelė. — Tikrai išskrido?

Budėtojas pažvelgė į ją su užuojauta.

— Lėktuvas nuriedėjo į pakilimo taką 23.40. Man labai gaila, mem. Jeigu tai jus paguos, galiu pasakyti, kad pavėlavote vos keliomis minutėmis. — Budėtojas parodė į langą.

Reičelė išvydo didelį lėktuvą 727 su „Deltos“ simboliais, riedantį pakilimo taku. Jo šviesos žybčiojo kaip lempelės ant kalėdinės eglutės.

— Viešpatie, argi niekas jums nepranešė, kad aš ateinu? — pravirko Reičelė.

— Kai man paskambino iš apatinio posto, jau nusileido kitas lėktuvas. Jeigu būčiau atšaukęs jūsiškį, jam būtų tekę važiuoti atgal pro keleivius, einančius link 30 išėjimo, ir pilotui tai nebūtų išėję į gera. Nekalbant jau apie šimtą su viršum keleivių. Man labai gaila. Jeigu jūs būtumėte pasirodžiusi bent keturiomis minutėmis anksčiau...

Reičelė nuėjo šalin, neišklausiusi budėtojo iki galo. Pusiaukelėje iki saugumo tarnybos patikrinimo punkto ją užplūdo silpnumo banga. Ji nusverdėjo iki kito išėjimo ir ten pasėdėjo, kol tamsa atsitraukė. Tada vėl apsiavė batelius, prieš tai nuėmusi nuo sutrypto kojinės pado prilipusią „Lark“ cigaretės nuorūką. Išsipurvinau kojines ir nieko nepešiau, liūdnai pagalvojo Reičelė.

Ji nuėjo atgal link išėjimo iš terminalo.

Saugumo tarnybos budėtoja užjaučiamai nužvelgė ją.

— Pavėlavote?

— Pavėlavau, — atsakė Reičelė.

— O kur jums reikėjo?

— Į Portlendą. Iš ten į Bangorą.

— Tada kodėl jums neišsinuomojus automobilio? Jeigu jums tikrai reikia į Bangorą, išsinuomokite. Paprastai tokiais atvejais aš patariu apsistoti viešbutyje šalia aerouosto. Bet jei man kada teko matyti moterį, kuriai tikrai reikia, tai jūs ir esate toji moteris.

— Taip, aš ir esu. — Reičelė minutėlę pagalvojo. — Tikrai, o kodėl gi ne? Jeigu tik bus laisvų mašinų.

Budėtoja nusijuokė.

— Bus. Mašinų pritrūksta tada, kai aerouoste rūkas. O tai pasitaiko labai dažnai.

Reičelė beveik nebegirdėjo merginos žodžių. Mintyse ji jau skaičiavo laiką.